Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
28 teiginiai29 įrašai5 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 28 teiginiai ir visi 29 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–33 iš 33 rodomų įrašų
1244 m. Mindaugas žygyje į Kuršą prie Ambotės atvedė didelę kariuomenę.
PDF 171
Akivaizdžia Mindaugo karinės jėgos demonstracija yra laikoma tai,\nkad jis 1244 m. savo žygyje į Kuršą prie Ambotės buvo atvedęs\ndidelę kariuomenę^58. Poezijos rimams suderinti vis didelius skaičius\nvartodamas, Eiliuotinės kronikos autorius rašė, kad Mindaugas ten\natvedęs 30.
1700 m. Šiaurės karo pradžioje Saksonijos kariuomenė įžengė į Kuršą ir apsiautė Rygą.
PDF 142
Šiaurės karas\n\n1700 m. Saksonijos kariuomenė įžengė į Kuršą ir\napsiautė Rygą. Tačiau švedai sumušė Augusto II sa-\njungininkus, danų ir rusų kariuomenes ir, nubloškę\nsaksus nuo Rygos, 1702 m.
PDF 142
Šios šalys konkuravo ir net kovojo tarpusavyje, bet jas vienijo vis didėjantis interesas „pasistiprinti“ silpstančių Lenkijos ir Lietuvos sąskaita. Šiaurės karas 1700 m. Saksonijos kariuomenė įžengė į Kuršą ir apsiautė Rygą.
Mindaugo pajėgos įsiveržė į Kuršą ir su piliadaužėmis nesėkmingai puolė Ordino valdytą Embutės pilį.
PDF 26
Mindaugo - „Lietuvos galingo karaliaus“ pajėgos įsiveržė į Kuršą, su piliadaužė- mis puolė Ordino anksčiau užvaldytą Embutės pilį, tačiau jos užimti nepa- vyko. Kurše tarp lietuvių ir Ordino vyko nuolatinės kovos, abi pusės jų metu pa- tyrė didelių nuostolių. 1245-1246 m.
1244 m. Mindaugas žygyje į Kuršą prie Ambotės buvo atvedęs didelę kariuomenę.
PDF 171
Akivaizdžia Mindaugo karinės jėgos demonstracija yra laikoma tai,\nkad jis 1244 m. savo žygyje į Kuršą prie Ambotės buvo atvedęs\ndidelę kariuomenę^58. Poezijos rimams suderinti vis didelius skaičius\nvartodamas, Eiliuotinės kronikos autorius rašė, kad Mindaugas ten\natvedęs 30.
Nemunas prie Klaipėdos įteka į jūrą ir skiria Prūsiją nuo Rusios, Lietuvos bei Kuršo.
PDF 53
Vysla — tai upė, atitekanti nuo\nKrokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko185 pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją\nbei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose,\no prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios,\nLietuvos ir Kuršo187.\n 1236 m.
1435 m. spalį žemaičiai Kurše sudegino Durbės pilį ir taip dar kartą smogė Livonijai.
PDF 71
1435 m. spalį smogta Livonijai dar kartą,\nkai žemaičiai Kurše sudegino Durbės pilį.\n\n1435 m.
Švedų karalius Olafas, išgirdęs apie danų nesėkmę, siekė iš naujo užvaldyti Kuršą švedams.
PDF 122
Apie danų nesėkmę išgirdęs, švedų karalius Olafas panorėjo iš\nnaujo švedams užvaldyti Kuršą. Jis nusiaubė ir sudegino Kuršių\nSeeįurgą ir, po aštuonių dienų Apuolės apgulimo, privertė Kuršius\njam atiduoti danų grobį, padaryti taiką, mokėti ankstyvesnę duoklę,\nbe to, išreikalavo 30 įkaitų. Pagal vidurinių amžių kronikininkų\ndidelių skaičių « ligą », yra perdėti skaičiai kuršių kovotojų Seeburgo\n(7000) ir Apuolės (15.
1260 m. keturi tūkstančiai lietuvių nuniokojo vieną Kuršo dalį, grobdami, degindami ir išsivesdami belaisvius.
