Nemunas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Paprastai Dusburgietis pasakoja tik apie svarbiausius įvykius, turinčius apibendrinamąją reikšmę. Pažymėjęs, kad kovų su pagudėnais „niekas nestengtų nė tiksliai aprašyti, nė atpasakoti“ (III, 17), toliau pateikia kai kuriuos jų momentus. Pradėdamas kalbėti apie Ordino pastangas užgrobti Sembą, jis pabrėžia, jog „daug karų buvo kariauta prieš sembų gentį, bet per daug užgaištume, kiekvieną aprašinėdami skyrium, nors šį bei tą reikia pasakyti“ (III, 68), vėliau taip pat pažymi, kad „vargu ar kas įmanytų surašyti“, o jei surašytų, tai „vargu ar kas patikėtų, kaip uoliai broliai puldinėjo sembus, norėdami juos vėl pajungti krikščionių tikėjimui“ (III, 107).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Dusburgo minimi 7 broliai Senojoje Torunėje — tai veikiausiai ne įgula, o riteriai, dalyvavę 1231 m. puolime į Kulmo žemę. Senosios Torunės pilaitė ir toliau liko Ordino rankose, ji naudota kaip gyvulininkystės dvaras. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, dab. Torunės pilies vietoje dar 1000—500 m. pr. m. e. buvo lužitėnų kultūros gyvenvietė, vėliau — atvira gyvenvietė (VIII—X a.) bei pilaitė (X a. vidurys — XII—XIII a. sandūra), sunaikinta prūsų.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Pruzze, Pruze ir pan. (MPKP, 1, p. 13—14). XII—XIII a. istoriniuose aktuose vardas dar nenusistovėjęs: Pruzia (1141 m.—PUB, 1, 1, Nr. 2, p. 1; 1212 m.— Nr. 10, p. 7; 1222 m.— Nr. 41 A, p. 30), Pruscia (1210 m.— ten pat, Nr. 5, p. 4; 1216—1217 m.— Nr. 14, p. 10; 1218 m.— Nr. 23, p. 17; 1222 m.— Nr. 41 B, p. 27; 1226 m.— Nr. 56, p. 42; 1243 m.— Nr. 143, p. 108), Prussia (1212 m..— ten pat, Nr. 6, p. 5; Nr. 7, p. 6; 1224 m.— Nr. 52, p. 38), Prutia (1216 m.—ten pat, Nr. 9, p. 7; 1222 m.— Nr. 41, p. 28), Prusia (1223 m,— ten pat, Nr. 46, p. 34; 1230 m.— Nr. 75, p. 56), Prucia (1228 m.— ten pat, Nr. 67, p. 49—50).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas. Dėl unikalių žinių apie vakarų baltų ir lietuvių politinę, socialinę, ūkio ir kultūros istoriją gausumo Petro iš Dusburgo kronika yra nepakeičiamai svarbi baltistikos, lituanistikos mokslui. Kronikos mokslinį leidimą originalo (lotynų) kalba pagal išlikusius vėlesnius Torunės, Karaliaučiaus, Berlyno ir kt. nuorašus parengė ir 1861 m. „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje paskelbė M. Tepenas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Traukianti iš Lietuvos didelė brolių kariuomenė, dievo padedama, vidurnaktį sėkmingai perėjo per skylantį Nemuno ledą (III, 256); viešpats panašiai juos globojo, kai traukė per ploną Kuršių marių ledą (III, 285). Dievo ir švenčiausios panelės globojamas kryžiuočių karys, nukritęs nuo suklupusio žirgo ir atsilikęs nuo Žemaitijoje plėšikaujančios savo kariuomenės, pėsčiomis sėkmingai grįžo į Ragainę (III, 333). Tai jau ne vien religinė, bet ir politinė autoriaus tendencija, nes nuolat pabrėždamas dievo pagalbą kryžiuočių veiksmams, jis juos visur teisino ir skatino. Kronikoje akcentuojama, kad kryžiuočių, žuvusių kovoje su prūsais ar lietuviais, sielos einančios į dangų ir tuo pelnančios amžiną palaimą, kad žuvusius laiminanti pati mergelė Marija, o jų sielas po mūšio neša angelai ir t. t. (III, 41, 69, 86, 87).

