1569 m. Liubline lenkai reikalavo visiško Lietuvos ir Lenkijos sujungimo, o lietuviai siekė abiejų valstybių savarankiškumo.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 236
** Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų, per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių, lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).
Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos teisės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Suvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitos pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svarbiausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą, kurs pagaliau susirinko 1569 m. sausio 10 d. **Liublino seimo eiga ir unijos aktas.** Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos.
Liublino seimas unijos klausimui spręsti susirinko 1569 m. sausio 10 d.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 236
**Liublino seimo eiga ir unijos aktas.** Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos.
Kojalavičius džiaugėsi Liublino unijoje įvykusia santaika.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Tad Kojalavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasiskaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebebuvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui. Jis džiaugėsi ir Liublino unijoje «įvykusia santaika»^30. Kojalavičiui, išleidusiam I-jį tomą beveik 70 metų po Stryjkovskio, Lietuvos ir Lenkijos skirtumai gerokai buvo niveliavęsi^31.
1432 m. pradžioje, stringant lenkų ir lietuvių deryboms, Jogaila stovėjo Liubline, o Švitrigaila su kryžiuočių atstovais buvo Brastoje.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
1432 m. pradžioje derybos tarp lenkų ir lietuvių strigo (tuo metu Jogaila stovėjo Liubline, Švitrigaila su kryžiuočių atstovais - Brastoje). Gegužės 15 d.
Lenkai ginklu siekė atsiimti iš rusų Liubliną, kurio, pasak Kojelavičiaus, buvo netekę prieš penkiasdešimt septynerius metus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 180
Po to santarvė su rusais atitraukė lietuvius nuo žygių į 181 ## Puslapis 180 1302 m eta i K a as ta rp len k ų ir rusų, k u rie m s lie tu v ia i ein a į p a g a lb ą ir k u rie su m u ša m i Prūsiją ir Livoniją. Mat lenkai ginklu stengėsi iš rusų atsiimti Liubliną, kurio buvo netekę prieš penkiasdešimt septynerius metus. Abi pusės sutelkė šiam karui didžiules kariuomenes, ypač rusai, kurie pagalbon buvo pasikvietę skitus ir lietuvius.
1386 m. Jogaila nuvyko į Liubliną ir ten buvo išrinktas Lenkijos karaliumi.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 293
Valkaviske Lenkijos pasiuntinių sutiktas (1386.I.12), Jogaila nuvyko į kilmingųjų seimą Liubline, kur buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (II.2).
Iš Liublino seimo į Vilnių atvykęs karalius ėmėsi reikalų su totoriais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 248-249
Atrodo, kad tais metais buvo pataisytos ir Žemutinės pilies sienos, daugelyje vietų pakrypusios ir suskilusios, be to, išaugo panašūs ir erdvūs 232 ## Puslapis 249 III KNYGA mediniai rūmai, tikriausiai, skirti karaliaus ir Elenos buveinei*. Po tokių sostinės apsaugos priemonių karalius, į Vilnių atvykęs iš Liublino seimo, ėmėsi reikalų su totoriais. Aplink miestą su savo palyda palapinėse klajojo Šach Achmedas, o Krymo ir Nogajaus ordos pasiuntiniai už Vilniaus sienų lūkuriavo karaliaus45.
Karalius Olbrachtas su broliu karalaičiu Zigmantu išvyko į Liubliną prieš abiejų šalių ponų suvažiavimą Parčeve.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 146
Tą pačią žiemą didysis kunigaikštis Aleksandras su didžiąja kunigaikštiene Elena bei su didikais važiavo apžiūrėti Rusų žemės ir lankėsi Smolenske, ir Vitebske, ir Polocke, ir pavasariop pargrįžo j Vilnių 3 . Septyni tūkstančiai ketvirtaisiais metais, o nuo Kristaus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt šeštaisiais didysis kunigaikštis Aleksandras išvyko į Brastą \ o karalius Olbrachtas su jų broliu, karalaičiu Zigmantu — į Liubliną 5 . Paskui abi šalys su visais savo Tarybų ponais suvažiavo į Parčevą 6 dalyvauti seime, ir visi išbuvo Parčeve dvi savaites; ką vieni su kitais sumanė ir nutarė — visa tai paliko didelė paslaptis 7 , Ir išvažinėjo savais keliais; Olbrachtas j Krokuvą ® , o didysis kunigaikštis Aleksandras — į Vilnių9 .
