Kuršas

PDF 171

Akivaizdžia Mindaugo karinės jėgos demonstracija yra laikoma tai, kad jis 1244 m. savo žygyje į Kuršą prie Ambotės buvo atvedęs didelę kariuomenę^58. Poezijos rimams suderinti vis didelius skaičius vartodamas, Eiliuotinės kronikos autorius rašė, kad Mindaugas ten atvedęs 30.

PDF 142

Šiaurės karas 1700 m. Saksonijos kariuomenė įžengė į Kuršą ir apsiautė Rygą. Tačiau švedai sumušė Augusto II sajungininkus, danų ir rusų kariuomenes ir, nubloškę saksus nuo Rygos, 1702 m.

PDF 142

Šios šalys konkuravo ir net kovojo tarpusavyje, bet jas vienijo vis didėjantis interesas „pasistiprinti“ silpstančių Lenkijos ir Lietuvos sąskaita. Šiaurės karas 1700 m. Saksonijos kariuomenė įžengė į Kuršą ir apsiautė Rygą.

PDF 26

Mindaugo - „Lietuvos galingo karaliaus“ pajėgos įsiveržė į Kuršą, su piliadaužėmis puolė Ordino anksčiau užvaldytą Embutės pilį, tačiau jos užimti nepavyko. Kurše tarp lietuvių ir Ordino vyko nuolatinės kovos, abi pusės jų metu patyrė didelių nuostolių. 1245-1246 m.

PDF 171

Akivaizdžia Mindaugo karinės jėgos demonstracija yra laikoma tai, kad jis 1244 m. savo žygyje į Kuršą prie Ambotės buvo atvedęs didelę kariuomenę^58. Poezijos rimams suderinti vis didelius skaičius vartodamas, Eiliuotinės kronikos autorius rašė, kad Mindaugas ten atvedęs 30.

PDF 53

Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios, Lietuvos ir Kuršo187. 1236 m.

PDF 71

1435 m. spalį smogta Livonijai dar kartą, kai žemaičiai Kurše sudegino Durbės pilį. 1435 m.

PDF 122

Apie danų nesėkmę išgirdęs, švedų karalius Olafas panorėjo iš naujo švedams užvaldyti Kuršą. Jis nusiaubė ir sudegino Kuršių Seeįurgą ir, po aštuonių dienų Apuolės apgulimo, privertė Kuršius jam atiduoti danų grobį, padaryti taiką, mokėti ankstyvesnę duoklę, be to, išreikalavo 30 įkaitų. Pagal vidurinių amžių kronikininkų didelių skaičių « ligą », yra perdėti skaičiai kuršių kovotojų Seeburgo (7000) ir Apuolės (15.

PDF 111-112

Apie Kuršo žemėje įvykusį mūšį, kuriame krito 150 brolių ir daugybė krikščionių 1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių 342 Krašto magistras buvo nuo 1259 m. gegužės mėn. iki 1261 m. lapkričio mėn. 343 Karšuvos (D.— terra Carsovie) žemė pietvakarių Žemaitijoje pietuose apie Nemuno—Mituvos santaką siekė Nemuną, pietvakariuose ribojosi su Skalva (apie Sešuvies—Jūros santaką), vakaruose siekė Minijos žemupį, šiaurėje apėmė Jūros ir Akmenos vidupius su dab. Šilale, rytuose ėjo iki Šaltuonos aukštupio (SZM, p. 199— 202). 344 Ordino pilis ant švento Jurgio kalno (D — in monte sancti Georgii) buvo pastatyta, atrodo, deš. Nemuno krante apie dab. Jurbarką, žemiau Mituvos žiočių, kur yra Bišpiliukais vadinama piliavietė (dvi kalvelės Kalnėnų kaimo teritorijoje) (Toeppen M., Historisch.., p. 39; Zajączkowski S., Studya.., p. 35—36; SZM, p. 213—214; LAA, 2, p. 77). nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio.

PDF 122

Ansgaro, kuris misijų reikalu buvo sustojęs ir Kurše. Kuršiai (Cori), kurių vardą Rimbertas pirmasis pamini, esą anksčiau priklausę švedų valdžiai. Tai patvirtina ir Hervararsaga (apie 675 m.), teigianti, jog Kuršą buvo užvaldęs švedų karalius įvaras.