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Spera, trečiasis sūnus, nu­ keliavęs gerokai į rytus, valdė žemes tarp Nevėžio, Šventosios ir Širvintos upių, pastatė prie didžiulio eže­ ro pilį. Vieta ir dabar nuo įkūrėjo vardo Spera vadi­ nama. Taip pat Julijonas Dausprungas prie Švento­ sios upės ant kalno, labaf patogioje vietoje, pastatė pilį, kurią tenykščių žmonių kalba vadiname Vilkmer­ ge, o netoli tos vietos padėjo pamatus kitai piliai ir ją pavadino Dzievaltovija4, t. y. dievo valda, dėl to ir pats savo tautiečių buvo pavadintas Dzievaltovijos kunigaikščiu. Tėvui mirus, aukščiausią valdžią valsty­ bėje ir pagal amžių, ir pagal visų valią paveldėjo Bar­ kus; kadangi pats mirė bevaikis, tai valdžia atiteko

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

L ie tu v a n io k o ja m a k ry žiu o č ių užšalęs Nemunas leido- leng­ vai persikelti ledu, įsiveržė į Lietuvą vedami magistro Konrado fon Tirbergo. Ka­ riuomenė žygiavo dviem voromis. Pirmoji apsupo Bi- senės pilį ir po kovos, trukusios nuo Aušros ligi vi­ durdienio, užėmė ją bei sudegino; kita vora nuniokojo aplinkines žemes, tačiau, traukdami atgal, patyrė di­ delių nuostolių, nes Nemuno ledas, nepakankamai tuo metu tvirtas, neatlaikė jų svorio ir nemaža dalis ka­ riuomenės bei grobio paskendo verpetuose.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Pirmoji apsupo Bi- senės pilį ir po kovos, trukusios nuo Aušros ligi vi­ durdienio, užėmė ją bei sudegino; kita vora nuniokojo aplinkines žemes, tačiau, traukdami atgal, patyrė di­ delių nuostolių, nes Nemuno ledas, nepakankamai tuo metu tvirtas, neatlaikė jų svorio ir nemaža dalis ka­ riuomenės bei grobio paskendo verpetuose. Ramiai praslinkus pavasariui, vasaros pradžioje prasidėjo nau­ ji susirėmimai. Skomantas, neseniai pabėgęs į Prūsiją, netikėtai patraukė su prūsų kariais Gardino kryptimi. Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie­ šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Pirmiausia ėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie balandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos Nemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šim­ tai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų niokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė apsuptą pilį. Gynė ją šimtas dvidešimt raitelių, vado­ vaujamų Surmino, ryžtingo ir prityrusio vyro; narsiai ir ilgai pilies įgula atmušinėjo priešų antpuolius, ne­ leisdama jiems be nuostolių supti tvirtovės, mat atvi­ rame lauke šie buvo nesunkiai sužeidžiami ietimis ir strėlėmis; kadangi įgula buvo nedidelė, o priešas, pul­ damas iš visų pusių, nepaliauj amai sekino menkas jė­ gas, vos ne vos įstengiančias vienu metu užstoti visą gynybinę sieną, lietuviai patyrė didelių nuostolių; kai vos dvylika jų liko nesužeistų, pilėnams iškilo baisus pavojus, tačiau netikėta priešų klaida pakeitė padėtį, tokią, rodos, beviltišką.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Malone brangiu del žmonių: Ture auxin kajb irplite, Ture pilnu rugiu kloniu, Garbe ture manip mundu9. Pilvytė yra originalus lietuviškas pavaclin imas. Pilwis iš tik­ rųjų reiškia storulį, perkeltine prasme - turčių. Iš čia Pilwitos, kaip vadina Strijkovskis, arba Pilwite, reiškia turto deivę.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Senė, vadinama Upine, tomis apei­ gomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gy­ domosios galios. Kai Vilkijos seniūnas Zabiela uždraudė tuos kerus, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia. 1785 metais, šv. Jono išvakarėse, krikščionių kunigas pašventino upelį, ku­ ris dėl to iki šiol neprarado gydomojo poveikio.