Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
6 teiginiai8 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 6 teiginiai ir visi 8 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–8 iš 8 rodomų įrašų
Možaiskas buvo Lietuvos sąjungininkas, kurį Maskva privertė pasiduoti jos valdžiai.
PDF 199
Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi-\nduoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Psko-\nvas jai buvo palankus; o D. Naugardą Jonas III po antrojo žygio\n(pirmasis buvo 1471 m., antrasis — 1479 m.) prijungė prie\nMaskvos.
Žvalgams pranešus apie netoliese esantį Možaiską, Algirdas surikiavo karius kautynių tvarka ir išvedė į vieškelį.
PDF 222
Visiems įsakė nieko nedeginti ir\nnieko neniokoti; gyventojus leido skriausti tik tada,\nkai reikėjo gauti maisto bei pašaro. Kai žvalgai pra\nnešė, jog netoliese esąs didelis miestas Možaiskas, Al\ngirdas, leidęs kariams šiek tiek pailsėti, surikiavo juos\nkautynių tvarka ir išvedė į atvirą vieškelį. Tada, pasi\nkvietęs žygūną (šis ligi tol nežinojo, kas su juo da\nroma ir kur esąs atvežtas), įteikė jam deglą ir pasakė\nšitokius žodžius: tegu jis nešąs nelyginant laišką ir\ndovaną savo valdovui šį deglą.
Pagal taikos sąlygas Lietuvos sienos turėjo būti praplėstos iki Možaisko ir Ugros upės.
PDF 224
Šitaip, kadangi ir Maskvos valdovas nepaprastai bi\njojo visokių netikėtumų, ir lietuvis norėjo laiku iš\nvengti visokių atsitiktinumų, jie be didelio vargo su\ntarė sudaryti taiką šiomis sąlygomis: Algirdas, lydi\nmas žymiausiųjų palydovų ir\nT a ik o s ta ip m a s k v ė -\nbajorų, įžengsiąs į miestą ne\nrių ir A lg ir d o s ą ly g o s\nlyginant draugas; tarsi nuga\nlėtojas jis įsmeigsiąs ietį į\npilies vartus. Lietuvos sienos būsiančios praplėstos li\ngi Možaisko ir Ugros upės. Dimitrijus sumokėsiąs ka\nreiviams algą, o vadui — karo išlaidas.
Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik gavusi žinią, kad karaliaus legatai yra Smolenske.
PDF 650
Suderinę su karaliumi savo planus,\npopiežiaus, imperatoriaus bei Romos karaliaus pasiun\ntiniai pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę, kur\niš paskos turėjo leistis ir karaliaus legatai, turėję tol\nlaukti pasienyje, kol jiems būsią leista įžengti į Mask\nvos žemę. Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską\ntik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smo\nlenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Nau\njųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos.
Vasilijus įsakė sulaikyti karaliaus pasiuntinius Možaiske, kai Maskvą pasiekė žinia apie valachų pasiuntinių sulaikymą.
PDF 655
Be to, sutarė teismų reikalus sutvarkyti iki\ngarsios Rusioje palaimintosios mergelės globėjos šven\ntės, sutikdamas, kad teismo posėdžiuose dalyvautų\nMackevičius. Karaliaus legatai jau keliavo namo, kai\nMaskvą pasiekė žinia, jog valachų pasiuntiniai sulai\nkyti ir nuvaryti į Vilnių, o Vasilijaus jiems priskirtas\npalydovas maskvėnas gavęs įsakymą grįžti į Maskvą.\nPritrenktas šios žinios, Vasilijus įsakė sulaikyti kara\nliaus pasiuntinius Možaiske.
Riazanės kunigaikštis, Lietuvos sąjungininkas, turėjo neaiškių teisių į Možaiską ir mėgino jį užimti ginklu.
PDF 69
Riazanės kunigaikštis, Lietuvos są jungininkas, turėjo kažkokių teisių į Možaiską, kurį grobė gin klu prirėmęs.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Galop Vasilijus per karaliaus pasiuntinį Bonfalą Dimitrovičių taip surašė laišką, kaip visuomet daro maskvėnai, tai yra saviškius išteisindamas, o visą bėdą suversdamas karaliaus pasiuntiniams. Jis tvirtino, kad, rūpestingai susipažinus su visu reikalu, ir jam, ir jo vaivadoms bei patarėjams paaiškėjo, kad maskvėnai nieko nėra skriaudę, bet patys buvę daug kartų skriaudžiami, jo vaivados gynę nuskriaustųjų teises, tuo tarpu kara liaus atstovai nenorį jo nei suprasti, nei pripažinti. Be to, paprašė karalių nutraukti visiems laikams nuo latinius ginčus ir atsiųsti įgaliotus legatus, kurie ga lop susitartų dėl taikos ir tikrų abiejų tautų sienų. rim a s su P rū sijo s siuntimą į Maskvą vėlesniam atsiųsti legatus, ta pačia proga nusiskųsdamas dėl nau jų skriaudų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Reikėjo prikalbėti didikus, senatą ir ba jorus, kad kuo greičiausiai paskelbtų Žygimantą Augus tą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tartasi šiais klausi mais uždaruose pasitarimuose, slaptai sukviečiant žmo nes, kad apie tai nesužinotų lenkai ir nepaverstų nie kais viso sumanymo. Kai valdovas tvarkė Vilniuje šiuos reikalus, atvyko Maskvos kunigaikščio legatas, atsiųs tas labai įdomia dingstimi. Mat Vasilijus pasijuto įžeis tas, kai paaiškėjo, kad Jonas Maskvos k u n ig a ik štis Jesmanas, kilmingas ir suma- įsiže id žia d ė l pasiu n - nūs jaunikaitis, praėjusiais tin io ja u n o am žia u s metais pasiųstas į Maskvą, esąs labai jaunas: šitai su vokęs kaip savo atšiaurios didybės paniekinimą, jis per pasiuntinį pareikalavo brandesnių metų vyrui 1528 m e ta i D era m a si d ė l sū n au s A u g u sto išrin k im o L ie tu v o s d id žiu o ju k u n ig a ik ščiu 6 5 7