1044 m. Jaroslavas įkūrė Naugarduką, turbūt dar lietuvių gyvenamoje žemėje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Jos priklausė Naugardukui (Nowogródek), kuris 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tur būt, dar lietuvių gyvenamoje žemėje. Minėti valsčiai anksčiau buvo įėję į Polocko žemės sąstatą, bet XII amž.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Jau XI amžiuje Nemuno kairėje turėjo būti rytinių slavų pilys su valsčiais, ar smulkiomis kunigaikštijomis V _a_ lk _a_ visku (Wolkowysk), Slanimu (Slonirn), Nesvyžių (Nieśwież), Zdzitovu ir kt. Jos priklausė Naugardukui (Nowogródek), kuris 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tur būt, dar lietuvių gyvenamoje žemėje.
Naugarduke buvo pastatyta viena iš dviejų minoritams skirtų bažnyčių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 88-89
72 ## Puslapis 89 I KNYGA bo prievolių, tam laikui praėjus, turės, priklausomai nuo žemės rūšies, tokią dešimtinę mokėti, kokią yra įprasta imti kitose šalyse; visiems atvykėliams galioja Rygos miesto teisė, nebent teisės žinovų potvarkiu kita nustatyta jiems geresnė atrodytų. Jau yra pastatytos dvi bažnyčios minoritams, viena valdovo mūsų mieste - Vilniuje, kita Naugarduke, trečiąją paskyrėme dominikonų brolijos vienuoliams, kad kiekvienas galėtų pagal savo apeigas Dievui melstis. Toms bažnyčioms prašytume dar šiais metais ketverto vienuolių, mokančių lenkų, prūsų ir žemgalių kalbas; tik darome išimtį visiems dvasininkams, kurie savo vienuolynus verčia plėšikų prieglaudom, žudo Dievo tarnus ir sielas žaloja.
Kunigaikščių Baziliaus Serebriano ir Petro Šuiskio pajėgos planavo pulti Minsko, Naugarduko ir Vilniaus kryptimi.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 88
Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyrusio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio, iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija, gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuomenei turėjo pakakti net pusei metų.
Naugardukas XIII amžiaus viduryje jau buvo Mindaugo sostinė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 24
Naugardukas jau buvo garsiojo Mindaugo (Mendogo) sostinė. Gardinas, dar vadintas Gartena, Traid) Harris, Voyages.
Naugarduke buvo pastatyta viena iš dviejų minoritams skirtų bažnyčių, kita stovėjo Vilniuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 88-89
72 ## Puslapis 89 I KNYGA bo prievolių, tam laikui praėjus, turės, priklausomai nuo žemės rūšies, tokią dešimtinę mokėti, kokią yra įprasta imti kitose šalyse; visiems atvykėliams galioja Rygos miesto teisė, nebent teisės žinovų potvarkiu kita nustatyta jiems geresnė atrodytų. Jau yra pastatytos dvi bažnyčios minoritams, viena valdovo mūsų mieste - Vilniuje, kita Naugarduke, trečiąją paskyrėme dominikonų brolijos vienuoliams, kad kiekvienas galėtų pagal savo apeigas Dievui melstis. Toms bažnyčioms prašytume dar šiais metais ketverto vienuolių, mokančių lenkų, prūsų ir žemgalių kalbas; tik darome išimtį visiems dvasininkams, kurie savo vienuolynus verčia plėšikų prieglaudom, žudo Dievo tarnus ir sielas žaloja.
Žygimanto privilegijoje Naugardukas minėtas tarp vietų, kur Vilniaus miestiečiai galėjo gabenti prekes be muito.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 233
Šis teisingumas buvo Vilniui anksčiau negu kitiems miestams taikomas. Tų pačių metų rugsėjo 23 dieną Žygimantas, protėvių papročiu, Vilniaus miestiečiams suteikė laisvę imtis prekybos ir be muito mokesčio nuo kelių, tiltų ir visų perėjų gabenti prekes visoje Lietuvos žemėje: Lucke, Kaune, Minske, Brastoje, Naugarduke, Smolenske ir Podolėje. Vėliau, po keturių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo 17 Apie tai didžiajam magistrui praneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, laiške, datuotame 1432 metų rugpjūčio 19 d.