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar­ ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų. 1. Upė, tekanti pro Ukmergę, įteka į Nerį jos dešiniajame krante, aukščiau Jonavos, ir vadinasi Šventoji (Swięta). Nieko verta nuomonė, jog upė turinti tokį vardą dėl to, kad jos van­ deniu buvo krikštijami lietuviai, kai Jogaila visus atvertė. Mat vietos padavimai įtikina, kad tą vandenį senoji religija laikė šventu, todėl krikščionių kunigai jį ir vartojo, o gal net pačią upę, kad sutrauktų prie jos krantų žmones krikštui.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Musa dieniszku mausu dod mums szoden, unpedod muns musu paradus, ka mes pedodam musum paradukam; un ne wed mus kierdi na szane, bet pestino ta launa. Lietuvių kalba, vartojama Prūsijoje, Nemuno žemupyje; imta iš Hartknocho (ten pat): 15. 93 449 ## Puslapis 449 Tewe musu, kuris essi dangui; te essie Swanczamas wardas tawo; te atejg tawo karaliste; te nusi dode tawo walle kaip dau­ giu tejp ir ant žemes.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Jeronimas įtikino, kad tai apgavystė, sugriovė šventyklą, užpylė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius. Ke­ liaudamas toliau, atrado saulės garbintojus; jie ypač garbino didžiulį geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškiąs tas garbini­ mas, atsakė, kad seniau ištisus mėnesius nematydavo saulės, kadangi vienas galingas karalius pagrobęs ją laikė uždarytą tvirtame bokšte; tuomet vienas milžinas išgelbėjo saulę, šiuo didžiuliu kūju sudaužydamas bokštą ir išvaduotą saulę sugrą­ gaikštystė, o kadangi Gardino pavietas priklausė Trakų kunigaikš­ tystei, kuri buvo laikoma žemaitiška, tai jis turėjo apaštalauti Gardi­ no paviete, kur lietuviai gyvena, ir Trakų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

žindamas pasauliui; todėl vertas garbinti įrankis, kuris padėjo mirtingiesiems atgauti šviesą. Jeronimas pasijuokė iš jų nai­ vumo ir parodė, kad tai tuščios pasakos; įtikino, kad saulė, mėnuo ir žvaigždės yra Dievo kūriniai, kuriais aukščiausiasis Dievas papuošė dangų ir įsakė jiems amžinai šviesti žmonėms. Paskui aptiko šventąjį mišką; kuris jo medis buvo didesnis, tas buvo laikomas labiau garbintinas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tokios nuomonės yra visi senovės tyrinėtojai, išskyrus Depingą, kuris be jokių pagrįstų įrodymų priskiria jam čia ir Pavyslę1 2. Jame sa­ vo valdymą plėtė gotai, todėl kraštas ir buvo vadinamas Gotija su būdvardžiu, reiškiančiu krašto gamtos savybę. Pirmiausia šis pavadinimas buvo taikomas tiesiog Že­ maitijai, o .vėliau, didėjant skandinavų agresijai, pamažu perėjo į kairiąją Nemuno pakrantę Vyslos link, taip pat į kairiąją Vyslos pakrantę ir kitapus Oderio net ligi Vag- rijos3.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Jų visuomet daugiau ir masyvesnių būva kalnų papėdėse, tose vietose, kur yra jų svorio centrą atitinkantis pagrindas. Taigi matyti, jog akmenys lengvai krito nuo kalnų paraboline metimo kryp­ timi. Šios uolienų nuolaužos ne visur vienodai nuklojo žemės paviršių: vienur jų daugybė, kitur visiškai mažai ar­ ba apskritai nėra, dar kitur — ištisos lysvės, tarytum ak­ menys būtų iš visų kampų sunešti į vieną krūvą. Štai, pavyzdžiui, Nemuno slenksčiuose matome daugybę akme­ nų, pradedant itališko riešuto dydžio ir baigiant milijono pūdų svorio, visuomet iš švediško granito, su nedidele ki­ tų keturių rūšių priemaiša.