Nemunas

PDF 102

Lietuvoje tos medžiotojų — žvejų kultūros, kuri visada vadinama svidrinės kultūros vardu (Swidry — prie Vyslos Lenkijoje), židinių yra ne maža^2. Mezolito įrankių gausiai aptikta palei upes Nemuną, Nerį, Merkį, Ūlą, Katrą, paežerėse nuo Lydos iki Alytaus ir Užnemunės durpynuose. Į mezolito laikotarpio galą jau buvo pažįstamas ir pirmas prijaukintas gyvulys, būtent šuo, kuris tada vartotas ir mėsai (gyvos mėsos « konservavimas »)^3.

PDF 54

Į šiaurę nuo Nemuno žiočių, Minijos žemupyje, gyveno skalviai, lamatiečiai, dar toliau į šiaurę, Klaipėdos apylinkėse (dab. Lietuvos TSR šiaurės vakarų kampas), prasidėjo kuršių gyvenama teritorija (LAA, t. 3, p. 18, žemėl. Nr. 9; plg. Pakarklis P. Klaipėdos srities gyventojų tautybė..., p. 173; SŽM, žemėl.). Ilgą laiką ir Kuršių marios iki Klaipėdos laikytos Nemuno tąsa.

PDF 353

Jie vis įrodinėjo, kas Žemaitijos sienos teprasidedančios keturios mylios nuo Nemuno krantų. Vytautas negalėjęs statytis Veliuonos pilies, nes abu Nemuno krantai nuo seno priklausą ordinui.

PDF 64

Trečią kartą šis papilys buvo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad birželio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Aldenburgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis paleido8. Iš to, kas Dusburgo sakoma, peršasi išvados: pirma, kad ta Gedimino pilis, kiek galima susivokti, buvo Lietuvos ar Žemaitijos pasienyje, dėl šito ir su Strijkovskiu sutariama; antra, kad galėjo net prie Nemuno stovėti; pagaliau, kad Castrum Gedemini jau 1304 metais buvo, o Vilniaus pilis tik 1322 metais pastatyta. Jeigu mes net tarsime, kad ta pilis Vilniuje gerokai anksčiau pastatyta, tai Dusburgas, Gedimino amžininkas būdamas, 1324 metais nevadintų jos Castrum Gedemini, juk pats Gediminas, arba rygiečiai, dar prieš metus viešuose laiškuose ir dokumentuose aiškiai ją vadina Vilniaus ir sutartis tuo vardu vadinamame mieste pasirašo.

PDF 116-117

100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kryžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino kovų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kaimu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 262

Ji tęsėsi 4-12 mylių (1 mylia = 7,4 km) atstu nuo Nemuno dešiniojo kranto. Tiksliai nustatyti tos užtvaros liniją, lygiai kaip ir jos sukirtimo laiką, nėra galima.

PDF 118

Mažas upeliukas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pilies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tradicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėtina, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas.

PDF 152

Visa tai vyko žiemos pabaigoje, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubinai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir penkiolika dienų teplėšė Lietuvą. Didysis magistras, vis dar laikydamasis ankstesnių ketinimų atimti Vilnių iš Vytauto, tais pačiais metais, vasarą, per Šv. Jokūbą, vėl išsiruošė anapus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi statydinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pačioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir Italijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362 pavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno ir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su (^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

PDF 130

Kai 1914 m. liepą Vilniuje J. Basanavičius, Stasys Šilingas ir Donatas Malinauskas surašė vadinamąją Gintarinę deklaraciją, kuri rugpjūčio 4 dieną buvo paskelbta Rusijos Dūmoje (karą laimėjus lietuviai trokšta sujungti abi Lietuvas, esančias apie Nemuną – Didžiąją ir Mažąją (Rytų Prūsiją), kad tokia Lietuva norėtų gauti autonomiją Rusijos tautų šeimoje), rusai nutylėjo.

PDF 130

Kai 1914 m. liepą Vilniuje J. Basanavičius, Stasys Šilingas ir Donatas Malinauskas surašė vadinamąją Gintarinę deklaraciją, kuri rugpjūčio 4 dieną buvo paskelbta Rusijos Dūmoje (karą laimėjus lietuviai trokšta sujungti abi Lietuvas, esančias apie Nemuną – Didžiąją ir Mažąją (Rytų Prūsiją), kad tokia Lietuva norėtų gauti autonomiją Rusijos tautų šeimoje), rusai nutylėjo.