Gediminas Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 250
Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 m. žlugo, nes po arkivyskupo Teofilio mirties nebebuvo paskirtas naujas įpėdinis.
1314 m. rugsėjį brolis Henrikas su kariuomene įžengė į Krivičių žemę ir užėmė Naugarduko miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 209
322 (315). Apie Krivičių žemės nuniokojimą ir Naugarduko miesto užkariavimą Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę571, užėmė Naugarduko miestą572 ir jį ligi pamatų 569 D.
Per ankstesnį žygį totoriai siaubė Vilniaus, Polocko, Vitebsko, Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkes LDK branduolyje.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.
1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45
1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką. Be to, „Kijevo ir visos Rusios“ metropolitas buvo tvirtai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje“ suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a.
Žygimantas suteikė Vilniaus miestiečiams teisę be muito gabenti prekes visoje Lietuvos žemėje, įskaitant Naugarduką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 233
Šis teisingumas buvo Vilniui anksčiau negu kitiems miestams taikomas. Tų pačių metų rugsėjo 23 dieną Žygimantas, protėvių papročiu, Vilniaus miestiečiams suteikė laisvę imtis prekybos ir be muito mokesčio nuo kelių, tiltų ir visų perėjų gabenti prekes visoje Lietuvos žemėje: Lucke, Kaune, Minske, Brastoje, Naugarduke, Smolenske ir Podolėje. Vėliau, po keturių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo 17 Apie tai didžiajam magistrui praneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, laiške, datuotame 1432 metų rugpjūčio 19 d.
1044 m. Jaroslavo įkurtas Naugardukas, turbūt, buvo dar lietuvių gyvenamoje žemėje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Jos priklausė Naugardukui (Nowogródek), kuris 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tur būt, dar lietuvių gyvenamoje žemėje. Minėti valsčiai anksčiau buvo įėję į Polocko žemės sąstatą, bet XII amž.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Jau XI amžiuje Nemuno kairėje turėjo būti rytinių slavų pilys su valsčiais, ar smulkiomis kunigaikštijomis V _a_ lk _a_ visku (Wolkowysk), Slanimu (Slonirn), Nesvyžių (Nieśwież), Zdzitovu ir kt. Jos priklausė Naugardukui (Nowogródek), kuris 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tur būt, dar lietuvių gyvenamoje žemėje.
Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinėje. Gotikinių LDK cerkvių stilius turi analogų ir rezidencijų architektūroje (Myro pilis prie Nesvyžiaus), o kartu, atrodo, yra fenomenalus visos Europos kultūroje – tad labiausiai į rytus nutolusi gotika yra istorinėje Lietuvoje, tai yra europinės reikšmės riba.
Valdovas nurodė, kad Naugarduke ir Vilniuje jau pastatytoms bažnyčioms tais metais reikia keturių brolių vienuolių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 79-80
Dėl to mes norime sukviesti vyskupų, kunigų ir bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsiškių, kuriems jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke; prie jų priskirkite mums šiais metais keturis brolius, mokančius lenkų, žemgalių ir rusų kalbas, tokius, kokie dabar yra ir 63 ## Puslapis 80 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS amore nostri.
Totorių žygis nusiaubė Naugarduko ir Slucko apylinkes, priklausiusias tankiai apgyventam LDK branduoliui.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.
Naugarduke tėvo įkurdintas Vaišelga siejamas su lietuvių kunigaikščių kūrimusi Rusios žemėse.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
Taip pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimasis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priima stačiatikių tikėjimą, o žemės (šiuo atveju Naugardukas, kuriame Vaišelgą įkurdino tėvas) jungiamos prie Lietuvos valstybės. Antra vertus, Vaišelga vienintelis kunigaikštis, atsisakęs kunigaikštijos ir tapęs vienuoliu.
Naugarduke buvo pastatyta viena iš dviejų pranciškonų bažnyčių, kita stovėjo Vilniuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 77
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir čia pasilikti, duodame [žemę] bei suteikiame [privilegiją] dešimt metų [ją] dirbti laisvai ir be mokesčių, o pusę to laiko tebūna jie atleisti nuo bet kokios karališkos prievolės; minėtam terminui praėjus, priklausomai nuo žemės derlingumo, jie duos dešimtinę, kaip ir kitose karalystėse bei tautose paprastai jie duodavo, tačiau su tokiu [skirtumu], kad mūsuose grūdas bus gausesnis, negu paprastai yra kitose karalystėse. Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei paskui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, [pranešame], jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą.
