Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
7 teiginiai10 įrašai7 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 7 teiginiai ir visi 10 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–10 iš 10 rodomų įrašų
Sviatoslavui žuvus prie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo paklusnumą Jogailai.
PDF 294
Pačiam Sviatoslavui žuvus\nprie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo\nJogailai paklusnumą. O Skirgaila, sėkmingai apgulęs Polocką, kur\njis pats atsisėdo, Andrių paėmė nelaisvėn ir išsiuntė Lenkijon.
Iki 1362 m. Algirdas užėmė Smolensko kunigaikštijai priklausiusį Mstislavlį, Mogiliavą ir Toropiecą.
PDF 271
jo garnizonai įsikūrė Rževe ir Bialoje. Iki 1362 jis užėmė Smolensko kunigaikštijai priklausantį Mogiliavą, Toropiecą, Mstislavlį ir kt. Pats Smolenskas tapo apsuptas Algirdo valdomis, taigi jo valiai (^16) **MLLG, V, 1907, 358-361 p.
Būdamas sąjungoje su Andriumi, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas užvaldė Mstislavlį.
PDF 294
Būdamas sąjungoje su\nAndriumi, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas užvaldė Mstislavlį.\nBet maištininkai greitai buvo įveikti.
Praradę viltį užimti Smolenską, Šemiačičiai patraukė prie Mstislavlio, bet Ivanas Solomereckis atrėmė antpuolį.
PDF 565
Neimdami į rankas kir-\npaliaubų są ly g a\nvių, pjūklais kariai prisipjo\nvė medžių ir taip žvaliai bei\n5 67\n\n## Puslapis 566\n\nišmoningai užtaisė rąstais visus sienų plyšius, kad Še-\nmiačičiai rytą suprato nieku būdu negalėsią užimti pi\nlies. Praradę viltį užkariauti Smolenską, jie savo jėgas\npatraukė prie Mstislavlio, bet ir čia nesusilaukė dides\nnės sėkmės. Mat kunigaikštis Ivanas Solomereckis, pa\ngarsėjęs karvedys, kuriam buvo patikėtas miestas ir\napygarda, sėkmingai atrėmė antpuolį.
Lietuvos metraštis vaizduoja, kad Gavėnios metu Svetoslavas su Smolensko bajorais patraukė į Mstislavlį ir ten praliejo daug krikščioniško kraujo.
PDF 90
Ir prisikariavę bei paėmę belaisvių, bet neįveikę pi\nlių sugrįžo, iš kur atėję.\nTą pačią žiemą, Gavėnios metu, Svetoslavas su Smo\nlensko bajorais ėmė tartis dėl krikščionių kraujo pra\nliejimo ir patraukė į Mstislavlio miestą8 . Sustoję prie\n\n## Puslapis 89\n\nMstislavlio, pradėjo šturmuoti miestą ir daužyti iš pa\ntrankų, o savo karius paleido po Mstislavlio žemų ir \npraliejo daug krikščioniško kraujo.
Lietuvos metraščio pasakojime kunigaikštis Svetoslavas stovėjo prie Mstislavlio ir šaudė į miestą iš patrankų.
PDF 91
Žygiuokime prieš jį, \npasitikėdami dievu ir krikščionių galybe.\"\nIr atžygiavo prie Mstislavlio. O kunigaikštis Sveto\nslavas, kuris stovėjo prie miesto ir šaudė į Mstislavlį \niš patrankų, išgirdo Didžiosios Savaitės 1 1 penktadienį, \nkad prieš jį ateina su broliais didysis kunigaikštis Skir\ngaila IJ.
Mstislavlyje gynėsi kunigaikštis Karigaila, o puolimas kovo 18 dieną tęsėsi dešimt dienų.
PDF 344
Netrukus, grįžęs į Smolenską, pasiėmė puolimo technikos, dar apginklavo žmonių ir vėl įsi veržė į didžiojo kunigaikščio žemes, pasiekė Mstislavlio mies tą1 ir kovo 18 dieną apsupo. Jame gynėsi kunigaikštis Karigaila; be perstojo dešimtį dienų tęsėsi puolimas, kasdien vis įnirtin giau pradedamas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
_______ prie Smolensko M ik a lo ju s G leb a vi- sienų, įnirtingai ir vienas, ir čius n arsiai g in a kitas stengdamasis pakreipti įvykius savo tėvo naudai, tačiau Mikalojui sekėsi kur kas geriau nei Dimitrijui. Mat pastarasis, netekęs galybės karių, negarbingai pa liko žygį neužbaigtą ir toliau apgulai vadovauti įsakė kunigaikščiams Šemiačičiams. Kas be ko, visada klas tūnui maudžia širdį, kad ne visi į jį panašūs, štai to dėl tada taip stengėsi bei niršo maištininkai Šemiači- čiai, matydami, jog jų kaimynystėje buvusios pilys li ko ištikimos Aleksandrui, nelyginant priekaištaudamos jiems dėl išdavystės. Kai priešas puolė su didžiausiu įniršiu, gynėjai turėjo rodyti ne tik nepaprastą narsą, bet ir klusnumą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Tada jis ėmė tartis su daugeliu lietuvių kuni gaikščių ir didikų, ir kai Skirgaila buvo išvykęs į Po locką 3, didysis kunigaikštis Vytautas atvyko prie Vil niaus, norėdamas jį užimti4. Jo didžioji kunigaikštie nė Ona6 tuo metu buvo Gardine. Bet vilniečiai tada jam nepasidavė, kadangi buvo prisiekę karaliui Jogai lai ir Skirgailai. O jis, tuokart Vilniaus nepaėmęs 6, su savo kunigaikštiene, su visais kunigaikščiais7, dauge liu savo bajorų perėjo pas [Prūsijos) magistrą8 ir iš ten, vokiečių padedamas, pradėjo atsikariauti Lietuvos žemę, ir jau buvo užėmęs pusę Lietuvos žemės ligi Ne ries upės 9, ir Polocko miestas jam pasidavė l0.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir dievas padėjo didžiajam kunigaikš čiui Vytautui u, ir jis Lietuvos kariuomenę sumušė vi siškai. o kiti išbėgiojo ir daugybė jų buvo nukauta. Daugelį kitų kunigaikščių ir bajorų paėmė gyvus: ku nigaikštį Simoną, Jaunučio sūnų IS, Smolensko kuni gaikštį Glėbą, Svetoslavo sūnų l6, kunigaikštį Glėbą, Konstantino sūnų l7, kunigaikštį Joną Tetą1*, Levą Plak- sičių '9, ir paėmė daugelį kitų kunigaikščių. Kunigaikštis Vytautas su visomis pajėgomis vėl iš žygiavo ir apgulė Vilniaus miestą, ir pradėjo šturmuoti Kreivąją pilį bei šaudyti iš patrankų.