Kadangi mes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turime nejudamojo tur to, arba valdų, atitekusių iš jo didenybės mūsų velionio tė vo, kurias mums, gyvas būdamas, beveik visas, kaip ir pats jo karališkoji didenybė turėjo, malonėjo duoti ir dovanoti, kaip tai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 353
Tad ben drai sekdami protėviais ir suprasdami, kad tai yra pamal diems žmonėms, o ypač krikščionims valdovams, pritinkan tis dalykas atminimą po savęs palikti, padauginant mylimo Dievo garbę gailestingais darbais, ir meilės ženklus artimie siems parodyti, ir jais pasirūpinti, juk tikroji meilė praside da nuo saviškių, nes, kaip apaštalas parašė, kas savaisiais ir namiškiais nesirūpina, tas blogesnis už pagonį. Kadangi mes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turime nejudamojo tur to, arba valdų, atitekusių iš jo didenybės mūsų velionio tė vo, kurias mums, gyvas būdamas, beveik visas, kaip ir pats jo karališkoji didenybė turėjo, malonėjo duoti ir dovanoti, kaip tai buvo jo karališkajai didenybei galima ne tik mums, jo sūnui, bet ir kam svetimam jas atiduoti ir nuo mūsų pačių pagal jo valią atskirti, taip pat ir kitas valdas, po mūsų, Vieš patyje Kristuje mirusios motinos karalienės mums prigim tine teise kaip teisėtam palikuoniui atitekusias, todėl su vi sais tais dvarais ir valdomis, kaip mūsų nuosavomis, mums visuomet buvo galima ir dabar galima daryti tai, kas'buvo ir yra mūsų valia. Taip pat turime kai kurių mūsų dvarų, ir valdų, mums po kai kurių kilmingų asmenų ten pat, Lietu vos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atitekusių ir tam tikrais už rašymais arba testamentais mums dovanotų, su jais taip pat turime galią ir valdžią daryti, ką pageidaujame, kaip jau esa me nemažai tų dvarų ir valdų išdalinę tam tikriems as menims, kurie valdo* ir jais naudojasi, ir, be abejo, lais viausiai galime atiduoti ir dovanoti juos mūsų kraujo jų didenybėms mūsų seserims, žemiau paminėtoms, kad juos taip pat mylimo Dievo garbei ir šlovei ir gailestingiems * Ir juos naudoja už duoklę mūsų tei- mums galima ir, be abejo, labiausiai sėtai gynybai kaip nuosavus, tad galima.
Jeigu kredenso pritrūktų, prašo me, kad tiems mūsų tarnams pagal kiekvieno nuopelnus iš valstybės iždo, kaip Karalystės, taip ir Lietuvos, kiekvienam būtų sumokėta, kad būtų dievobaimingai už ištikimą savo tarnystę atlyginti, o jeigu šis mūsų kredensas būtų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 362
Jeigu kredenso pritrūktų, prašo me, kad tiems mūsų tarnams pagal kiekvieno nuopelnus iš valstybės iždo, kaip Karalystės, taip ir Lietuvos, kiekvienam būtų sumokėta, kad būtų dievobaimingai už ištikimą savo tarnystę atlyginti, o jeigu šis mūsų kredensas būtų didesnis, negu reikalinga tarnų atlyginimams, tegu bus leista jų dide nybėms mūsų seserims paimti ir tarpusavyje pasidalinti su sidėjus mūsų tarnų algoms po tiek, po kiek kiekvieno daliai teks, apskaičiavus sumas, kokio dydžio jų mūsų dvaro atly ginimui prireiks. Visus bet kokio pavadinimo pabūklus, ar- kebuzas, muškietas, pėstininkų ginklus ir kitą karo amunici ją bei įrangą, kokie yra Lenkijos Karalystėje - atiduodame Karalystei. Taip pat Lietuvoje esančius ir kur kitur paveda me Lietuvos Kunigaikštystei, bet tie, kurie yra Tikocine ir visi ginklai bei karinė amunicija privalo ten likti kaip mūsų nuosavoje pilyje.
„Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet mus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių reikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti, kad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 11
„Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet mus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių reikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti, kad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.
Laužikas pabrėžia korporatyvumo skirtumus tarp Vakarų Europos šalių ir Lietuvos aiškindamas gėrimo iš vienos taurės reikšmes.
Rimvydas Laužikas, Gėrimų vartojimas kaip bendrystės reprezentacija XVII–XVIII a. bajoriškojoje kultūroje (straipsnis, 2016 m.)
PDF 15
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Lietuvos miestai, buvo tarsi trinaris, jį sudarė pats savavaldus miestas ir jo miestiečių bendruomenė bei nemiestiškos Kauno dalys, pilis kaip Lietuvos valstybės teritorinio administracinio vieneto, Kauno seniūni jos/pavieto centras ir bažnyčios struktūros.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 12
Savavaldaus miesto laikotarpio Kauno istorijos objektas yra sudėtingas. Kau- nas, kaip ir visi kiti XV-XVIII a. Lietuvos miestai, buvo tarsi trinaris, jį sudarė pats savavaldus miestas ir jo miestiečių bendruomenė bei nemiestiškos Kauno dalys, pilis kaip Lietuvos valstybės teritorinio administracinio vieneto, Kauno seniūni jos/pavieto centras ir bažnyčios struktūros; katalikų parapinė bažnyčia/parapija, Kaune įsikūrusios vienuolijos, vėliau atsiradusi liuteronų bažnyčia/bendruomenė.
XVI–XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išplitęs dvarų antpuolių („najazdų“) reiškinys.
Lituanistika-28359-Pabegusiu-is-dvaru-valstieciu-uzribiskumas — Pabėgusių iš dvarų valstiečių „užribiškumo\" problema XVI—XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje
PDF 4
XVI-XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip savotiškas vėžys išplitęs vadinamųjų dvarų antpuolių („najazdų") reiškinys. Tokie antpuoliai egzistavo kaip ginkluotas įvairiausių tarp žemvaldžių kylančių konfliktų sprendimo būdas. Turtiniai klausimai, besiribojančių teritorijų ribų nustatymo ar tie siog paprasčiausi buitiniai konfliktai būdavo „sprendžiami" t pasitelkus smurtą
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje galiojo principas, kad mieste tam tikrą laiką išgyvenęs asmuo tapdavo laisvasis.
Lituanistika-28359-Pabegusiu-is-dvaru-valstieciu-uzribiskumas — Pabėgusių iš dvarų valstiečių „užribiškumo\" problema XVI—XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje
PDF 6
Tiek Europoje, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje galiojo principas, kad „miesto oras išlaisvina". Pagal šią nuostatą tam tikrą laiką, kuris galėjo kisti nuo vienerių iki dešimties metų, mieste išgyvenęs asmuo tapdavo laisvuoju asmeniu. Dešimties metų laikotarpį tikriausiai taip pat būtų galima sieti su Trečiajame Statute užfiksuotu senaties terminu.
Trečiajame Lietuvos Statute už bajoro namo, užvažiuojamųjų namų patalpos, bažnyčios ar vienuolyno užpuolimą buvo numatytos bausmės, įskaitant mirties bausmę.
Istorija_103_maketas.indb — Namų užpuolimai XVIII amžiaus Vilniuje – bajorų nusikaltimas miesto erdvėje
PDF 3
Trečiojo Lietuvos Statuto 4 skyriaus 35 straipsnyje buvo numatyta, kad už bajoro namo ar kito pastato užpuolimą, kai užpuoliko tikslas – nužudyti šeimininką, skiriama mirties bausmė. Taip pat 11 skyriaus 1 skyriuje minėta mirties bausmė už bajoro namo, užvažiuojamųjų namų patalpos užpuolimą ir nužudymą šio nusikaltimo metu, o šio skyriaus 3 straipsnyje buvo minėtas bažnyčios, vienuolyno užpuolimas11.