Prieš tai Kulmo žemė buvusi Mazovijos kunigaikščių valda.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 58
Kulmo (Kulmos?) žemė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1222 m. Vardas įsitvirtino XIII a. 3—4 dešimtmečiais vyskupo Kristijono misijos bei kryžiuočių įkurdinimo šiame regione metu. Prieš tai Kulmo žemė buvusi Mazovijos kunigaikščių valda.
1323 m. Vilniuje duotame laiške skelbta, kad per Mazovijos kunigaikščio Boleslavo valdas galima saugiai atvykti į Lietuvą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 77
Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip bjaurius tikėjimo ardytojus, eretikus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmones. Per viešpaties Mazovijos kunigaikščio Boleslavo kunigaikštystę galės kiekvienas saugiai atvykti į mano valdomą žemę. Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.
Per vieną lietuvių antpuolį smarkiai nukentėjo Dobrynės kunigaikštystė, kaimyninė Mazovija ir artimos apylinkės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 85
Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasigavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobrynės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kunigaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apylinkės1 1 . Iki to laiko sėkmės lydėti lietuviai taip suįžūlėjo, kad Šv.
Balińskis užuominą apie saugų kelią per Mazoviją laikė svarbiu Gedimino laiškų netikrumo įrodymu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 113
Pagaliau kodėl Gediminas būtų slėpęs tą priežastį nuo legatų, ypač jei ji būtų susijusi su Ordino riteriais? Trečias ir itin svarbus laiškų netikrumo įrodymas yra užuomina juose apie Mazoviją, kaip apie kraštą, per kurį kviestieji svetimšaliai galį laisvai, saugiai ir be jokių varginančių mokesčių atvykti į Lietuvą ir iš jos grįžti atgal. Taigi tą Mazovijos kunigaikštį reikėtų laikyti buvus Lietuvos valdovo sąjungininku, sutartinai veikiančiu sprendžiant svetimšalių atvykimo reikalus.
„Pranešime...“ minimas pagonių brovimasis į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 22
„Pranešime...“ kalbama apie pagonių brovimąsi į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas, apie Dobrynės brolius, apie tai, kaip buvo pakviestas Vokiečių ordinas, o Kulmo žemė užrašyta broliams, apie Prūsijos atskirų žemių (iki Sembos) nukariavimą, apie Sventopelko, Lietuvos ir prūsų bendrą kovą.
Prūsijos žemę iš vienos pusės ribojo Mazovijos kunigaikštystė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 53
2. Prūsijos žemės aprašymas Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos186.
Kojelavičiaus pasakojime 1367 m. Kęstučio vedami lietuviai įsibrovė į Mazoviją dėl grobio ir užėmė Pultuską.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 248
Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podolės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos karalius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai. Gal supykę dėl šios lenkų padarytos skriaudos, gal dėl to, kad žmonė- 1367 m e ta i se pasklido kalbos, jog, Polocko vyskupo patarti, kryžiuočiai, iš naujo įsiveržę, nusiaubė penkias apygardas, lietuviai, vedami Kęstučio, įsibrovė į Mazoviją pasiplėšti grobio. Staigiai puldami, jie užėmė Pultuską, svarbų miestą, priklauL ie tu v ia i su d eg in a siusį popiežiui; užkariavo ir P u ltu sk ą pilį, kuri, iš visų pusių apsupta miesto degėsių, pati užsidegė, o įgula nepajėgė kovoti su liepsna; vėliau užgrobė visą kraštą, kurį kareiviai smarkiai nusiaubė.
Kojelavičiaus pasakojime Jogaila patraukė prieš Mazovijos kunigaikštį Jonušą ir iš keršto nuniokojo Mazoviją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 275
Tuo tarpu Jogaila, atsikratęs rūpesčių dėl šio karo, ėmėsi kitų darbų. Iš pradžių jis su kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs Mazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą, lenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja Kromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo daugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasistengė, kad skaitytojas sužiJ o g a ilo s ž y g is j M anotų, ką šie surašė — gal z o v iją ir L en k iją klysdami, o gal tikrai žinodami, jog šitaip iš tikrųjų buvo.
