1569 m. Liubline lenkai reikalavo visiško Lietuvos ir Lenkijos sujungimo, o lietuviai siekė abiejų valstybių savarankiškumo.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 236
** Kaip Varšuvos seime\n(1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals-\ntybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami,\nkad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų,\nper kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių,\nlietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo\n1 d.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).
Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau\ntoks pat, koks jis buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos tei-\nsės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Su-\nvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo\npalengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau\nsujungti; iš kitos pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos\nbajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu\njau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svar-\nbiausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva.\nDėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir\nsušaukti tam reikalui specialų seimą, kurs pagaliau susirinko\n1569 m. sausio 10 d.\n**Liublino seimo eiga ir unijos aktas.** Kaip Varšuvos seime\n(1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals-\ntybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami,\nkad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos.
Liublino seimas unijos klausimui spręsti susirinko 1569 m. sausio 10 d.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 236
**Liublino seimo eiga ir unijos aktas.** Kaip Varšuvos seime\n(1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals-\ntybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami,\nkad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos.
Kojalavičius džiaugėsi Liublino unijoje įvykusia santaika.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Tad Koja lavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasi skaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebe buvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui. Jis džiaugėsi ir Liublino unijoje «įvykusia santaika»^30. Kojalavičiui, išleidusiam I-jį tomą beveik 70 metų po Stryjkovskio, Lietuvos ir Lenkijos skirtumai gerokai buvo niveliavęsi^31.
1432 m. pradžioje, stringant lenkų ir lietuvių deryboms, Jogaila stovėjo Liubline, o Švitrigaila su kryžiuočių atstovais buvo Brastoje.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
1432 m. pradžioje derybos tarp lenkų ir lietuvių strigo (tuo metu Jogaila sto- vėjo Liubline, Švitrigaila su kryžiuo- čių atstovais - Brastoje). Gegužės 15 d.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
1432 m. pradžioje derybos tarp lenkų ir lietuvių strigo (tuo metu Jogaila sto- vėjo Liubline, Švitrigaila su kryžiuo- čių atstovais - Brastoje). Gegužės 15 d.
Lenkai ginklu siekė atsiimti iš rusų Liubliną, kurio, pasak Kojelavičiaus, buvo netekę prieš penkiasdešimt septynerius metus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 180
Po\nto santarvė su rusais atitraukė lietuvius nuo žygių į\n181\n\n## Puslapis 180\n\n1302 m eta i\nK a as ta rp\nlen k ų ir\nrusų,\nk u rie m s lie tu \nv ia i ein a į p a g a lb ą ir\nk u rie su m u ša m i\nPrūsiją ir Livoniją. Mat len\nkai ginklu stengėsi iš rusų at\nsiimti Liubliną, kurio buvo\nnetekę prieš penkiasdešimt\nseptynerius metus. Abi pusės\nsutelkė šiam karui didžiules\nkariuomenes, ypač rusai, ku\nrie pagalbon buvo pasikvietę skitus ir lietuvius.
1386 m. Jogaila nuvyko į Liubliną ir ten buvo išrinktas Lenkijos karaliumi.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 293
Valkaviske Lenkijos pasiuntinių sutiktas (1386.I.12), Jogaila nuvyko į kilmingųjų seimą Liubline, kur buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (II.2).
Iš Liublino seimo į Vilnių atvykęs karalius ėmėsi reikalų su totoriais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 248-249
Atrodo, kad tais metais bu vo pataisytos ir Žemutinės pilies sienos, daugelyje vietų pa krypusios ir suskilusios, be to, išaugo panašūs ir erdvūs 232 ## Puslapis 249 III KNYGA mediniai rūmai, tikriausiai, skirti karaliaus ir Elenos bu veinei*. Po tokių sostinės apsaugos priemonių karalius, į Vilnių atvykęs iš Liublino seimo, ėmėsi reikalų su totoriais. Aplink miestą su savo palyda palapinėse klajojo Šach Achmedas, o Krymo ir Nogajaus ordos pasiuntiniai už Vilniaus sienų lū kuriavo karaliaus45.
