Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
14 teiginiai17 įrašai10 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 14 teiginiai ir visi 17 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–17 iš 17 rodomų įrašų
Prieš tai Kulmo žemė buvusi Mazovijos kunigaikščių valda.
PDF 58
Kulmo (Kulmos?) žemė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1222 m. Vardas įsitvirtino\nXIII a. 3—4 dešimtmečiais vyskupo Kristijono misijos bei kryžiuočių įkurdinimo šiame\nregione metu. Prieš tai Kulmo žemė buvusi Mazovijos kunigaikščių valda.
1323 m. Vilniuje duotame laiške skelbta, kad per Mazovijos kunigaikščio Boleslavo valdas galima saugiai atvykti į Lietuvą.
PDF 77
Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip bjaurius tikėjimo ardytojus, eretikus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmones. Per viešpaties Mazovijos kunigaikščio Boleslavo kunigaikš tystę galės kiekvienas saugiai atvykti į mano valdomą žemę. Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.
Per vieną lietuvių antpuolį smarkiai nukentėjo Dobrynės kunigaikštystė, kaimyninė Mazovija ir artimos apylinkės.
PDF 85
Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasi- gavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobry nės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kuni gaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apy linkės1 1 . Iki to laiko sėkmės lydėti lietuviai taip suįžūlėjo, kad Šv.
Balińskis užuominą apie saugų kelią per Mazoviją laikė svarbiu Gedimino laiškų netikrumo įrodymu.
PDF 113
Pagaliau kodėl Ge diminas būtų slėpęs tą priežastį nuo legatų, ypač jei ji būtų susijusi su Ordino riteriais? Trečias ir itin svarbus laiškų netikrumo įrodymas yra užuomina juose apie Mazoviją, kaip apie kraštą, per kurį kviestieji svetimšaliai galį laisvai, saugiai ir be jokių vargi nančių mokesčių atvykti į Lietuvą ir iš jos grįžti atgal. Taigi tą Mazovijos kunigaikštį reikėtų laikyti buvus Lietuvos val dovo sąjungininku, sutartinai veikiančiu sprendžiant sve timšalių atvykimo reikalus.
„Pranešime...“ minimas pagonių brovimasis į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas.
PDF 22
„Pranešime...“ kalbama apie pagonių brovimąsi į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas, apie Dobrynės brolius, apie tai, kaip buvo pakviestas Vokiečių ordinas, o Kulmo žemė užrašyta broliams, apie Prūsijos atskirų žemių (iki Sembos) nukariavimą, apie Sventopelko, Lietuvos ir prūsų bendrą kovą.
Prūsijos žemę iš vienos pusės ribojo Mazovijos kunigaikštystė.
PDF 53
2. Prūsijos žemės aprašymas\n\n Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė,\nMazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo\nKrokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją\nbei Pomeraniją nuo Prūsijos186.
Kojelavičiaus pasakojime 1367 m. Kęstučio vedami lietuviai įsibrovė į Mazoviją dėl grobio ir užėmė Pultuską.
PDF 248
Mat, nors visą Belzo\nkunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podo\nlės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė\nVolynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga,\nkad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos kara\nlius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti\nvietininkai. Gal supykę dėl šios lenkų padarytos skriau\ndos, gal dėl to, kad žmonė-\n1367 m e ta i\nse pasklido kalbos, jog, Po\nlocko vyskupo patarti, kry\nžiuočiai, iš naujo įsiveržę, nusiaubė penkias apygar\ndas, lietuviai, vedami Kęstučio, įsibrovė į Mazoviją\npasiplėšti grobio. Staigiai puldami, jie užėmė Pultus-\nką, svarbų miestą, priklau-\nL ie tu v ia i\nsu d eg in a\nsiusį popiežiui; užkariavo ir\nP u ltu sk ą\npilį, kuri, iš visų pusių ap\nsupta miesto degėsių, pati\nužsidegė, o įgula nepajėgė kovoti su liepsna; vėliau\nužgrobė visą kraštą, kurį kareiviai smarkiai nusiaubė.
Kojelavičiaus pasakojime Jogaila patraukė prieš Mazovijos kunigaikštį Jonušą ir iš keršto nuniokojo Mazoviją.
PDF 275
Tuo\ntarpu Jogaila, atsikratęs rū\npesčių dėl šio karo, ėmėsi kitų darbų. Iš pradžių jis\nsu kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos ku\nnigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs\nMazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą,\nlenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja\nKromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo\ndaugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasi\nstengė, kad skaitytojas suži-\nJ o g a ilo s ž y g is j M a-\nnotų, ką šie surašė — gal\nz o v iją ir L en k iją\nklysdami, o gal tikrai žino\ndami, jog šitaip iš tikrųjų\nbuvo.
Kojelavičiaus pasakojime lietuviai, žygiuodami per Mazoviją kaip Konrado sąjungininkai, ėmė grobstyti ir vėliau užėmė Sochačevo bei Plocko apygardas.
PDF 157
Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pa galbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panau doti savo reikalams ir, išty ręs padėtį kaip draugas, vė liau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti to limesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gos tininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gos- tinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais. Jie netru ko užimti Sochačevo ir Plocko apygardas; dvarus ir visa kita, ko negalėjo išsigabenti iš krašto kaip gro bio, sunaikino ugnimi ir kalaviju.
Kojelavičiaus pasakojime Gediminas apie rugsėjo vidurį patraukė į Mazoviją ir Dobrynę, jas nusiaubė ir be kovos parvedė kariuomenę į Lietuvą.