Kojelavičiaus pasakojime lietuviai, žygiuodami per Mazoviją kaip Konrado sąjungininkai, ėmė grobstyti ir vėliau užėmė Sochačevo bei Plocko apygardas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 157
Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pagalbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panaudoti savo reikalams ir, ištyręs padėtį kaip draugas, vėliau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti tolimesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gostininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gostinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais. Jie netruko užimti Sochačevo ir Plocko apygardas; dvarus ir visa kita, ko negalėjo išsigabenti iš krašto kaip grobio, sunaikino ugnimi ir kalaviju.
Kojelavičiaus pasakojime Gediminas apie rugsėjo vidurį patraukė į Mazoviją ir Dobrynę, jas nusiaubė ir be kovos parvedė kariuomenę į Lietuvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 196-197
Visi kryžiuočiai su vadu Henriku fon Plocke, Prūsijos maršalu, buvo šioje tankmėje arba sunaikinti, arba pakliuvo į nelaisvę. Gediminas, norėdamas, kad kariuomenė, prisikentusi visokio vargo per karą su kryžiuočiais, atgautų narsą prisiplėšusi naujo grobio, apie rugsėjo vidurį patraukė į Mazoviją ir Dobrynę; jis nusiaubė ir vieną, ir kitą žemę; kadangi niekur nesirodė priešas, parvedė be kovos savo kariuomenę, prisiplėšusią grobio, į tėvynę. Po to ordino magistro Karolio fon Tryro L ietu via i n io k o ja M apastangomis buvo sudarytos z o v iją ir D o b ry n ę paliaubos dvejiems metams: gal šis norėjo, kad ilgainiui aprimtų lietuvių dvasia, kurią kėlė pastovi sėkmė (mat geriausias būdas užbaigti tai, kam užsimota,— tęsti sėkmingus žygius), o gal dėl to, kad tuo metu pats rengėsi visomis jėgomis kovoti su lenkais dėl Pomeranim jos.
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų ka raliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mo kėjo duoklę vaikais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 171
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų karaliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mokėjo duoklę vaikais. Jaroslavas ir Kristijonas gyveno tais laikais, kai naujųjų amžių atradimai tautų, gyvenusių tokiame kaip ulmigerai civilizacijos lygyje, dar nebuvo žinomi, vadinasi, jei jie būtų ketinę aprašyti išgalvotus dalykus, jie nebūtų turėję pavyzdžio ir nebūtų galėję nupiešti tokio tikroviško gamtos vaikų vaizdo. Iš to išplaukia, kad jie rėmėsi tikrove, kuri visur ir visada yra vienoda.
Jogailos ginče su Mazovijos kunigaikščiais Vytautas nepritarė reikalavimui kiekvienam Mazovijos kunigaikščiui asmeniškai prisiekti; karaliui prisiekė tik dinastijos vyresnysis.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 7
Feodalinės leno teisės principų išmanymą Vytautas parodė ir Jogailos ginče su Mazovijos kunigaikščiais, kai pasisakė prieš reikalavimą asmeniškai prisiekti kiekvienam Mazovijos kunigaikščiui. Buvo pasitenkinta tik dinastijos vyresniojo priesaika karaliui 25.