PDF 111-112
Apie Kuršo žemėje įvykusį mūšį, kuriame krito 150 brolių ir daugybė krikščio nių 1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių 342 Krašto magistras buvo nuo 1259 m. gegužės mėn. iki 1261 m. lapkričio mėn. 343 Karšuvos (D.— terra Carsovie) žemė pietvakarių Žemaitijoje pietuose apie Nemuno—Mituvos santaką siekė Nemuną, pietvakariuose ribojosi su Skalva (apie Sešuvies—Jūros santaką), vakaruose siekė Minijos žemupį, šiaurėje apėmė Jūros ir Akmenos vidupius su dab. Šilale, rytuose ėjo iki Šaltuonos aukštupio (SZM, p. 199— 202). 344 Ordino pilis ant švento Jurgio kalno (D — in monte sancti Georgii) buvo pastatyta, atrodo, deš. Nemuno krante apie dab. Jurbarką, žemiau Mituvos žiočių, kur yra Bišpiliukais vadinama piliavietė (dvi kalvelės Kalnėnų kaimo teritorijoje) (Toeppen M., Historisch.., p. 39; Zajączkowski S., Studya.., p. 35—36; SZM, p. 213—214; LAA, 2, p. 77). nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio.
Rimbertas pirmasis paminėjo kuršių vardą, o Hervararsaga Kuršo užvaldymą siejo su švedų karaliumi Ivaru.
PDF 122
Ansgaro, kuris misijų reikalu buvo sustojęs ir Kurše. Kuršiai (Cori), kurių vardą Rimbertas pirmasis pamini, esą anksčiau priklausę švedų valdžiai. Tai patvirtina ir Hervararsaga (apie 675 m.), teigianti, jog Kuršą buvo užvaldęs švedų karalius įvaras.
Paliauboms pasibaigus, žemaičiai puolė Kuršą ir vėliau Skuodo laukuose sumušė juos persekiojusius riterius.
PDF 192
Paliauboms pasibaigus, jie puolė Kuršą. Kai narsus Kuldingos (Goldingen) komtūras Bernhardas von Haren su gausiu grobiu grįžtantiems žemaičiams Skuodo laukuose pastojo kelią, šie persekiotojus sumušė. Žuvo 33 riteriai^162. Pradėjus kur šiams trauktis iš kautynių lauko, pagonių laimėjimas buvo didelis, ir jie, dar labiau padrąsinti, greit antru kartu įsiveržė Kuršan.
Žemaičiai puolė Kuršą ir niokojo jį 19 dienų.
PDF 70
Tuo tar-\npu žemaičiai puolė Kuršą ir niokojo jį\n19 dienų, husitų ir Lenkijos kariuomenė\nįsiveržė į Ordino valdas birželio pradžioje,\nviską naikino ir degino. Tuo metu žemai-\nčiai puolė Klaipėdą.
Dusburgiečio tekste Nemunas nurodomas kaip Prūsiją nuo Kuršo skirianti riba.
PDF 53-54
172) Dusburgiečio tekste kalbama 3. Apie prūsų susiskirstymą bei jų galybę Prūsijos žemė188 skirstoma į apie Nemuną, skiriantį Prūsiją nuo Kuršo. Teiginys, matyt, atspindi situaciją, kai Ordinas ginklu prie Kuršo buvo prijungęs kitas teritorijas.
Istorinių laikų angoje kuršiai dar buvo užėmę platų Žemaičių šiaurės vakarų kampą ir Klaipėdos apylinkę.
PDF 122
Iš XI-XII amž. danų šaltinių (Genealogia regum Danorum; Saxo Grammaticus) yra matoma, jog kuršiai ir sembai protarpiais esą mokėję duoklę ir danams. Istorinių laikų angoje kuršiai dar buvo užėmę platų Žemaičių šiaurės vakarų kampą ir Klaipėdos apylinkę. Vadinamoji Ceklio sritis, kuri priskiriama Kuršiams, siekė ir dešinįjį Ventos krantą (A. Salys).
Sapiegų etmonas, iždininkas ir maršalas, paskleidę klaidinantį gandą, iš Vilniaus pasitraukė į Kuršą, Bauskę ir Mintaują.