PDF 192

Paliauboms pasibaigus, jie puolė Kuršą. Kai narsus Kuldingos (Goldingen) komtūras Bernhardas von Haren su gausiu grobiu grįžtantiems žemaičiams Skuodo laukuose pastojo kelią, šie persekiotojus sumušė. Žuvo 33 riteriai^162. Pradėjus kuršiams trauktis iš kautynių lauko, pagonių laimėjimas buvo didelis, ir jie, dar labiau padrąsinti, greit antru kartu įsiveržė Kuršan.

PDF 70

Tuo tarpu žemaičiai puolė Kuršą ir niokojo jį 19 dienų, husitų ir Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Ordino valdas birželio pradžioje, viską naikino ir degino. Tuo metu žemaičiai puolė Klaipėdą.

PDF 53-54

172) Dusburgiečio tekste kalbama 3. Apie prūsų susiskirstymą bei jų galybę Prūsijos žemė188 skirstoma į apie Nemuną, skiriantį Prūsiją nuo Kuršo. Teiginys, matyt, atspindi situaciją, kai Ordinas ginklu prie Kuršo buvo prijungęs kitas teritorijas.

PDF 122

Iš XI-XII amž. danų šaltinių (Genealogia regum Danorum; Saxo Grammaticus) yra matoma, jog kuršiai ir sembai protarpiais esą mokėję duoklę ir danams. Istorinių laikų angoje kuršiai dar buvo užėmę platų Žemaičių šiaurės vakarų kampą ir Klaipėdos apylinkę. Vadinamoji Ceklio sritis, kuri priskiriama Kuršiams, siekė ir dešinįjį Ventos krantą (A. Salys).

PDF 140

Etmonas, iždininkas ir maršalas vakare pasiekė Vilnių, iš visų savo rūmų suvežė svarbiausias vertybes į dominikonų vienuolyną, kuriame ir pernakvojo, o ryte, paskleidę gandą, kad vyksta į Drują bei Bychovo tvirtovę, iš tikrųjų suskubo trauktis į Kuršą - į Bauskę ir Mintaują. Juos persekiojęs respublikonų kariuomenės dalinys įžengė į Vilnių Sapiegoms jau išvykus iš miesto.

PDF 122

Apie danų nesėkmę išgirdęs, švedų karalius Olafas panorėjo iš naujo švedams užvaldyti Kuršą. Jis nusiaubė ir sudegino Kuršių Seeįurgą ir, po aštuonių dienų Apuolės apgulimo, privertė Kuršius jam atiduoti danų grobį, padaryti taiką, mokėti ankstyvesnę duoklę, be to, išreikalavo 30 įkaitų. Pagal vidurinių amžių kronikininkų didelių skaičių « ligą », yra perdėti skaičiai kuršių kovotojų Seeburgo (7000) ir Apuolės (15.

PDF 104

105 ## Puslapis 104 bėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio paskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui galvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė nesusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgančiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus po to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai, nusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus miestas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.

PDF 104

Kadangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia prarasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Priegliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisydami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuočių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po kelerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.

PDF 245

Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nugalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belaisviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.

PDF 285

279 Koryones2, Kuryones, arba kuršiai lietuviškai, Kurr zemme patys vadina savo kraštą. Nestoras mini Kors, tinkamiau Kurs3. Žiloje senovėje Kuršo žemėje gyveno kažkokia tauta, vadinama baronais; jie savo gyvenvietes įkūrė gerokai už dabartinių šios žemės ribų.

PDF 286

Ksaveras Bogušas1 labai gerai pastebi, kad islandų sagose, kur pasakojama apie chorų, arba churų, tautą, reikia suprasti kuršius, kuriems senovėje priklausė daug daugiau žemių negu vėlesniais laikais ir dabar. Iš tikrųjų dar prieš žemgalius (jie yra kuršių atšaka, susimaišiusi su lietuviais ir latviais) jie gyveno prie Dauguvos visoje Žemgaloje ir buvo vadinami koraksais, Korraxy. Dauguvai jie suteikė mitinį pavadinimą Rox, t. y. Ross. Taigi ši upė, kai kur tekėdama būtent per tos tautos žemę, buvo vadinama Korrax, t. y. Kuršių Rosé, Kuronska Ross2. Jų teritorijoje buvo penki gynybiniai miestai, kurių vienas vadinosi Apulija.

PDF 286

Taip pat Bogušas daro klaidingą prielaidą, kad tai turėjusi būti Palanga; mes viename iš artimiausių straipsnių, kalbėdami apie agazirus, įrodysime, kad jis buvo iš tikrųjų ir kurioje vietoje. Kuršiai visuomet buvo žemdirbiai ir kariai, nes, gyvendami pajūrio žemėse ir būdami turtingi, buvo priversti nuolat kariauti su skandinavais ir jiems giminingomis gentimis. Tikrąjį Kuršą šiandien sudaro Piltenės, Ttikumo ir Goldingos valsčiai.

