Po Švitrigailos pabėgimo Zigmantui, be tikrosios Lietuvos, liko Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 184
Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti\nį Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko,\nNaugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig-\nmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu-\nvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
XII amžiuje, pakrikus Polocko kunigaikštijai, iš Minsko ir kitų jos miestų susidarė atskiros kunigaikštijos.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 53
Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos.
Per maištą užpultas Minskas, kaip ir Sluckas, nepasidavė.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 216
Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio\nsritys prie jo maišto neprisidėjo; jam tepasisekė užimti tik Mo-\nzyrių ir Turovą, o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė.
Minske įsteigta jėzuitų kolegija buvo kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 354
Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zig- manto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fun- dacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Nau- garduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fun- dacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pa- šiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiš- kiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sa- piegos f-ja).
Žygimanto privilegijoje Minskas minėtas tarp Lietuvos žemės vietų, kur Vilniaus miestiečiai galėjo gabenti prekes be muito.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 233
Šis teisingu\nmas buvo Vilniui anksčiau negu kitiems miestams taikomas. \nTų pačių metų rugsėjo 23 dieną Žygimantas, protėvių pa\npročiu, Vilniaus miestiečiams suteikė laisvę imtis prekybos \nir be muito mokesčio nuo kelių, tiltų ir visų perėjų gabenti \nprekes visoje Lietuvos žemėje: Lucke, Kaune, Minske, Bras\ntoje, Naugarduke, Smolenske ir Podolėje. Vėliau, po ketu\nrių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo\n17\nApie tai didžiajam magistrui pra\nneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, \nlaiške, datuotame 1432 metų rugpjū\nčio 19 d.
Baziliaus Serebriano ir Petro Šuiskio vadovaujamos pajėgos turėjo susijungti Drucke ir pulti Minsko, Naugarduko bei Vilniaus kryptimi.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 88
Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyru- sio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio, iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija, gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuome- nei turėjo pakakti net pusei metų.
XII a. iš Polocko kunigaikštijos miestų, tarp jų Minsko, susidarė atskiros kunigaikštijos.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 53
Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai:\nSmolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros ku-\nnigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a.
Į Lietuvą įsiveržusi totorių kariuomenė užėmė Minską ir kitas vietoves, tarp jų Borisovą, Zaslavlį, Krėvą, Lydą, Vilnių ir Trakus.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 69-70
Maskva viena po kitos prisijungė kitas rusų kunigaikštijas ir netrukus ėmė gvieštis Lietuvos žemių kunigaikštystės, totorių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Šios pajėgos užėmė Borisovą, Minską, Zaslavlį, Krėvą, Lydą, Vilnių, Trakus ir priartėjo prie Kauno. Žygimantas su savo mažesne Lietuvos ka- riuomene nestojo į mūšį, bet vesdamas savo pajėgas ne keliais ir neprieinamomis vietomis, puldinėjo Švitrigailos tiekimo da- linius, padarydamas jiems daug nuostolių, 67 pi 6£ kr L 610 2 a T = 5 o 2 22 co “+ p 23 iv ## Puslapis 70 priversdamas priešą badauti.
Nors Lietuvos kariuomenė 1654-1655 m. kiek galėdama stabdė rusų veržimąsi, 1655 m. pavasarį Rusijos kariuomenė užėmė Minską, o liepą lietuvius prie Ašmenos sumušę, rusai ir jų sąjungininkai kazokai priartėjo prie Vilniaus.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 128
Nors\nLietuvos kariuomenė 1654-1655 m. kiek galėdama stabdė rusų ver-\nžimąsi, 1655 m. pavasarį Rusijos kariuomenė užėmė Minską, o liepą\nlietuvius prie Ašmenos sumušę, rusai ir jų sąjungininkai kazokai\npriartėjo prie Vilniaus.
Rytiniame lietuvių etnografinės sienos pakraštyje Minskas minimas tarp paskutinių rytinių slavų pilių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 133
čia randamas, palyginti, ne retas sodybų plotas su eile didžiojo\nkunigaikščio dvarų.\nEtnografinė lietuvių siena rytuose šiauriau Nemuno yra dar\nsunkiau nustatoma, nes šis pakraštys nėra tiksliai ištyrinėtas.\nPaskutinės rytinių slavų pilys čia buvo Lohajskas, Gorodecas,\nMinskas, Zaslavlis.
1506 m. totoriai nusiaubė Slucko ir Minsko apylinkes ir pradėjo taikytis į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 248
Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus pro duktus. Tačiau šis karaliaus nurodymas gal taip greitai ne būtų buvęs įgyvendintas, jeigu 1506 metais totoriai, nusiau bę Slucko ir Minsko apylinkes, nebūtų pradėję taikytis į Vilnių. Jų pabūgę miestiečiai, raginami ir remiami Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, visą miestą apjuosė mūro py limu, išmetę medinius statinius.
