Luckas

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 315

Vy­ tauto ir jo žmonos Onos Astrave (Ostrowe) Jogailai ir Jadvygai duoti dokumentai (1392.VIII.5) rodo, kad jis su Ona jau titulavosi Trakų ir Lucko kunigaikščiais2S.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 134

Pats tuo metu už­\nėmęs Vytauto valdžioje buvusias pilis: Lucką, Brastą ir Su­\nražą, pagaliau kovo mėnesį, Skirgailos padedamas, štur­\nmu užėmė ano valdos sostinę Gardiną ir šiaip taip\npatvarkęs tolesnę Lietuvos gynybą, pargrįžo į Lenkiją. Tačiau\nVilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 128-129

Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir\nnuo jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 44

1393 m. Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 134

Pats tuo metu už­\nėmęs Vytauto valdžioje buvusias pilis: Lucką, Brastą ir Su­\nražą, pagaliau kovo mėnesį, Skirgailos padedamas, štur­\nmu užėmė ano valdos sostinę Gardiną ir šiaip taip\npatvarkęs tolesnę Lietuvos gynybą, pargrįžo į Lenkiją. Tačiau\nVilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 172

Dar\n1392 m. pavasarį niekas negalėjo įspėti tokio Jogailos pasikei­\ntimo politikoj, nes dar tų pačių metų bal. 16 d. išdavė Lvove pri­\nvilegiją, kuri taip pat, kaip ir N. Korčino aktas, stojo skersai\nkelio Vytauto siekimams Lietuvoj, ypač buvo aiškiai atkreipta\nprieš jo pretenzijas į Lucką^1 ).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 50-51

Kadangi ryškėjo Lenkijos, o ne Lie-\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n51\ntuvos hegemonija regione ir santykiai su Lenkija po Melno taikos tapo \nsvarbiausia politinė problema, pradėtas įgyvendinti Vytauto vainikavimo \nprojektas buvo aktualus ir tarptautiniu mastu, nes be Lietuvos nebuvo \ngalima išspręsti svarbesnių regiono klausimų. \nLietuvos ir Lenkijos valdovų – Vytauto ir Jogailos – susitikimui su \nŠventosios Romos imperijos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi Zi-\ngmantu I Vidurio ir Rytų Europos politikos problemoms aptarti ir buvo \nskirtas Lucko suvažiavimas, vykęs 1429 m. sausio 9–29 d.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 128-129

Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir\nnuo jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 134

Pats tuo metu už­\nėmęs Vytauto valdžioje buvusias pilis: Lucką, Brastą ir Su­\nražą, pagaliau kovo mėnesį, Skirgailos padedamas, štur­\nmu užėmė ano valdos sostinę Gardiną ir šiaip taip\npatvarkęs tolesnę Lietuvos gynybą, pargrįžo į Lenkiją. Tačiau\nVilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 315

Vy­ tauto ir jo žmonos Onos Astrave (Ostrowe) Jogailai ir Jadvygai duoti dokumentai (1392.VIII.5) rodo, kad jis su Ona jau titulavosi Trakų ir Lucko kunigaikščiais2S.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 44

1393 m. Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo­ jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig­ nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko­ kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su­ laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose­ lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len­ kų karalystei. Tokią pat nuomonę pareiškė ir grafas Jo­ nas iš Tarnovo, Krokuvos vaivada.

Susietas teiginys: t-045

Susieti teiginiai: t-045

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Prie Horodlės miesto lenkų kariuomenė persikėlė per Būgą. Šiek tiek jiems pasis­ tūmėjus į priekį, juos pasitiko Boleslovas, atsivedęs žy­ miai mažesnę ir gerokai silpnesnę kariuomenę, tik šešis tūkstančius karių. Kai neat- Po n e sė k m in g o m ū- nešė sėkmės pirmieji susidū- šio p a sitra u k ia į Lue- rimai, kuriais ryžosi išmėginti ką karinę laimę, kai žuvo arba pateko į nelaisvę narsiausi kariai, kaip rusų kunigaikštis Senka, jis pasitraukė į Luc­ ką, nenorėdamas stoti su visomis jėgomis į žūtbūtines kautynes.

Susietas teiginys: t-083

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Turėjo didysis kunigaikštis Skirmantas tris sūnus: vieną Treniotą IS, antrą Liubartą l6, trečią Pisimantą l7. O paskui didysis kunigaikštis Skirmantas pasimirė. Liubartas sėdo valdyti Karačevą 18 ir ėmė tituluotis Karačevo kunigaikščiu, o Pisimantas sėdo valdyti Tu- rovą l9, o Treniota — Naugarduką, ir valdė tuos mies­ tus daugelį metų !0.