PDF 154

182 (177). Apie Ragainės pilies užkariavimą Brolis Ditrichas, sembų fogtas, atplaukė magistro įsakytas su daugybe brolių ir tūkstančiu vyrų, gerai išmokytų pulti įtvirtinimus, į skalvių žemę, esančią abiejose Nemuno pusėse, ir, netikėtai patraukęs link pilies, stovėjusios toje vietoje, kur dabar yra Ragainės pilis, ją užpuolė468. Kai kurie, atrėmę kopėčias, stengėsi užkopti ant sienų.

PDF 129

Tuo pačiu aktu Vilniaus vyskupas savo stalui gavo dešimtą žuvį, kad ir kokios būtų rūšies, iš didžiojo kunigaikščio tvenkinių Nemune. 13 Šv.

PDF 118

Mažas upeliukas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pilies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tradicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėtina, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas.

PDF 124

Keliavo jie Nemunu iš Merkinės į Kauną kartu su būriu kunigijos ir daug diduomenės, o iš čia Nemunu iki Dubysos upės ir ja iki Aukokalnio, buvusio ties dabartine Betygala. Nuo šios vietos ir buvo pradėtas apaštalavimo darbas Žemaitijoje.

PDF 362

Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį — į vakarus nuo Raudonės įtakos į Nemuną iki Klaipėdos^12. Visa kita Žemaičių ir Sūduvos dalis iki Nemuno turėjo atitekti ordinui po pusbrolių mirties. Zigmantas nepripažino nė Lenkijos teisių į ginčijamą Kulmą ir Pamarį.

PDF 50

Čia Vytautas pakartoja ankstesnių Lietuvos valdovų nuostatą plėsti valstybę visoje baltų erdvėje. Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija.

PDF 102

Napoleono kariuomenės kėlimasis per Nemuną žygyje į Rusiją 1812 m. Dail. Jean-Baptiste Madou, 1827 m.

PDF 17

kryžiaus ženklu, Jėzaus Kristaus padedami, sėkmingai prasiveržė pro didžiulę lietuvių kariuomenę (III, 251). Traukianti iš Lietuvos didelė brolių kariuomenė, dievo padedama, vidurnaktį sėkmingai perėjo per skylantį Nemuno ledą (III, 256); viešpats panašiai juos globojo, kai traukė per ploną Kuršių marių ledą (III, 285).

PDF 7

Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

PDF 28

Pavestą uždavinį Vytautas labai puikiai atliko, sunaikindamas visą vokiečių maisto atsargą nuo Nemuno iki Tamovos (aukščiau Insterburgo). Kryžiuočiai, kaip rašo kronikininkas Vygandas Marburgietis, šešias dienas turėjo išbūti nematę duonos, o arkliai — pašaro^1 ).

PDF 5

Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.

PDF 88

Aukščiau Dubysos žiočių, Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria, ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai).

PDF 77

Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir nuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka).

PDF 135

Susitikimas buvo Salyne (sala Nemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vietos ir sutartis vadinama Salyno sutartim.

PDF 272

Viena iš girių, esanti prie pat Rūdninkų, ir dabar tebevadinama Królewski ogród, lietuviškai - Karaliaus daržas, kur būta daug briedžių, stirnų ir meškų, šiandien pastarųjų išlikę vos keletas. Pagaliau šie miškai, kaip ir tie, kur per keliolika mylių nusidriekę nuo Rūdninkų link Nemuno: Varėnos, Valkininkų, Merkinės ir kiti, - priklauso amžinosioms girioms, siekiančioms pačią žmonių atsiradimo žemės rutulyje pradžią. Pati vietovė, supama pelkių ir raistų, netinkama gyventi, lėmė tai, kad žmogaus ranka jos niekada nelietė iki pat mūsų laikų, kai, sumažėjus miškų, mediena tapo pagrindinis vidaus ir užsienio prekybos objektas.

PDF 120

Dabar pilis stovi be stogo, be langų ir vis labiau nyksta. Kita kryžiuočių pilis, vadinta Fridbergu (taikos kalnas), pastatyta tuo pat metu, stovi už 2 mylių nuo Veliuonos žemyn Nemuno tėkme ir dabar vadinama tiesiog pilimi**. Seniau ji priklausė Eperješams, vėliau - Gelgaudams; kadangi išvengė gaisrų, kurių Bajerburgas buvo du kartus patyręs, geriau išsilaikiusi ir atrodo taip, kaip ir prie kryžiuočių, tik nutinkuota.