Aleksandras su pagrindinėmis jėgomis lėtai sekė Konstantino Ostrogiškio dalinius, stabtelėdamas Minske ir Borisove.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 558
Aleksandras, praradęs bet kokias vil tis susitaikyti, nenoromis griebėsi ginklų. Jis pasiuntė į Smolenską lengvuosius dalinius, vedamus Konstanti no, Ostrogo kunigaikščio, o K o n sta n tin a s O stio - pats su pagrindinėmis jėgo- g išk is traukia p rieš mis lėtai patraukė iš paskos, M a s k v ą šiek tiek stabtelėdamas iš pradžių Minske, o po to Bo risove. Žymiausi luomų vadovai, garsūs pareigomis ir didžiomis privilegijomis, nuskubėjo pas Ostrogiškį.
Maskvėnams apsupus Smolenską, Aleksandras įsikūrė Minske, kad iš arti vadovautų kariuomenei kilus karui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 563
Mat va saros pabaigoje Ivano sūnus Dimitrijus Žilka, perėjęs su labai stipria kariuomene sienų, apsupo Smolenską. Aleksandras, iš visa ko ge- M a s k v ė n a i a p su p a rai supratęs, kaip menkai S m o len sk ą galima pasitikėti maskvėnų pažadais, įsikūrė Minske pa siryžęs iš arti vadovauti kariuomenei, jeigu užgriūtų karas. Rudens pradžioje į stovyklą atvyko ir rotmist ras Černinas su čekų bei vokiečių algininkais.
Mechmetas Girėjus nužygiavo iki Minsko, nuniokojo kraštą, sudegino miestą ir neapgulė pilies.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 582
Vaivada Goštautas, pilies seniūnas\nMaskevičius, Jonas Trizna, Nemyra ir kiti karvedžiai\ntaip nukamavo priešą, šaudydami iš patrankų bei reng\ndami išpuolius, kad tas, nebesitikėdamas užkariauti pi\nlies, apiplėšė apylinkę ir patraukė į Skitiją. Kur kas\nsmarkiau ir plačiau nusiaubė Lietuvą Mengli Girėjaus\nsūnus Mechmet Girėjus. Nužygiavęs ligi Minsko, jis\nvisur nuniokojo kraštą, sudegino miestą, o matydamas,\njog pilies nieku būdu greitai neužims, jos neapgulė,\nbet, persikėlęs per Nerį ir Bereziną, nusiaubė Polocko\nir Vitebsko žemes, niekur nesutikdamas pasipriešini\nmo, ir sugrįžo atgal su didžiausiu grobiu.
Po priešo niokojamo antpuolio Minske ir kituose miestuose kilo maras.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 583
Žmonės pa sakojo, kad šimtą tūkstančių žmonių, jaunų ir stiprių, priešas išsivarė iš Baltarusijos ir Lietuvos į nelaisvę, neskaitant žuvusių visokiausiose skerdynėse nuo kar do senių bei vaikų. Po priešo niokojamo antpuolio Minske ir kituose miestuose užėjo maras. Dažni skitų žygiai į Lietuvos gilumą paskatino luomus geriau su tvirtinti Vilnių.
Kiti miestai turėjo mokėti kur kas mažiau, daugiausia Brestas ir Kijevas, - po 200 kapų grašių, Minskas, Mogiliavas, Pinskas - po 150 kapų grašių, Gardinas - 120 kapų grašių.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 389
Vilniaus sąraše nėra, bet iš kitų šaltinių žinoma, kad jam teko 8 000 kapų grašių norma. Kiti miestai turėjo mokėti kur kas mažiau, daugiausia Brestas ir Kije- vas, - po 200 kapų grašių, Minskas, Mogiliavas, Pinskas - po 150 kapų grašių, Gar- dinas - 120 kapų grašių. Lietuviškųjų žemių miestai turėjo mokėti taip: Trakai 100 kapų grašių, Merkinė, Šeduva, Virbalis - po 40 kapų grašių, Jurbarkas, Panevėžys, Šiauliai - po 30 kapų grašių, dar keliolika miestų ir miestelių - po 8-20 kapų grašių.
Radvilų manufaktūrose Minske buvo audžiami gobelenai.
Marija Matušakaitė, Iš LDK gyventojų aprangos istorijos- XVI–XVIII a. (straipsnis, 2011 m.)
p. 61 (PDF 4)
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Patariamas Nogajų ordos skitų, bandė iš ten pabėgti, tačiau lietuviai jį sugavo ir atvežė vėl į Trakus, kur dar stipriau saugojo, ypač K ry m o sk ita i n io k o - dėl to, kad Krymo chanas ja L ie tu v ą Mengli Girėjus per pasiunti nius žadėjo karaliui taiką ir pagalbą, jeigu šis neleis Šich Achmetui pasprukti. Ne rasdamas užtarėjų žemėje, Šich Achmetas kreipėsi mal domis į dangų, norėdamas, atgavęs aukščiausiojo ma lonę, atkeršyti jo padedamas už skriaudas. Išklausė dangus varguolio maldų. Mengli Girėjaus kariai, veda mi jo sūnų, nusiaubė Lietuvą, pridarydami galybę ža los. Mirus Slucko kunigaikščiui Simonui Olelkaičiui, jaunesnieji sūnūs Biti Girėjus ir Burnaš Girėjus rugp jūčio viduryje užpuolė Slucką.