Iš Juodojoje Rusijoje užimtų sričių Mindaugas Naugarduką atidavė sūnui Vaišvilkui.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 171
Iš Juodojoje Rusijoje užimtųjų sričių Mindaugas pasilaikė Slanimą ir Valkaviską, o sūnui Vaišvilkui^62 atidavė Naugarduką. Esą dėl pralieto kraujo sąžinės kamuojamas, Vaišvilkas priėmė graikišką krikštą, prie Nemuno «tarp Lietuvos ir Naugarduko » pasistatė vienuolyną ir ten atgailavo^63.
Naugardukas 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tikėtina, dar lietuvių gyvenamoje žemėje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Jau XI amžiuje Nemuno kairėje turėjo būti rytinių slavų pilys su valsčiais, ar smulkiomis kunigaikštijomis V _a_ lk _a_ visku (Wolkowysk), Slanimu (Slonirn), Nesvyžių (Nieśwież), Zdzitovu ir kt. Jos priklausė Naugardukui (Nowogródek), kuris 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tur būt, dar lietuvių gyvenamoje žemėje.
Mindaugo sūnus Vaišelga buvo įkurdintas Naugarduke, o ši žemė jungta prie Lietuvos valstybės.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
Taip pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimasis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priima stačiatikių tikėjimą, o žemės (šiuo atveju Naugardukas, kuriame Vaišelgą įkurdino tėvas) jungiamos prie Lietuvos valstybės. Antra vertus, Vaišelga vienintelis kunigaikštis, atsisakęs kunigaikštijos ir tapęs vienuoliu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).
Mindaugo šalininkams nužudžius Treniotą, Lietuvos valdovu tapo Mindaugo sūnus Vaišelga, kuris yra pirmas žinomas Lietuvos istorijoje stačiatikybę priėmęs kunigaikštis. Taip pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimasis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priima stačiatikių tikėjimą, o žemės (šiuo atveju Naugardukas, kuriame Vaišelgą įkurdino tėvas) jungiamos prie Lietuvos valstybės.
Naugarduke veikė jėzuitų kolegija, įsteigta sudėtinės fundacijos pagrindu.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 354
Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja).
Henrikas su kariuomene nusibrovė iki Naugarduko, apiplėšė ir sudegino miestą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 190
Jeigu lietuviai, parodę tokį narsumą, būtų turėję ten daugiau 1314 m e ta i karių ir jėgų, tikrai būtų kryžiuočiai netekę visos stovyklos, mat penki kariai, nakties tamsoje prasigavę pro sargybas, prisėlino beveik ligi pačių vadų ir, keletą priešų nužudę ir pasiplėšę N e p a p ra sta p e n k ių grobio, kiek tik galėjo peniie tu v ių n arsa kiese pakelti, sveiki sugrįžo pas savuosius, įvarydami kryžiuočiams siaubo; tik išaušus paaiškėjo, jog daugiau būta baimės nei pavojaus. Truputį vėliau Henrikas, ugnimi ir kalaviju niokodamas kraštą, nusibrovė su kariuomene ligi Naugarduko. Apiplėšęs ir sudeginęs miestą, geriausią kariuomenę metė prieš pilį, bet po pirmojo antpuolio, netekęs žymiausių karių, buvo priverstas išsižadėti šio sumanymo.