PDF 152

Didysis magistras, vis dar laikydamasis ankstesnių ketinimų atimti Vilnių iš Vytauto, tais pačiais metais, vasarą, per Šv. Jokūbą, vėl išsiruošė anapus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi statydinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52. Tačiau netruko užklupti juos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, kad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto.

PDF 262

Ji tęsėsi 4-12 mylių (1 mylia = 7,4 km) atstu nuo Nemuno dešiniojo kranto. Tiksliai nustatyti tos užtvaros liniją, lygiai kaip ir jos sukirtimo laiką, nėra galima.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 258

Kaunui kritus, tuojau sekė kiti kryžiuočių pasisekimai prie Nemuno. Lietuvai atėjo pačios sunkiausios dienos, kokių ji iki tol nebuvo patyrusi. Vienas po kito sekė nauji ordino smūgiai.

PDF 258

Tik po dviejų dešimtmečių, jau Vytautui esant ordino globoje, 1384 vasarą Kauno vietoje buvo pastatyta tvirčiausia priešo žemėje mūrinė pilis — Marienwerder. Kaunui kritus, tuojau sekė kiti kryžiuočių pasisekimai prie Nemuno. Lietuvai atėjo pačios sunkiausios dienos, kokių ji iki tol nebuvo patyrusi.

PDF 26

Kronikininkas šioje dalyje (kartais, beje, ir anksčiau), neturėdamas tikslesnių įvykių datų, pasakojimą grindžia geografiniu principu. Šiuo principu jis naudojasi, aprašydamas Prūsijos žemių tarp Vyslos ir Nemuno nukariavimą. Retrospektyvinis požiūris į įvykius ryškus tokiuose kronikininko pareiškimuose,— kaip „po šiai dienai tebestovi apleista“ Spitenbergo pilis Pamedėje, paliko negyvenamos Nadruvos, Sūduvos žemės (III, 151, 179, 219).

PDF 272

Viena iš girių, esanti prie pat Rūdninkų, ir dabar tebevadinama Królewski ogród, lietuviškai - Karaliaus daržas, kur būta daug briedžių, stirnų ir meškų, šiandien pastarųjų išlikę vos keletas. Pagaliau šie miškai, kaip ir tie, kur per keliolika mylių nusidriekę nuo Rūdninkų link Nemuno: Varėnos, Valkininkų, Merkinės ir kiti, - priklauso amžinosioms girioms, siekiančioms pačią žmonių atsiradimo žemės rutulyje pradžią. Pati vietovė, supama pelkių ir raistų, netinkama gyventi, lėmė tai, kad žmogaus ranka jos niekada nelietė iki pat mūsų laikų, kai, sumažėjus miškų, mediena tapo pagrindinis vidaus ir užsienio prekybos objektas.

PDF 46

Tačiau išvedus visą kariuomenę iš Lietuvos, liko neapsaugotos pilys ir staigus Ordino puolimas prie Nemuno galėjo baigtis katastrofa. Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsakymą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.

PDF 207-208

37). Tų pačių metų vasarą brolis Henrikas iš Plockės, Prūsijos žemės maršalas, sutelkė visą savo kariuomenę; kai priėjo Bisenės pilį, jo raiteliai auštant apsupo šią pilį, o tie, kurie atplaukė upe, padarę nuo gretimos salos iš savo laivų tiltą per Nemuną ir sustatę karo įrenginius, ilgą laiką smarkiai ją puldinėjo, tačiau nesėkmingai. Todėl, kai kurie ne kurie broliai ir keli pilėnai liko sužeisti, jie pasitraukė nutraukę apgulą.

PDF 13

Tradiciškai manoma, kad Lietuvos valstybės branduolys – Lietuvos žemė siaurąja prasme ankstyvaisiais istoriniais laikais buvo tarp Nemuno ir Neries upių. Taigi Lietaukos upelis, dešinysis Neries intakas, tekėjo Lietuvos žemės link, ir nebūtinai pačioje Lietuvoje.

PDF 162

Yra paaiškėję, kad pradinė Mindaugo « Lietuva » ir jo valdomos tėviškės pilys tebus apėmusios plotą tarp Nemuno, Neries ir Merkio, t.y. pietvakarių Aukštaičių sritį.

