Minsko Lietuva – taip vadintos senosios rusėniškosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės į rytus nuo Vidurinės Lietuvos. Ji dar buvo vadinama rusėnų Lietuva ir siejama su lenkiška trijų dalių Lietuvos samprata, kurioje skirtingos teritorijos aiškintos per istorinį LDK paveldą. Ši samprata buvo pasitelkiama neva siekiant atkurti LDK tradiciją, tačiau šaltinyje pabrėžiama, kad ji tebuvo deklaracija, nebeatitinkanti istorinės tikrovės. Moderniosios Lietuvos valstybės kūrėjai, pasirinkę valstybę grįsti etniniais pagrindais, į Minsko Lietuvą nebepretendavo, nors Vilnių laikė neatsiejamu nuo savo valstybės. Todėl Minsko Lietuva svarbi kaip politinėje vaizduotėje vartota teritorinė sąvoka, atskleidžianti įtampą tarp LDK istorinio palikimo ir modernios Lietuvos valstybės ribų.
Šaltinyje apibūdinama kaip į rytus nuo Vidurinės Lietuvos esančios teritorijos, vadinamos „Minsko“, arba „rusėnų“, Lietuva; 2013 m. istoriniame veikale ši samprata pateikiama kaip istorinė ir lenkiška Lietuvos samprata.
„Vidurinės Lietuvos“ prasmę galima suvokti tik turint omenyje, jog į rytus nuo jos senosios rusėniškosios LDK žemės vadinamos „Minsko“, arba „rusėnų“, Lietuva.
Remiantis tokia lenkiška Lietuvos samprata, Lietuvos Respublika buvo vadinama „Kauno Lietuva“, o žemaičių tarmė – lietuvių kalba. „Vidurinės Lietuvos“ prasmę galima suvokti tik turint omenyje, jog į rytus nuo jos senosios rusėniškosios LDK žemės vadinamos „Minsko“, arba „rusėnų“, Lietuva. Ši trijų dalių Lietuvos samprata, pasitelkiama neva siekiant atkurti LDK tradiciją, buvo tik deklaracija, nebeatitinkanti istorinės tikrovės.
„Vidurinės Lietuvos“ prasmę galima suvokti tik turint omenyje, jog į rytus nuo jos senosios rusėniškosios LDK žemės vadinamos „Minsko“, arba „rusėnų“, Lietuva.
Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) užimtoje teritorijoje, vadinamoje „Vidurinė Lietuva“ su Vilniumi, balsuota taip, kad ji taptų Lenkijos dalimi. Savo ruožtu lietuviai buvo apsisprendę kurti Lietuvos valstybę etniniais pagrindais, nebepretendavo į „Minsko Lietuvą“, tačiau neįsivaizdavo savo valstybės be istorinės sostinės Vilniaus. Be to, moderniosios Lietuvos valstybės kūrėjai pretendavo į Mažosios Lietuvos žemes.
Remiantis tokia lenkiška Lietuvos samprata, Lietuvos Respublika buvo vadinama „Kauno Lietuva“, o žemaičių tarmė – lietuvių kalba. „Vidurinės Lietuvos“ prasmę galima suvokti tik turint omenyje, jog į rytus nuo jos senosios rusėniškosios LDK žemės vadinamos „Minsko“, arba „rusėnų“, Lietuva. Ši trijų dalių Lietuvos samprata, pasitelkiama neva siekiant atkurti LDK tradiciją, buvo tik deklaracija, nebeatitinkanti istorinės tikrovės.
Savo ruožtu lietuviai buvo apsisprendę kurti Lietuvos valstybę etniniais pagrindais, nebepretendavo į „Minsko Lietuvą“, tačiau neįsivaizdavo savo valstybės be istorinės sostinės Vilniaus.
Savo ruožtu lietuviai buvo apsisprendę kurti Lietuvos valstybę etniniais pagrindais, nebepretendavo į „Minsko Lietuvą“, tačiau neįsivaizdavo savo valstybės be istorinės sostinės Vilniaus.