Karalius Olbrachtas su broliu karalaičiu Zigmantu išvyko į Liubliną prieš abiejų šalių ponų suvažiavimą Parčeve.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 146
Tą pačią žiemą didysis kunigaikštis \nAleksandras su didžiąja kunigaikštiene Elena bei su \ndidikais važiavo apžiūrėti Rusų žemės ir lankėsi Smo\nlenske, ir Vitebske, ir Polocke, ir pavasariop pargrįžo \nj Vilnių 3 .\nSeptyni tūkstančiai ketvirtaisiais metais, o nuo Kris\ntaus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt \nšeštaisiais didysis kunigaikštis Aleksandras išvyko \nį Brastą \\ o karalius Olbrachtas su jų broliu, karalai\nčiu Zigmantu — į Liubliną 5 . Paskui abi šalys su visais \nsavo Tarybų ponais suvažiavo į Parčevą 6 dalyvauti sei\nme, ir visi išbuvo Parčeve dvi savaites; ką vieni su ki\ntais sumanė ir nutarė — visa tai paliko didelė paslap\ntis 7 , Ir išvažinėjo savais keliais; Olbrachtas j Kroku\nvą ® , o didysis kunigaikštis Aleksandras — į Vilnių9 .
1569 m. Liubline galutinai nustatyti abiejų tautų tarpusavio valstybiniai santykiai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 12
1569 metais Liubline « abiejų tautų » galutinai nustatyti tarpu saviai valstybiniai santykiai, lygiai kaip ir įkandin prasidedąs periodas bendrų renkamųjų valdovų, kurių kiekvienas tapdavo ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, nepaliko be neigiamų pasėkų atskiros Lietuvos valstybinės sąmonės lauke. Prisiimdami lenkų kultūrą ir kalbą, Lietuvos kilmingieji lenkėjo ir sąmonės atžvilgiu. Tai buvo ilgametis procesas nuo Vazų dinastijos laikų, be šuolių ir netikėtinumų.
Liublinas Vladislovo Lokietkos laikais, 1317 m., ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų teises.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 24
Poznanė dar anksčiau už Krokuvą - 1253 metais,\nSandomiras - vėliau, 1286 metais, o Liublinas Vladislavo Lo\nketkos laikais -1317 metais, ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų\nteises. Panašiai ir Varšuva, įkurta 1251 metais, o Lvovas po jos -\n1280 metais, pastatydintas Leono, Darnios iš Haličo sūnaus.
Vasarį stovyklininkas Pavlikas Liubline keitė lietuviškas monetas į lenkiškas, kad pinigai būtų išsiųsti į Leipcigą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 459-460
Stovyklininkas Pavlikas Liubline pakeisdamas in Febru aris [vasarį], kai buvo iš anksto pasiųstas su pinigais, kad 443 ## Puslapis 460 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS juos laiku pasiųstų JMCPP* : Mlodyčiui į Leipcigą ir ponui Plockiui sumokėti skolą iš lietuviškų monetų, jas keičiant į lenkiškas, pridėjau 1310 flor. (23 fl.: 88) (6) 9 den.
Krokuvos ir Liublino gatvės buvo siejamos su gotikos rūmais ir aukštomis sienomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Lietuvai, ilgai nuo krikščio\nniškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių\nantpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti\nkos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios,\nnors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam\nlaikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės\nprekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo. Vilniuje, vi\ndur namų samplaikos, iškilesnėje vietovėje nei Šventaragio\nslėnis, plytėjo ganėtinai didelė aikštė, aplipusi prekijų krau\ntuvėlėmis ir, atsargumo dėlei, nuo kryžiuočių antpuolių ap\njuosta statinių tvoromis.
Liubline stovyklininkas Pavlikas keitė lietuviškas monetas į lenkiškas, kad pinigai būtų pasiųsti į Leipcigą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 459-460
Stovyklininkas Pavlikas Liubline pakeisdamas in Febru aris [vasarį], kai buvo iš anksto pasiųstas su pinigais, kad 443 ## Puslapis 460 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS juos laiku pasiųstų JMCPP* : Mlodyčiui į Leipcigą ir ponui Plockiui sumokėti skolą iš lietuviškų monetų, jas keičiant į lenkiškas, pridėjau 1310 flor. (23 fl.: 88) (6) 9 den.
XIV a. Liublino gatvės buvo siejamos su gotikos rūmais, apsuptais aukštų sienų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Lietuvai, ilgai nuo krikščio\nniškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių\nantpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti\nkos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios,\nnors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam\nlaikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės\nprekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo. Vilniuje, vi\ndur namų samplaikos, iškilesnėje vietovėje nei Šventaragio\nslėnis, plytėjo ganėtinai didelė aikštė, aplipusi prekijų krau\ntuvėlėmis ir, atsargumo dėlei, nuo kryžiuočių antpuolių ap\njuosta statinių tvoromis.