Per skitų antplūdį dalis Naugarduke susirinkusių didikų, vadovaujama Alberto Goštauto, subruzdo ginti pilies.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 582
Tuo metu ten susirinkę didikai tarėsi, kaip susigerinti su karaliumi, kaip atsiprašyti už nuoskaudas ir sutramdyti sąmyšio kėlėjus. Gavę žinią apie skitų antplūdį, vieni, vadovaujami Naugarduko vaivados Alberto Goštauto, subruzdo ginti pilies, o kiti pasitraukė už Nemuno. Priešas, įžengęs į tuščią miestą, įsakė lengvai ginkluotiems raiteliams vytis bėgančiuosius, o su kitais apgulė pilį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
Palikę Slucką, barbarai patraukė į Naugarduką. Tuo metu ten susirinkę didikai tarėsi, kaip susigerinti su karaliumi, kaip atsiprašyti už nuoskaudas ir sutramdyti sąmyšio kėlėjus. Gavę žinią apie skitų antplūdį, vieni, vadovaujami Naugarduko vaivados Alberto Goštauto, subruzdo ginti pilies, o kiti pasitraukė už Nemuno.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Vaišvilkas grįžo į Naugarduką, įkūrė vienuolyną prie Nemuno tarp Lietuvos ir Naugarduko ir ten gyveno.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 52
O Grigorijus buvo šventasis, kokio iki jo nėra buvę ir daugiau nebebus. Vaišvilkas negalėjo pasiekti Šventojo Kalno, nesgi anuose kraštuose tuomet buvo didelis sąmyšis. Ir parkeliavo jis atgal j Naugarduką, ir įkūrė6 <sau vienuolyną prie Nemuno upės, tarp Lietuvos ir Naugarduko, ir gyveno tenai.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Vaišvilkas su pinskiečiais nuvyko į Naugarduką, pasiėmė naugardukiečius ir grįžo į Lietuvą kunigaikščiauti.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 53
11. APIE VAIŠVILKO NUŽUDYMĄ IR PALEMONO GIMINES GALĄ Vaišvilkas, tai išgirdęs, su pinskiečiais nuvyko į Naugarduką, ten pasiėmė su savimi naugardukiečius ir parvyko į Lietuvą kunigaikščiauti. Visa Lietuva sutiko savo valdovo sūnų didžiai džiaugdamasi.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad po Vytauto pergalės Dokudove kunigaikštis Kaributas su šeima pabėgo į Naugarduką.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 95
Suėjo kariuomenės Dokudovo 1 vietovėje, ir Vytauto kariuomenė sumušė Karibu- 98 ## Puslapis 94 to kariuomenę3 . O pats kunigaikštis Kaributas su kunigaikštiene ir su vaikais pabėgo į Naugarduką3 . Didysis kunigaikštis Vytautas, sutelkęs savo kariuomenę, pats nužygiavo į Naugarduką ir, užėmęs miestą, kunigaikštį Kaributą, ir jo kunigaikštienę, ir jo vaikus paėmė nelaisvėn 4 .
Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką, o Vaišvilkas gavo Slanimo, Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 69
Sutartis buvo sustiprinta Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Švarno vedybomis. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką, o Vaišvilkas gavo Slanimo, Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią.
Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke, o gal net ir kitur buvo katalikų bažnyčių.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 169
Nuo to meto į Lietuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė, atsirado vienuolių misijonierių. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke, o gal net ir kitur buvo katalikų bažnyčių. Be to, prasidėję prekybos santykiai Lydos pilies griuvėsiai.
Vytautas perstatydino ar pastatė mūrines pilis Vilniuje, Trakuose, Kaune, Gardine, Naugarduke ir Lucke.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 55
Lietuvos gotikinės architektūros ypatumas – gynybinis pobūdis: net ir sakraliniai pastatai turėjo gynybinius bokštus ar šaunamąsias angas – Vytauto laikais daugiausia statyta būtent gynybinių statinių. Vytautas perstatydino ar pastatė mūrines pilis Vilniuje, Trakuose, Kaune, Gardine, Naugarduke ir Lucke. Trakų salos pilies menė su gotikiniais kryžminiais skliautais rodo, kad gotika buvo atėjusi ir į gynybinę architektūrą.