PDF 140
Etmonas, iždininkas ir marša-\nlas vakare pasiekė Vilnių, iš visų savo\nrūmų suvežė svarbiausias vertybes į\ndominikonų vienuolyną, kuriame ir\npernakvojo, o ryte, paskleidę gandą,\nkad vyksta į Drują bei Bychovo tvir-\ntovę, iš tikrųjų suskubo trauktis į\nKuršą - į Bauskę ir Mintaują. Juos\npersekiojęs respublikonų kariuome-\nnės dalinys įžengė į Vilnių Sapiegoms\njau išvykus iš miesto.
Švedų karalius Olafas, išgirdęs apie danų nesėkmę, siekė iš naujo užvaldyti Kuršą švedų naudai.
PDF 122
Apie danų nesėkmę išgirdęs, švedų karalius Olafas panorėjo iš\nnaujo švedams užvaldyti Kuršą. Jis nusiaubė ir sudegino Kuršių\nSeeįurgą ir, po aštuonių dienų Apuolės apgulimo, privertė Kuršius\njam atiduoti danų grobį, padaryti taiką, mokėti ankstyvesnę duoklę,\nbe to, išreikalavo 30 įkaitų. Pagal vidurinių amžių kronikininkų\ndidelių skaičių « ligą », yra perdėti skaičiai kuršių kovotojų Seeburgo\n(7000) ir Apuolės (15.
Kurše sudeginus Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
PDF 104
105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Mindaugas tuo žygiu atgavo Žemaitiją bei Kuršą, nusiaubė Sembą ir vėliau Prūsijoje sukėlė karą.
PDF 104
Ka\ndangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis\nbuvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra\nrasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg\nliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy\ndami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že\nmaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne\nnorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją,\nsukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo\nčių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke-\nlerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo\nčiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie\nkerštą.
Teodoro Narbuto pasakojime Jarmerikas užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus.
PDF 245
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog \nįtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė \nį Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus \nplytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be \ngalo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar\nmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir \nplėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas \nskubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nu\ngalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belais\nviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.
Narbutas rašė, kad kuršiai lietuviškai vadinti Koryones arba Kuryones, o savo kraštą vadino Kurr zemme.
PDF 285
279\nKoryones2, Kuryones, arba kuršiai lietuviškai, Kurr\nzemme patys vadina savo kraštą. Nestoras mini Kors,\ntinkamiau Kurs3. Žiloje senovėje Kuršo žemėje gyveno\nkažkokia tauta, vadinama baronais; jie savo gyvenvietes\nįkūrė gerokai už dabartinių šios žemės ribų.
Narbutas pritarė Ksaverui Bogušui, kad islandų sagų chorai arba churai suprastini kaip kuršiai.
PDF 286
Ksaveras Bogušas1 labai gerai pastebi, kad islandų sagose, kur pasakojama apie chorų, arba churų, tautą, reikia suprasti kuršius, kuriems senovėje priklausė daug daugiau žemių negu vėlesniais laikais ir dabar. Iš tikrų jų dar prieš žemgalius (jie yra kuršių atšaka, susimai šiusi su lietuviais ir latviais) jie gyveno prie Dauguvos visoje Žemgaloje ir buvo vadinami koraksais, Korraxy. Dauguvai jie suteikė mitinį pavadinimą Rox, t. y. Ross. Taigi ši upė, kai kur tekėdama būtent per tos tautos že mę, buvo vadinama Korrax, t. y. Kuršių Rosé, Kuronska Ross2. Jų teritorijoje buvo penki gynybiniai miestai, kurių vienas vadinosi Apulija.
Kuršiai visuomet buvo žem dirbiai ir kariai, nes, gyvendami pajūrio žemėse ir būda mi turtingi, buvo priversti nuolat kariauti su skandina vais ir jiems giminingomis gentimis.
PDF 286
Taip pat Bogušas daro klaidingą prielaidą, kad tai turėjusi būti Palanga; mes viename iš artimiausių straips nių, kalbėdami apie agazirus, įrodysime, kad jis buvo iš tikrųjų ir kurioje vietoje. Kuršiai visuomet buvo žem dirbiai ir kariai, nes, gyvendami pajūrio žemėse ir būda mi turtingi, buvo priversti nuolat kariauti su skandina vais ir jiems giminingomis gentimis. Tikrąjį Kuršą šian dien sudaro Piltenės, Ttikumo ir Goldingos valsčiai.