Nuo rugsėjo 24 d. lietuviai penkiolika dienų niokojo Liublino žemę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 254
Paulius, \nKrokuvos vyskupas, savojo kunigaikščio Lešeko Juodojo \nįžeistas, susimokė su Konradu, Mazovijos kunigaikščiu, \nTraidenio svainiu, kuris buvo pasiūlęs šį žygį ir nurodęs \nLiublino kraštą. Didysis kunigaikštis, įpratęs ir labai pa\nsišovęs grobti, išsirengė anapus Bugo su keliolika tūks\ntančių ginkluotų žmonių ir penkiolika dienų nuo rugsėjo \n24 dienos niokojo Liublino žemę, o kai Lešekas, skubinai \nsutelkęs šiek tiek bajorų, taip pat savo dvariškių, patrau\nkė į kovą, lietuvių šalyje jau nebuvo.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Lešekas pergalei atminti Liubline pastatydino Šv. Mykolo Arkangelo vardu pavadintą bažnyčią ir, jo pasakojimu, tą dieną sulaukė Dievo pagalbos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 254
Kad ir kaip ten buvo, Lešekas šiai \npergalei atminti Liubline pastatydino bažnyčią, pavadintą \nvardu šv. Mykolo Arkangelo, kurio globojamas tą atmin\ntiną dieną sulaukė Dievo pagalbos1.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 12
1569 metais Liubline « abiejų tautų » galutinai nustatyti tarpu saviai valstybiniai santykiai, lygiai kaip ir įkandin prasidedąs periodas bendrų renkamųjų valdovų, kurių kiekvienas tapdavo ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, nepaliko be neigiamų pasėkų atskiros Lietuvos valstybinės sąmonės lauke. Prisiimdami lenkų kultūrą ir kalbą, Lietuvos kilmingieji lenkėjo ir sąmonės atžvilgiu. Tai buvo ilgametis procesas nuo Vazų dinastijos laikų, be šuolių ir netikėtinumų.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 236
**Liublino seimo eiga ir unijos aktas.** Kaip Varšuvos seime\n(1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals-\ntybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami,\nkad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 12
1569 metais Liubline « abiejų tautų » galutinai nustatyti tarpu saviai valstybiniai santykiai, lygiai kaip ir įkandin prasidedąs periodas bendrų renkamųjų valdovų, kurių kiekvienas tapdavo ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, nepaliko be neigiamų pasėkų atskiros Lietuvos valstybinės sąmonės lauke. Prisiimdami lenkų kultūrą ir kalbą, Lietuvos kilmingieji lenkėjo ir sąmonės atžvilgiu. Tai buvo ilgametis procesas nuo Vazų dinastijos laikų, be šuolių ir netikėtinumų.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 236
** Kaip Varšuvos seime\n(1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals-\ntybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami,\nkad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų,\nper kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių,\nlietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo\n1 d.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Tad Koja lavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasi skaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebe buvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui. Jis džiaugėsi ir Liublino unijoje «įvykusia santaika»^30. Kojalavičiui, išleidusiam I-jį tomą beveik 70 metų po Stryjkovskio, Lietuvos ir Lenkijos skirtumai gerokai buvo niveliavęsi^31.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat len kai ginklu stengėsi iš rusų at siimti Liubliną, kurio buvo netekę prieš penkiasdešimt septynerius metus. Abi pusės sutelkė šiam karui didžiules kariuomenes, ypač rusai, ku rie pagalbon buvo pasikvietę skitus ir lietuvius. Mūšį laimėjo lenkai. Kadangi rusai, surikiavę kariuomenę pusmėnuliu, labai į šalis išskleidė sparnus, o vidurį su silpnino, lenkai, sutelkę vienoje vietoje karius nelygi nant kumštį, be galo lengvai sunkiaisiais raiteliais pra laužė rikiuotės vidurį ir atvėrė kelią į pergalę.
Susietas teiginys: t-010
Susieti teiginiai: t-010
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Tą pačią žiemą didysis kunigaikštis Aleksandras su didžiąja kunigaikštiene Elena bei su didikais važiavo apžiūrėti Rusų žemės ir lankėsi Smo lenske, ir Vitebske, ir Polocke, ir pavasariop pargrįžo j Vilnių 3. Septyni tūkstančiai ketvirtaisiais metais, o nuo Kris taus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt šeštaisiais didysis kunigaikštis Aleksandras išvyko į Brastą \ o karalius Olbrachtas su jų broliu, karalai čiu Zigmantu — į Liubliną 5. Paskui abi šalys su visais savo Tarybų ponais suvažiavo į Parčevą 6 dalyvauti sei me, ir visi išbuvo Parčeve dvi savaites; ką vieni su ki tais sumanė ir nutarė — visa tai paliko didelė paslap tis 7, Ir išvažinėjo savais keliais; Olbrachtas j Kroku vą ®, o didysis kunigaikštis Aleksandras — į Vilnių9.