[Rūstusai Žygimante, kaip senasis karalius mėtau žaibus, Nejaugi manai, kad tik karaliams paklūsta žaibai?] Vietovių pavadinimai yra tokie: Pirmajame plane - Vilniaus arsenalas, antrame ir trečia me: Vilniaus pilis, Vinica, Žitomiras, Naugardukas, Poloc kas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 330-331
[Rūstusai Žygimante, kaip senasis karalius mėtau žaibus, Nejaugi manai, kad tik karaliams paklūsta žaibai?] Vietovių pavadinimai yra tokie: Pirmajame plane - Vilniaus arsenalas, antrame ir trečiame: Vilniaus pilis, Vinica, Žitomiras, Naugardukas, Polockas, Vitebskas, Orša, Mogiliovas, Propoiskiai, Čečerskiai, Mstislavlis, Radomie, Liubičius, Gomelis, Rečica, Kšičovai, Ovručas, Ostras, Vladimiras, Luckas, Mozyrius, Kijevas, Čerkasai, Medilas, Kaniuvas, Podolės Brasta, Bialocerkievas, Minskas, Radoškovičiai, Lietuvos Brasta, Chastiča, Rožekas, Novy Zamekas, Svisločėje vadinamas Kasperu, Kremenecas, Černobilis, Suražas, Cieriščiai, Borisovas, Drisa, Trakai, Upytė, Druja, Lepelis, Kopečius arba Ušcas, Tikocinas. Livonijos pilys: Marienhausenas, Lutzenas, Švarcenburgas, Rosytė, Dinaburgas, Bauskė, Pernava, Kaskhauzenas, Hel- 314 ## Puslapis 331 IV KNYGA menas, Trikačius, Hermesas, Veisenšteinas, Kirchholmas, Volmera, Vendenė, Kokenhauzenas, Rundborgas, Diunamundė, Ryga, Šmetenė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).
[Rūstusai Žygimante, kaip senasis karalius mėtau žaibus, Nejaugi manai, kad tik karaliams paklūsta žaibai?] Vietovių pavadinimai yra tokie: Pirmajame plane - Vilniaus arsenalas, antrame ir trečiame: Vilniaus pilis, Vinica, Žitomiras, Naugardukas, Polockas, Vitebskas, Orša, Mogiliovas, Propoiskiai, Čečerskiai, Mstislavlis, Radomie, Liubičius, Gomelis, Rečica, Kšičovai, Ovručas, Ostras, Vladimiras, Luckas, Mozyrius, Kijevas, Čerkasai, Medilas, Kaniuvas, Podolės Brasta, Bialocerkievas, Minskas, Radoškovičiai, Lietuvos Brasta, Chastiča, Rožekas, Novy Zamekas, Svisločėje vadinamas Kasperu, Kremenecas, Černobilis, Suražas, Cieriščiai, Borisovas, Drisa, Trakai, Upytė, Druja, Lepelis, Kopečius arba Ušcas, Tikocinas. Livonijos pilys: Marienhausenas, Lutzenas, Švarcenburgas, Rosytė, Dinaburgas, Bauskė, Pernava, Kaskhauzenas, Hel-
Kojelavičiaus pasakojime kunigaikštystės sostinė buvo perkelta iš Naugarduko į Kernavę prieš imantis karo reikalų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 139
Šitaip sutvarkęs valstybės reikalus ir perkėlęs kunigaikštystės sostinę iš Naugarduko į Kernavę, jis ėmė galvoti apie karo dalykus. Nuolatos keičiantis valdovams, jie eidavo savo pareigas vos metus, todėl kariuomenės reikalai buvo gana prasti, nes ir tarybos, ir karo stovyklų vadai mirdavo dar tada, kai būdavo pradedama rengtis karui ar vos imama kariauti; turbūt dėl tos priežasties per ištisus šešiolika metų nepavyko nieko padaryti reikšmingesnio, kad iš lenkų būtų atsiimti jotvingiai. Štai dabar Narimantas su Traideniu pirmą kartą susirūpino šiomis žemėmis, nutarę ne L ietu via i atsiim a kiišpuoliais priešą niokoti, bet ta d o s len k ų u žg ro b tą išvyti lenkus ir vėl ten atjo tv in g ių šalį kurti senąsias lietuvių teises.