PDF 53

Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios, Lietuvos ir Kuršo187. 1236 m.

PDF 33

Jau 1398 metais, po krikščionių tikėjimo Vilniuje priėmimo, Vilija taip buvo vadinama. Vytautas viename laiške, tais metais datuotame, kuriame žada Prūsijos ordinui pagalbą statant dvi pilis, sako, kad bus padaryta šitaip: „Išilgai Nemuno, iki pat tos vietos, kur Strėva į jį įteka, ir išilgai Nerige, iki pat ten, kur Šventoji su ja susijungia/' Cfr.

PDF 187

Vargu ar įmanoma tiksliai surašyti, kiek sykių jis stojo prieš juos į kovą. Trumpai kalbant, jis taip ryžtingai kariavo, kad per šešerius metus, kada vadovavo šiai piliai, privertė visus lietuvius, gyvenusius Nemuno pakrantėje, nuo Neries upės iki Lamatos žemės546, laikytis taikos su krikščionimis, bet Lethovinorum rex), o toliau konstatuojama: Štai kraštai, kuriuose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės — Aukštaičių ir Žemaičių kraštas, Pskovas ir visi rusų [kraštai], kurie yra mūsų valdžioje (PUB, 2, 1, Nr.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pačioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir Italijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362 pavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno ir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su (^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

PDF 120

Dabar pilis stovi be stogo, be langų ir vis labiau nyksta. Kita kryžiuočių pilis, vadinta Fridbergu (taikos kalnas), pastatyta tuo pat metu, stovi už 2 mylių nuo Veliuonos žemyn Nemuno tėkme ir dabar vadinama tiesiog pilimi**. Seniau ji priklausė Eperješams, vėliau - Gelgaudams; kadangi išvengė gaisrų, kurių Bajerburgas buvo du kartus patyręs, geriau išsilaikiusi ir atrodo taip, kaip ir prie kryžiuočių, tik nutinkuota.

PDF 124

Keliavo jie Nemunu iš Merkinės į Kauną kartu su būriu kunigijos ir daug diduomenės, o iš čia Nemunu iki Dubysos upės ir ja iki Aukokalnio, buvusio ties dabartine Betygala. Nuo šios vietos ir buvo pradėtas apaštalavimo darbas Žemaitijoje.

PDF 135

Susitikimas buvo Salyne (sala Nemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vietos ir sutartis vadinama Salyno sutartim.

PDF 33

Jau 1398 metais, po krikščionių tikėjimo Vilniuje priėmimo, Vilija taip buvo vadinama. Vytautas viename laiške, tais metais datuotame, kuriame žada Prūsijos ordinui pagalbą statant dvi pilis, sako, kad bus padaryta šitaip: „Išilgai Nemuno, iki pat tos vietos, kur Strėva į jį įteka, ir išilgai Nerige, iki pat ten, kur Šventoji su ja susijungia/' Cfr.

PDF 116-117

100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kryžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino kovų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kaimu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 14

To meto Lenkijos laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdinama nemažai straipsnių apie socialinę-ekonominę padėtį į rytus nuo Nemuno upės, apie kultūrinį gyvenimą. M.

PDF 258

Grįždami jie sudegino dar dvi svarbias lietuvių pilis — Peštvę ir Veliuoną, kurios ilgai buvo rodžiusios tvirtą atsparumą. Tuo būdu Nemuno krantuose iki Kauno nebeliko jokio lietuvių gynimosi punkto. Apie Peštvės įgulą yra užrašyta, jog ji, apgulusiems kryžiuočiams pasižadėjusi krikštytis, po derybų nakčia išbėgiojusi.

PDF 147

Vytautas, norėdamas geriau juose įsigalėti ir atstatyti Ordino nualintą kraštą, liepė atnaujinti Dubysos ir Nemuno krantuose pilis ir atstatyti sudegintą Veliuoną, kuri vėliau buvo mėgiamiausia Vytauto ir Ordino pasitarimų vieta po Kauno arba Trakų.

PDF 352

Tad jie stengėsi dešiniajame Nemuno žemupio krante (nuo Nevėžio) sau pasilaikyti plačią girios juostą. Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją. Tuoj po Torno taikos Vytautas ėmė reikalauti, kad į Žemaitijos ribas butų pripažintos dešiniojo Nemuno kranto girios su ordino pilimis žemupyje.