Liublinas Vladislovo Lokietkos laikais, 1317 m., ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų teises.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 24
Poznanė dar anksčiau už Krokuvą - 1253 metais, Sandomiras - vėliau, 1286 metais, o Liublinas Vladislavo Loketkos laikais -1317 metais, ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų teises. Panašiai ir Varšuva, įkurta 1251 metais, o Lvovas po jos - 1280 metais, pastatydintas Leono, Darnios iš Haličo sūnaus.
Vasarį stovyklininkas Pavlikas Liubline keitė lietuviškas monetas į lenkiškas, kad pinigai būtų išsiųsti į Leipcigą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 459-460
Stovyklininkas Pavlikas Liubline pakeisdamas in Februaris [vasarį], kai buvo iš anksto pasiųstas su pinigais, kad 443 ## Puslapis 460 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS juos laiku pasiųstų JMCPP* : Mlodyčiui į Leipcigą ir ponui Plockiui sumokėti skolą iš lietuviškų monetų, jas keičiant į lenkiškas, pridėjau 1310 flor. (23 fl.: 88) (6) 9 den.
Krokuvos ir Liublino gatvės buvo siejamos su gotikos rūmais ir aukštomis sienomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Lietuvai, ilgai nuo krikščioniškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie gotikos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo. Vilniuje, vidur namų samplaikos, iškilesnėje vietovėje nei Šventaragio slėnis, plytėjo ganėtinai didelė aikštė, aplipusi prekijų krautuvėlėmis ir, atsargumo dėlei, nuo kryžiuočių antpuolių apjuosta statinių tvoromis.
Liubline stovyklininkas Pavlikas keitė lietuviškas monetas į lenkiškas, kad pinigai būtų pasiųsti į Leipcigą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 459-460
Stovyklininkas Pavlikas Liubline pakeisdamas in Februaris [vasarį], kai buvo iš anksto pasiųstas su pinigais, kad 443 ## Puslapis 460 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS juos laiku pasiųstų JMCPP* : Mlodyčiui į Leipcigą ir ponui Plockiui sumokėti skolą iš lietuviškų monetų, jas keičiant į lenkiškas, pridėjau 1310 flor. (23 fl.: 88) (6) 9 den.
XIV a. Liublino gatvės buvo siejamos su gotikos rūmais, apsuptais aukštų sienų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Lietuvai, ilgai nuo krikščioniškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie gotikos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo. Vilniuje, vidur namų samplaikos, iškilesnėje vietovėje nei Šventaragio slėnis, plytėjo ganėtinai didelė aikštė, aplipusi prekijų krautuvėlėmis ir, atsargumo dėlei, nuo kryžiuočių antpuolių apjuosta statinių tvoromis.
Nuo rugsėjo 24 d. lietuviai penkiolika dienų niokojo Liublino žemę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 254
Paulius, Krokuvos vyskupas, savojo kunigaikščio Lešeko Juodojo įžeistas, susimokė su Konradu, Mazovijos kunigaikščiu, Traidenio svainiu, kuris buvo pasiūlęs šį žygį ir nurodęs Liublino kraštą. Didysis kunigaikštis, įpratęs ir labai pasišovęs grobti, išsirengė anapus Bugo su keliolika tūkstančių ginkluotų žmonių ir penkiolika dienų nuo rugsėjo 24 dienos niokojo Liublino žemę, o kai Lešekas, skubinai sutelkęs šiek tiek bajorų, taip pat savo dvariškių, patraukė į kovą, lietuvių šalyje jau nebuvo.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Lešekas pergalei atminti Liubline pastatydino Šv. Mykolo Arkangelo vardu pavadintą bažnyčią ir, jo pasakojimu, tą dieną sulaukė Dievo pagalbos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 254
Kad ir kaip ten buvo, Lešekas šiai pergalei atminti Liubline pastatydino bažnyčią, pavadintą vardu šv. Mykolo Arkangelo, kurio globojamas tą atmintiną dieną sulaukė Dievo pagalbos1.
1569 m. Liubline galutinai nustatyti abiejų tautų tarpusavio valstybiniai santykiai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 12
1569 metais Liubline « abiejų tautų » galutinai nustatyti tarpusaviai valstybiniai santykiai, lygiai kaip ir įkandin prasidedąs periodas bendrų renkamųjų valdovų, kurių kiekvienas tapdavo ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, nepaliko be neigiamų pasėkų atskiros Lietuvos valstybinės sąmonės lauke. Prisiimdami lenkų kultūrą ir kalbą, Lietuvos kilmingieji lenkėjo ir sąmonės atžvilgiu. Tai buvo ilgametis procesas nuo Vazų dinastijos laikų, be šuolių ir netikėtinumų.