Minskas

PDF 184

Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.

PDF 53

Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos.

PDF 216

Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo; jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą, o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė.

PDF 354

Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja).

PDF 233

Šis teisingumas buvo Vilniui anksčiau negu kitiems miestams taikomas. Tų pačių metų rugsėjo 23 dieną Žygimantas, protėvių papročiu, Vilniaus miestiečiams suteikė laisvę imtis prekybos ir be muito mokesčio nuo kelių, tiltų ir visų perėjų gabenti prekes visoje Lietuvos žemėje: Lucke, Kaune, Minske, Brastoje, Naugarduke, Smolenske ir Podolėje. Vėliau, po keturių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo 17 Apie tai didžiajam magistrui praneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, laiške, datuotame 1432 metų rugpjūčio 19 d.

PDF 88

Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyrusio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio, iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija, gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuomenei turėjo pakakti net pusei metų.

PDF 53

Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai: Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.

PDF 69-70

Maskva viena po kitos prisijungė kitas rusų kunigaikštijas ir netrukus ėmė gvieštis Lietuvos žemių kunigaikštystės, totorių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Šios pajėgos užėmė Borisovą, Minską, Zaslavlį, Krėvą, Lydą, Vilnių, Trakus ir priartėjo prie Kauno. Žygimantas su savo mažesne Lietuvos kariuomene nestojo į mūšį, bet vesdamas savo pajėgas ne keliais ir neprieinamomis vietomis, puldinėjo Švitrigailos tiekimo dalinius, padarydamas jiems daug nuostolių, 67 pi 6£ kr L 610 2 a T = 5 o 2 22 co “+ p 23 iv ## Puslapis 70 priversdamas priešą badauti.

PDF 128

Nors Lietuvos kariuomenė 1654-1655 m. kiek galėdama stabdė rusų veržimąsi, 1655 m. pavasarį Rusijos kariuomenė užėmė Minską, o liepą lietuvius prie Ašmenos sumušę, rusai ir jų sąjungininkai kazokai priartėjo prie Vilniaus.

PDF 133

čia randamas, palyginti, ne retas sodybų plotas su eile didžiojo kunigaikščio dvarų. Etnografinė lietuvių siena rytuose šiauriau Nemuno yra dar sunkiau nustatoma, nes šis pakraštys nėra tiksliai ištyrinėtas. Paskutinės rytinių slavų pilys čia buvo Lohajskas, Gorodecas, Minskas, Zaslavlis.

PDF 248

Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus produktus. Tačiau šis karaliaus nurodymas gal taip greitai nebūtų buvęs įgyvendintas, jeigu 1506 metais totoriai, nusiaubę Slucko ir Minsko apylinkes, nebūtų pradėję taikytis į Vilnių. Jų pabūgę miestiečiai, raginami ir remiami Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, visą miestą apjuosė mūro pylimu, išmetę medinius statinius.

PDF 558

Aleksandras, praradęs bet kokias viltis susitaikyti, nenoromis griebėsi ginklų. Jis pasiuntė į Smolenską lengvuosius dalinius, vedamus Konstantino, Ostrogo kunigaikščio, o K o n sta n tin a s O stio pats su pagrindinėmis jėgog išk is traukia p rieš mis lėtai patraukė iš paskos, M a s k v ą šiek tiek stabtelėdamas iš pradžių Minske, o po to Borisove. Žymiausi luomų vadovai, garsūs pareigomis ir didžiomis privilegijomis, nuskubėjo pas Ostrogiškį.

PDF 563

Mat vasaros pabaigoje Ivano sūnus Dimitrijus Žilka, perėjęs su labai stipria kariuomene sienų, apsupo Smolenską. Aleksandras, iš visa ko geM a s k v ė n a i a p su p a rai supratęs, kaip menkai S m o len sk ą galima pasitikėti maskvėnų pažadais, įsikūrė Minske pasiryžęs iš arti vadovauti kariuomenei, jeigu užgriūtų karas. Rudens pradžioje į stovyklą atvyko ir rotmistras Černinas su čekų bei vokiečių algininkais.

PDF 582

Vaivada Goštautas, pilies seniūnas Maskevičius, Jonas Trizna, Nemyra ir kiti karvedžiai taip nukamavo priešą, šaudydami iš patrankų bei rengdami išpuolius, kad tas, nebesitikėdamas užkariauti pilies, apiplėšė apylinkę ir patraukė į Skitiją. Kur kas smarkiau ir plačiau nusiaubė Lietuvą Mengli Girėjaus sūnus Mechmet Girėjus. Nužygiavęs ligi Minsko, jis visur nuniokojo kraštą, sudegino miestą, o matydamas, jog pilies nieku būdu greitai neužims, jos neapgulė, bet, persikėlęs per Nerį ir Bereziną, nusiaubė Polocko ir Vitebsko žemes, niekur nesutikdamas pasipriešinimo, ir sugrįžo atgal su didžiausiu grobiu.

PDF 583

Žmonės pasakojo, kad šimtą tūkstančių žmonių, jaunų ir stiprių, priešas išsivarė iš Baltarusijos ir Lietuvos į nelaisvę, neskaitant žuvusių visokiausiose skerdynėse nuo kardo senių bei vaikų. Po priešo niokojamo antpuolio Minske ir kituose miestuose užėjo maras. Dažni skitų žygiai į Lietuvos gilumą paskatino luomus geriau sutvirtinti Vilnių.

PDF 389

Vilniaus sąraše nėra, bet iš kitų šaltinių žinoma, kad jam teko 8 000 kapų grašių norma. Kiti miestai turėjo mokėti kur kas mažiau, daugiausia Brestas ir Kijevas, - po 200 kapų grašių, Minskas, Mogiliavas, Pinskas - po 150 kapų grašių, Gardinas - 120 kapų grašių. Lietuviškųjų žemių miestai turėjo mokėti taip: Trakai 100 kapų grašių, Merkinė, Šeduva, Virbalis - po 40 kapų grašių, Jurbarkas, Panevėžys, Šiauliai - po 30 kapų grašių, dar keliolika miestų ir miestelių - po 8-20 kapų grašių.

p. 61 (PDF 4)

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 58

Į Kauną priimti Sutvirtinimo sakramento atkeliaudavo žmonės ne tik iš tolimiausių Žemaičių vyskupijos parapijų, bet ir iš Vilniaus, Minsko ir Polocko5.