Rodomi visi 102 teiginiai ir visi 87 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Gruodžio 6 d. Algirdo vėliavos plevėsavo ant kalvų prie Maskvos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 200-201
Gruodžio 6 dieną Al girdo vėliavos jau plevėsavo ant kalvų prie Maskvos, greta jų pastebėta ir rusinu: Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo ir ki tų vasalų. Didysis kunigaikštis Dmitrijus užsidarė Kremliuje, sudeginęs papilę; ištisas aštuonias dienas ramiai stebėjo plėši kavimus sostinės apylinkėse ir liepsnose skendinčius nuosta bius jų priem iesčius. G alop leidosi į derybas: į pirm ąjį 202 kreipimąsi Algirdas davė atsakymą: „Netrokštu žmonių krau jo lieti, ne to atėjau, kad naikinčiau, tik noriu teisingumo ir likti kunigaikščio Dmitrijaus draugas“. Greitai buvo sudary tos sutartys, iki kitų metų liepos numatytos paliaubos, o gerus norus liudydamas Lietuvos didysis kunigaikštis sutiko išleisti savo dukrą Eleną už Vladimiro Andrėj evičiaus, Dmitrijaus pusbrolio1
Tochtamyšas apsupo Maskvą, kuri, Teodoro Narbuto aprašymu, buvo didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus apleista.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 282
Totorių chanas Tochta- myšas užpuolė Rusios valstybę ir apsupo Maskvą, didžiojo kuni gaikščio Dmitrijaus apleistą. Miestas neturėjo nei vado, nei patikimo valdovo, buvo didžiausia sumaištis ir pakrikimas; šitaip aplinkybėms susiklosčius, iškilo vietinis riteris, lietuvis, kunigaikštis Ostėjus.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 350
Rusai iš Vilniaus į\nMaskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus, o švedai vežėsi\nį Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū-\nros turtų. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta, bet\nvis dėlto daug kas buvo išvežta, o kai kas tenai tebėra dar ir\nšiandien.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat visai ne sileido į kalbas apie užimtų žemių grąžinimą, dar daugiau — reikalavo atiduoti visą Rusią, sakydami, kad Maskvos kunigaikštystės sienos turinčios eiti Berezinos krantais. Karaliaus pasiuntiniai, įžeisti šitokios bepro tiškos puikybės, susitiko su pačiu didžiuoju kunigaikš čiu: pareiškė, kad veltui gaištamas laikas keliant to kius reikalavimus, kurie nė per sprindį nepriartina susitaikymo dienos, ir pareikalavo, kad leistų jiems grįžti namo, nes Maskvos didikų elgesys verčiąs abe joti, jog gali būti sudaryta taika. Tada maskvėnai šiek tiek nusileido, begėdiškai vis dėlto nesiliaudami rei kalavę tų žemių, į kurias neturėjo jokių teisių ir dėl kurių nieku gyvu negalima buvo nusileisti — būtent Polocko ir Gomelio.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Žemaitijos istorija visai nedomina Bychovco kronikos autoriaus. Tai rodo, kad su Žemaitija jis betarpiškai nebuvo susijęs, bet, iš ki tos pusės, Žemaitija tuo metu nebuvo ir kokių nors svarbių ¡vykių, pvz., karų arena. Lietuvos valstybės santykiai su totorių ordomis dau giausia už.kliudomi legendinėje dalyje, kur visi mūšiai baigiasi lietuvių pergalėmis, o taip pat Aleksandro vai-
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Iki šiol to neįvyko, tačiau, pasak pranašavimo, kada nors ateis ta diena, ir pasaulis nugrims tamsoje. Vėliau, mitologijai pakitus, lietuviai vietoj Saulės garbino Svaistiką, arba Santvarą, kaip graikai - Apoloną. Mėnuo (Menuo*) Šis vardas visose lietuvių kalbos tarmėse yra vyriškos gi minės, todėl su juo buvo siejamas dievas, nors ir antrasis po Saulės. Nakties karalius, laiko tarpsnių valdovas (laikas bu vo skaičiuojamas mėnesiais), tačiau nepastoviai judantis ir keičiantis pavidalą.