Henrikas su kariuomene nusibrovė iki Naugarduko, apiplėšė ir sudegino miestą, bet po pirmojo pilies antpuolio atsisakė puolimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 190
Jeigu lietuviai, parodę tokį narsumą, būtų turėję ten daugiau 1314 m e ta i karių ir jėgų, tikrai būtų kryžiuočiai netekę visos stovyklos, mat penki kariai, nakties tamsoje prasigavę pro sargybas, prisėlino beveik ligi pačių vadų ir, keletą priešų nužudę ir pasiplėšę N e p a p ra sta p e n k ių grobio, kiek tik galėjo peniie tu v ių n arsa kiese pakelti, sveiki sugrįžo pas savuosius, įvarydami kryžiuočiams siaubo; tik išaušus paaiškėjo, jog daugiau būta baimės nei pavojaus. Truputį vėliau Henrikas, ugnimi ir kalaviju niokodamas kraštą, nusibrovė su kariuomene ligi Naugarduko. Apiplėšęs ir sudeginęs miestą, geriausią kariuomenę metė prieš pilį, bet po pirmojo antpuolio, netekęs žymiausių karių, buvo priverstas išsižadėti šio sumanymo.
Kojelavičiaus pasakojime į Glinskio stovyklą atbėgę žmonės skelbė, kad dalis pajėgų liko prie Slucko, o kitos traukė prie Naugarduko.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 586
Patikėjo žmogumi, kuris sakėsi esąs strėle sužeistas į žandą, o netrukus atbėgo į stovyklą daug kitų, teigiančių, jog dvidešimt tūkstančių liko prie Slucko, o visos kitos jėgos be galo greitai traukia prie Naugarduko. Kas be ko, daugelis apsirikusiųjų tvirtino, gąsdindami nelyginant kokia baidykle bailesnius žmones, kad priešai taip skuba, jog sunku net įsivaizduoti. Glinskis išsiuntė raitelių šimtinę, įsakęs viską aplinkui išžvalgyti ir gauti tikresnių žinių.
Totoriai iš stovyklos ties Kłecku pasiuntė nemažą būrį į Naugarduką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
O totoriai, ties Kłecku įsirengę košą, arba stovyklą, nemažą būrį pasiuntė į Naugarduką. Tas būrys, įveikęs Nemuną, savo papročiu plėšdamas apylinkes, atsidūrė vos per mylią nuo Lydos.
Totorių žygis leido jiems „smagintis“ Naugarduko ir Slucko apylinkėse – tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame LDK branduolio krašte.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.
Zenono Ivinskio teigimu, 1044 m. Jaroslavas pavasarį esą įkūrė Naugarduką.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 126
1044 m. Jaroslavas vėl ėjęs « na Litvu » ir pavasarį įkūręs Naugarduką. Lietuvos vardas vėl minimas po 87 metų, kai esą dveji metai iš eilės (1131-32) Kijevo Mstislavas daręs žygius į Lietuvą («na Litvu»).
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos Ukrainos Voluinėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinėje. Gotikinių LDK cerkvių stilius turi analogų ir rezidencijų architektūroje (Myro pilis prie Nesvyžiaus), o kartu, atrodo, yra fenomenalus visos Europos kultūroje – tad labiausiai į rytus nutolusi gotika yra istorinėje Lietuvoje, tai yra europinės reikšmės riba.
Pasak Zenono Ivinskio, Gediminas Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 250
Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 m. žlugo, nes po arkivyskupo Teofilio mirties nebebuvo paskirtas naujas įpėdinis.
Zenonas Ivinskis teigia, kad Gediminas Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 250
Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 m. žlugo, nes po arkivyskupo Teofilio mirties nebebuvo paskirtas naujas įpėdinis.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad 1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45
1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką. Be to, „Kijevo ir visos Rusios“ metropolitas buvo tvirtai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje“ suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a.
Mes iš savo tyrinėjimų pastebime, kad Lietuvos Naugardukas seniau buvo vadintas Zelna, ir šį pavadinimą šiaip ar taip, buvo iš saugojusi ir ilgai dar turėjo šio miesto dalis Slobodka, besijun gianti su miestu ten, kur yra įvažiavimas iš Koreličių pusės.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 210
Mes iš savo tyrinėjimų pastebime, kad Lietuvos Naugardukas seniau buvo vadintas Zelna, ir šį pavadinimą šiaip ar taip, buvo išsaugojusi ir ilgai dar turėjo šio miesto dalis Slobodka, besijungianti su miestu ten, kur yra įvažiavimas iš Koreličių pusės.