Dovydas, vadovavęs žygiui, per Mazoviją traukė atgal, tačiau prie upės jį iš užpakalio ietimi nudūrė bajoraitis Andrius Gostas, įsimaišęs tarp Lietuvos kazokų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 444
Iš to žygio, ¡kuriam vadovavo, jis traukė atgal per Mazoviją. Tuomet tenykštis bajoraitis, vardu Andrius Gostas, arba Gosčiuskis, asmeniškai jo įskaudintas, sugebėjo įsimaišyti tarp Lietuvos kazokų, esančių prie vado, ir, kai, prijoję upę, girdė žirgus, staiga nudūrė jį [Dovydą] iš užpakalio ietimi, o pats paspruko, nors buvo atkakliai persekiojamas
Teodoras Narbutas cituoja Vygando (Vytauto) raštą, kuriame Vygandas (Vytautas) teigia, kad po pusbrolių išvarymo iš Trakų ir tėvo nužudymo nuvyko į Mazoviją prašyti Konrado Ciolnerio Rotenšteino pagalbos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 524-525
Mes, Vygandas (Vytautas. - T. N ), Dievo malone Trakų kunigaikštis, pranešame ir skelbiame viešai šiuo raštu: po to, kai mes iš Trakų ir iš visų savo žemių buvome išvyti savo pusbrolių, o mūsų tėvas tų pačių brolių buvo nužudytas, nuvykome mes į Mazoviją ir prašėme pagalbos maloningojo dvasininko brolio Konrado Ciolnerio Rotenšteino, Vokiečių ordino didžiojo 526 magistro
Mazovijos kunigaikštis Konradas XIII amžiaus pra džioje pasiekė Jotvingijoje didelių laimėjimų; dar prieš 1237 metus jam priklausė Drohičinas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 123
Mazovijos kunigaikštis Konradas XIII amžiaus pradžioje pasiekė Jotvingijoje didelių laimėjimų; dar prieš 1237 metus jam priklausė Drohičinas
Mykoliukas Žygimantaitis pabėgo į Mazoviją.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 124
Kai tik jis išgirdo, kad karalaitis Kazimieras pakeltas didžiuoju kunigaikščiu, o Mykoliukas Zygimantailis pabėgo į Mazoviją, nusprendė su tais miestais pereiti Mykoliuko Zygimantaičio tarnybon
Ir su visais tais miestais prisijungė prie Mazovijos ir ėmė tarnauti Mykoliukui.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 124
Ir su visais tais miestais prisijungė prie Mazovijos ir ėmė tarnauti Mykoliukui
Dalis Kulmo krašto priklausė Mazovijos kunigaikščiui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 354
didesnė dalis krašto, nuniokoto nesiliaujančių mazoviečių karų su prūsais, priklausė Kulmo vyskupui, o kita dalis Mazovijos kunigaikščiui
Pagudės pietuose buvo Mazovija su Sasuvos ir Liubavos žemėmis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 263
pietuose — su Ruimu, vakaruose Vysla skyrė nuo Pamario, o šiaurėje buvo Baltijos jūra. Čia gyvenę žmonės buvo karingi, kupini normaniškos dvasios; Pamedėje gyveno daug garbingų šeimų. 258 Pagudė (Pojessania.). Pavadinimą gavo nuo Jesse, arba Wesseke, upės, prie kurios ir buvo jos žemės; šios srities sudėtinė dalis buvo Hokerlandija, arba hokrų kraštas, turėjęs taip vadintą gentį, o anot kitų, šis pavadinimas turėtų būti atsiradęs dėl vietovės kalvotumo. Pasak Pretorijaus, Poiein ziemme senovės prūsams turėjo reikšti galingos genties žemę1. Šioje provincijoje, prie to paties pavadinimo ežero, buvęs Truso prekybos miestas, dabar netoli šiandienio Elbliongo. Rytuose ji ribojosi su Varmija, pietuose— su Mazovija, kur buvo dvi tos pačios provincijos nepriklausomos Sasuvos ir Liubavos žemės
Artimiausias herulų kelias į Prūsiją vingiavo per Mazoviją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 326
artimiausias ir saugiausias herulų kelias vingiavo į Šiaurę per Pamarį, Kujaviją ir Mazoviją į Prūsiją
Kulmas ribojosi su Mazovija, o pasienio upe buvo Drevanta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 353
Sis kraštas tiesiogiai ribojosi su Mazovija, nuo kurios jį skyrė pasienio upė Drevanta.
Mazovijoje Nurzec įteka į Būgą prie Nuro miesto.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 231
Nurzec Mazovijoje įteka į Būgą prie Nuro miesto