PDF 196-197
Visi kryžiuočiai su vadu Henriku fon Ploc- ke, Prūsijos maršalu, buvo šioje tankmėje arba su naikinti, arba pakliuvo į nelaisvę. Gediminas, norėda mas, kad kariuomenė, prisikentusi visokio vargo per karą su kryžiuočiais, atgautų narsą prisiplėšusi naujo grobio, apie rugsėjo vidurį patraukė į Mazoviją ir Dobrynę; jis nusiaubė ir vieną, ir kitą žemę; kadangi niekur nesirodė priešas, parvedė be kovos savo ka riuomenę, prisiplėšusią grobio, į tėvynę. Po to ordino magistro Karolio fon Tryro L ietu via i n io k o ja M a- pastangomis buvo sudarytos z o v iją ir D o b ry n ę paliaubos dvejiems metams: gal šis norėjo, kad ilgainiui aprimtų lietuvių dvasia, kurią kėlė pastovi sėkmė (mat geriausias būdas užbaigti tai, kam užsimota,— tęsti sėk mingus žygius), o gal dėl to, kad tuo metu pats ren gėsi visomis jėgomis kovoti su lenkais dėl Pomerani- m jos.
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų ka raliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mo kėjo duoklę vaikais.
PDF 171
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų ka raliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mo kėjo duoklę vaikais. Jaroslavas ir Kristijonas gyveno tais laikais, kai naujųjų amžių atradimai tautų, gyvenusių to kiame kaip ulmigerai civilizacijos lygyje, dar nebuvo ži nomi, vadinasi, jei jie būtų ketinę aprašyti išgalvotus da lykus, jie nebūtų turėję pavyzdžio ir nebūtų galėję nupiešti tokio tikroviško gamtos vaikų vaizdo. Iš to išplaukia, kad jie rėmėsi tikrove, kuri visur ir visada yra vienoda.
Jogailos ginče su Mazovijos kunigaikščiais Vytautas nepritarė reikalavimui kiekvienam Mazovijos kunigaikščiui asmeniškai prisiekti; karaliui prisiekė tik dinastijos vyresnysis.
PDF 7
Feodalinės leno teisės principų išmanymą Vytautas parodė ir Jogailos ginče su Mazovijos kunigaikščiais, kai pasisakė prieš reikalavimą asmeniškai prisiekti kiekvienam Mazovijos kunigaikščiui. Buvo pasitenkinta tik dinastijos vyresniojo priesaika karaliui 25.
Dovydas, vadovavęs žygiui, per Mazoviją traukė atgal, tačiau prie upės jį iš užpakalio ietimi nudūrė bajoraitis Andrius Gostas, įsimaišęs tarp Lietuvos kazokų.
PDF 444
Iš to žygio, ¡kuriam vadovavo, jis traukė \natgal per Mazoviją. Tuomet tenykštis bajoraitis, vardu \nAndrius Gostas, arba Gosčiuskis, asmeniškai jo įskau\ndintas, sugebėjo įsimaišyti tarp Lietuvos kazokų, esančių \nprie vado, ir, kai, prijoję upę, girdė žirgus, staiga nudūrė \njį [Dovydą] iš užpakalio ietimi, o pats paspruko, nors \nbuvo atkakliai persekiojamas
Teodoras Narbutas cituoja Vygando (Vytauto) raštą, kuriame Vygandas (Vytautas) teigia, kad po pusbrolių išvarymo iš Trakų ir tėvo nužudymo nuvyko į Mazoviją prašyti Konrado Ciolnerio Rotenšteino pagalbos.
PDF 524-525
Mes, Vygandas (Vytautas. - T. N ), Dievo malone Trakų kunigaikštis, pranešame ir skelbiame viešai šiuo raštu: po to, kai mes iš Trakų ir iš visų savo žemių buvome išvyti savo pus brolių, o mūsų tėvas tų pačių brolių buvo nužudytas, nuvykome mes į Mazoviją ir prašėme pagalbos maloningojo dvasininko brolio Konrado Ciolnerio Rotenšteino, Vokiečių ordino didžiojo 526 magistro
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Vėliau šioje teritorijoje, anksčiau apgyvendintoje prūsų, vyravo lenkiškasis elementas. Šių etninių poslinkių chronologija nėra pakankamai aiški (HP, 1, 1, p. 290—291 — Labuda G.). XIII a., kryžiuočių atsikraustymo į pavyslį išvakarėse, Kulmo žemė vėl buvo prūsų rankose (D. II, 1; III, 7).
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Torunės pilyje apie XIII a. vidurį, atrodo, įsikūrė Ordino konventas. Dusburgo minimi 7 broliai Senojoje Torunėje — tai veikiausiai ne įgula, o riteriai, dalyvavę 1231 m. puolime į Kulmo žemę. Senosios Torunės pilaitė ir toliau liko Ordino rankose, ji naudota kaip gyvulininkystės dvaras. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, dab. Torunės pilies vietoje dar 1000—500 m. pr. m. e. buvo lužitėnų kultūros gyvenvietė, vėliau — atvira gyvenvietė (VIII—X a.) bei pilaitė (X a. vidurys — XII—XIII a. sandūra), sunaikinta prūsų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pasipiktinusios šito 305 ## Puslapis 305 kiu žiaurumu, moterys kreipėsi į savo krašto pranašę40 41, visuo tinai garsėjančią dideliu šventumu, prašydamos patarimo ir pagalbos šiame liūdname nutikime. Pranašė, susijaudinusi iš gailesčio savajai lyčiai, tuoj pat sušaukė į savo buveinę žymiau sius krašto vyrus, kuriems paskelbė, kad dievų valia visi turi be ginklų ir be jokių šarvų užpulti Mazovijos šalį, kur jų lauki ąs didelis laimikis. Šie, patikėję žynės žodžiu, tuojau sutelkė vyrus, tinkamus karui, užpuolė netolimą krikščionių kraštą, baisiai ten siautėjo ir buvo begrįžtą su neapsakomu grobiu.