PDF 26

Mindaugo - „Lietuvos galingo karaliaus“ pajėgos įsiveržė į Kuršą, su piliadaužėmis puolė Ordino anksčiau užvaldytą Embutės pilį, tačiau jos užimti nepavyko. Kurše tarp lietuvių ir Ordino vyko nuolatinės kovos, abi pusės jų metu patyrė didelių nuostolių. 1245-1246 m.

PDF 215

Ten pagarsėjo nuolatinėmis kovomis su kryžiuočiais ir Livonijos riteriais, buvo jų triuškintojas didelei krašto naudai. Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir Jaunę, o su jomis - septynis sūnus3. Vida buvo švedų kilmės bartininko Vidmanto iš Kuršo duktė.

PDF 87

Tie patys riteriai buvo pakviesti Konrado, Mazovijos kunigaikščio, bei Kristijono, Kulmo vyskupo, į Dobrynę, kad taip sėkmingai, kaip buvo pavergę latvius Livonijoje, dabar iš Dobrynės gintų nuo prūsų Mažo vi ją bei Lenkiją; ištisas dvi dienas atkakliai kovoję, jie buvo lietuvių ir prūsų išžudyti, ir tik penki beišnešė galvas iš tų skerdynių. Taip jie prarado bet kokią viltį įsikurti Dobrynėje, šitai davė Konradui dingstį kreiptis į kitus riterius, skirtingos nei Livonijos regulos, ir šiuos kviesti iš Vokietijos; kaip ir visi, juos vėliau vadinsiu kryžiuočiais. Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis LiL en kai k v ie č ia iš V o vonijos riteriams, dabar liek ie tijo s į P rū siją k r y tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių.

PDF 245

Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nugalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belaisviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.

PDF 286

Ksaveras Bogušas1 labai gerai pastebi, kad islandų sagose, kur pasakojama apie chorų, arba churų, tautą, reikia suprasti kuršius, kuriems senovėje priklausė daug daugiau žemių negu vėlesniais laikais ir dabar. Iš tikrųjų dar prieš žemgalius (jie yra kuršių atšaka, susimaišiusi su lietuviais ir latviais) jie gyveno prie Dauguvos visoje Žemgaloje ir buvo vadinami koraksais, Korraxy. Dauguvai jie suteikė mitinį pavadinimą Rox, t. y. Ross. Taigi ši upė, kai kur tekėdama būtent per tos tautos žemę, buvo vadinama Korrax, t. y. Kuršių Rosé, Kuronska Ross2. Jų teritorijoje buvo penki gynybiniai miestai, kurių vienas vadinosi Apulija.

PDF 365

Kurše ir Žemgaloje įsteigė dvasinę administraciją, 1237 metais padalijęs kraštą į tris vyskupystes.

PDF 181

1260 metais karalius Mindaugas buvo Kuršo pasienyje, kur kryžiuočiai nežmoniškai elgėsi, išdaigojo krašte pačius turtingiausius žmones, per ūkį, prekybą ir jūrų plėšikavimą sukėlė nepasitikėjimą, įstūmė į vargus, tad buvo apsimestinai priimama krikščionybė ar bėgama į Lietuvą.

PDF 131

Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos nepriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu.

PDF 114

Lenkimuose neklusnus vaikas nukentėjo grybaudamas Kuršo pono miške.

PDF 143

Be to, katalikų sąmoningumui turėjo neigiamos įtakos dažnos (Kurše) mišrios santuokos.

PDF 148

Kurše gyvenantiems katalikams latviams grėsė pavojus netekti savo tikėjimo.

PDF 149

Daugiausia mišrių santuokų pasitaikydavo Kurše.

PDF 286

Taip pat Bogušas daro klaidingą prielaidą, kad tai turėjusi būti Palanga; mes viename iš artimiausių straipsnių, kalbėdami apie agazirus, įrodysime, kad jis buvo iš tikrųjų ir kurioje vietoje. Kuršiai visuomet buvo žemdirbiai ir kariai, nes, gyvendami pajūrio žemėse ir būdami turtingi, buvo priversti nuolat kariauti su skandinavais ir jiems giminingomis gentimis. Tikrąjį Kuršą šiandien sudaro Piltenės, Ttikumo ir Goldingos valsčiai.

PDF 180

Kurše, Livonijoje, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.