1329 m. didžiojo kunigaikščio valdymo laikotarpiu Naugarduke, pasak Teodoro Narbuto, buvo karūnuotas neįvardytas kunigaikštis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 454
Šiuo didžiojo kunigaikščio valdymo laikotarpiu, tai yra 1329 metais, Pietų Lietuvoje, tai yra Lietuvos ir krivičių žemėje, įvyko kažkas, kas nebuvo užfiksuota istorijoje. Kažkoks kunigaikštis buvo karūnuotas Naugarduke. Tikriausiai tokias garbingas pareigas jis gavo ne Gedimino įgaliotas, nes ankstesni kunigaikščiai neturėjo teisės būti karūnuoti.
Katalikų šventyklų buvo Vilniuje ir Naugarduke.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 482
Katalikų šventyklų buvo Vilniuje ir Naugarduke.
Vaišelga, pasak Teodoro Narbuto, pradėjo kunigaikščiauti Naugarduke būdamas pagonis, o vėliau ten apsikrikštijo, pajutęs Dievo baimę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 530
O Vaišelga pradėjo kunigaikščiauti Naugarduke, būdamas pagonis (jam katalikas ir pagonis tą patį reiškia)... užmušdavęs kasdien po 3 ar 4, o jei kurią dieną nieko neužmušdavo, tai sielvartaudavo. Tad įsibrovė jam į širdį Dievo baimė... ir apsikrikštijo Naugarduke...
Vaišelga, pasak Teodoro Narbuto, dėl maišto nepasiekė Šv. kalno, grįžo į Naugarduką ir prie Nemuno, tarp Lietuvos bei Naugarduko, pasistatė vienuolyną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 530
O Vaišelga negalėjo pasiekti Sv. kalno, kadangi tose žemėse buvo maištas, ir vėl grįžo į Naugarduką, ir pasistatė vienuolyną prie Nemuno, tarp Lietuvos ir Naugarduko, ir gyvena čia...
Gediminas prašė atsiųsti keturis brolius prie Vilniuje ir Naugarduke pastatytų bažnyčių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 79-80
Dėl to mes norime sukviesti vyskupų, kunigų ir bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsiškių, kuriems jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke; prie jų priskirkite mums šiais metais keturis brolius, mokančius lenkų, žemgalių ir rusų kalbas, tokius, kokie dabar yra ir 63 ## Puslapis 80 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS amore nostri.
1044 m. Jaroslavas, anot šaltinio, pavasarį įkūrė Naugarduką.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 126
1044 m. Jaroslavas vėl ėjęs « na Litvu » ir pavasarį įkūręs Naugarduką. Lietuvos vardas vėl minimas po 87 metų, kai esą dveji metai iš eilės (1131-32) Kijevo Mstislavas daręs žygius į Lietuvą («na Litvu»).
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Jos priklausė Naugardukui (Nowogródek), kuris 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tur būt, dar lietuvių gyvenamoje žemėje. Minėti valsčiai anksčiau buvo įėję į Polocko žemės sąstatą, bet XII amž.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Jau XI amžiuje Nemuno kairėje turėjo būti rytinių slavų pilys su valsčiais, ar smulkiomis kunigaikštijomis V _a_ lk _a_ visku (Wolkowysk), Slanimu (Slonirn), Nesvyžių (Nieśwież), Zdzitovu ir kt. Jos priklausė Naugardukui (Nowogródek), kuris 1044 m. Jaroslavo buvo įkurtas, tur būt, dar lietuvių gyvenamoje žemėje.
Gediminas teigė pastatęs pranciškonų bažnyčias Vilniuje ir Naugarduke.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 77
Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei paskui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, [pranešame], jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą. Taigi, kad šių mūsų privilegijų suteikimas pasiliktų nekintamas ir tvirtas, liepėme surašyti šį raštą ir sutvirtinti jį, nurodydami prikabinti mūsų antspaudą, nes jūs, žinodami, jog tą patį antspaudą pasiuntėme mūsų viešpačiui ir šventajam tėvui, [tikėsite], jog ir tai, ką jam laiške parašėme, viską išlaikysime.
Naugardukas buvo užpultas ir sudegintas kartu su kitomis pilimis.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 73
Bet ir tuo jis nepasitenkino. Užpuolė dar Naugarduką ir kt. pilis ir jas sudegino.
1415 m. Naugarduke buvo sušauktas LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 126
inėta, 1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną iš žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigalių Camblaką. Maža