Lenkijos karalystė

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Norėtume, kad Viešpats Dievas, kuris būdamas vienas vienybėje esančius myli, vienybę myli, stiprina ir gelbsti, kad jis ilgai šias suvienytas valstybes stiprintų ir remtų, dėl to šiuo mūsų testamentu abiems valstybėms - Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei - duodame ir pareiškiame bei paliekame Butų amžiams vienas neatskiriamas kūnas, viena liaudis, viena tauta. • — 335 ## Puslapis 352 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS meilę, santarvę, vienybę, kurią mūsų protėviai lotyniškai vadino Unija ir tvirtomis sutartimis abiejų valstybių gyventojams bendrai amžiams patvirtino. Tai duodame ir suteikiame palaiminimą tam, kuris šių dviejų tautų žmones ir Uniją iš mūsų dėkingai priėmęs tvirtai laikytų; kad jis su Viešpaties Dievo malone, plačiai ir bendrai viešpataudamas, saviškių ir svetimšalių garbinamas ir šlovinamas, visa kuo, kas gera ir reikalinga, prieš kitas tautas ją išgarsintų ir iškeltų.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Lenkijos karalystės teritorijoje apie visišką lenkų kalbos ir kultūros išstūmimą iš viešojo gyvenimo ir švietimo įstaigų nekalbėta. Rusų kalba Rusijos imperijos priespaudos laikų švietimą lietuvių kalba vaizduojanti alegorinė skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“. Dail. P. Rimša, 1906 m.

Šaltinis: Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje

Per Poznanės kunigaikštystę, Galiciją, brolijų idėjos pasiekė Lenkijos Karalystę.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Svarstant Valstybės Dūmoje Lenkijos politinės autonomijos klausimą lietuvių veikėjai išsakė mintį, kad tokiu atveju nuo karalystės reikėtų atskirti jos lietuviškąją dalį, t. y. Lietuvos Užnemunę, kuri dabar dažniausiai buvo vadinama Suvalkija (mat didžioji jos dalis priklausė Suvalkų gubernijai).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Amžinai šio dalyko atminčiai mes, Žygimantas Senasis, Dievo malone išrinktas Lenkijos Karalystės karalius, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir kt. didysis kunigaikštis. Supažindiname šiuo dabartiniu mūsų raštu, kam apie tai dera žinoti, visiems dabar skaitysiantiems ir ateityje kam žinoti reikėtų, kaip mūsų ir mūsų patarėjų akivaizdoje stoję mūsų valdiniai žydai iš Trakų savo ir kitų žydų, ten gyvenančių, vardu vieną privilegiją su titulu ir antspaudu šviesiausiojo kunigaikščio viešpaties ir pono Aleksandro, arba Vytauto, Lietuvos kunigaikščio ir paveldėtojo Gardine, Brastoje, Drohičine, Lucke, Vladimire ir kitose žemėse, prašydami, kad mes teises, laisves ir kitus jiems anoje privilegijoje priklausančius dalykus patvirtinti, sustiprinti ir sutvirtinti teiktumės, o tos privilegijos reikalai tokiais žodžiais turi būti parašyti: Viešpaties vardu Amen.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jogaila taip pat nesvyravo, ar jam, tikram broliui, pavesti savo valdžią Lietuvoje, juolab kad žinojo, jog šį kartą aplenkdamas Švitrigailą, uoliai prisirišusį prie graikų tikėjimo ir todėl turintį daug bičiulių, krašte sukeltų pilietinį karą1 . Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolėje2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sostinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuoju kunigaikščiu.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Teritorija, kurioje ši autonomija veiktų, apibrėžta kaip etnografinės lietuvių žemės, įskaitant Lenkijos karalystei priklausiusią Užnemunę, arba Suvalkiją, ir tos žemės, kurios prie Vilniaus linksta.