1244 m. Mindaugo - „Lietuvos galingo karaliaus“ pajėgos įsiveržė į Kuršą, su piliadaužėmis puolė Ordino anksčiau užvaldytą Embutės pilį, tačiau jos užimti nepavyko.
PDF 26
Mindaugo - „Lietuvos galingo karaliaus“ pajėgos įsiveržė į Kuršą, su piliadaužė- mis puolė Ordino anksčiau užvaldytą Embutės pilį, tačiau jos užimti nepa- vyko. Kurše tarp lietuvių ir Ordino vyko nuolatinės kovos, abi pusės jų metu pa- tyrė didelių nuostolių. 1245-1246 m.
Vida buvo švedų kilmės bartininko Vidmanto iš Kuršo duktė.
PDF 215
Ten pagarsėjo nuolatinėmis kovomis su kryžiuo\nčiais ir Livonijos riteriais, buvo jų triuškintojas didelei krašto\nnaudai. Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir\nJaunę, o su jomis - septynis sūnus3. Vida buvo švedų kilmės\nbartininko Vidmanto iš Kuršo duktė.
Kojelavičius rašo, kad kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją ir nusiuntė lietuvius pulti priešų žemių.
PDF 87
Tie patys ri teriai buvo pakviesti Konra do, Mazovijos kunigaikščio, bei Kristijono, Kulmo vys kupo, į Dobrynę, kad taip sėkmingai, kaip buvo paver gę latvius Livonijoje, dabar iš Dobrynės gintų nuo prū sų Mažo vi ją bei Lenkiją; ištisas dvi dienas atkak liai kovoję, jie buvo lietuvių ir prūsų išžudyti, ir tik penki beišnešė galvas iš tų skerdynių. Taip jie pra rado bet kokią viltį įsikurti Dobrynėje, šitai davė Kon radui dingstį kreiptis į kitus riterius, skirtingos nei Li vonijos regulos, ir šiuos kviesti iš Vokietijos; kaip ir visi, juos vėliau vadinsiu kryžiuočiais. Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis Li- L en kai k v ie č ia iš V o - vonijos riteriams, dabar lie- k ie tijo s į P rū siją k r y - tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių.
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas.
PDF 245
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog \nįtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė \nį Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus \nplytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be \ngalo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar\nmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir \nplėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas \nskubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nu\ngalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belais\nviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.
Ksaveras Bogušas1 labai gerai pastebi, kad islandų sagose, kur pasakojama apie chorų, arba churų, tautą, reikia suprasti kuršius, kuriems senovėje priklausė daug daugiau žemių negu vėlesniais laikais ir dabar.
PDF 286
Ksaveras Bogušas1 labai gerai pastebi, kad islandų sagose, kur pasakojama apie chorų, arba churų, tautą, reikia suprasti kuršius, kuriems senovėje priklausė daug daugiau žemių negu vėlesniais laikais ir dabar. Iš tikrų jų dar prieš žemgalius (jie yra kuršių atšaka, susimai šiusi su lietuviais ir latviais) jie gyveno prie Dauguvos visoje Žemgaloje ir buvo vadinami koraksais, Korraxy. Dauguvai jie suteikė mitinį pavadinimą Rox, t. y. Ross. Taigi ši upė, kai kur tekėdama būtent per tos tautos že mę, buvo vadinama Korrax, t. y. Kuršių Rosé, Kuronska Ross2. Jų teritorijoje buvo penki gynybiniai miestai, kurių vienas vadinosi Apulija.
1237 m. Kuršas ir Žemgala buvo padalyti į tris vyskupystes.
PDF 365
Kurše ir Žemgaloje įsteigė dvasinę administraciją, 1237 \nmetais padalijęs kraštą į tris vyskupystes.
1260 m. Mindaugas buvo Kuršo pasienyje, kur, Teodoro Narbuto pasakojimu, kryžiuočiai nežmoniškai elgėsi, todėl gyventojai apsimestinai priimdavo krikščionybę arba bėgdavo į Lietuvą.
PDF 181
1260 metais karalius Mindau\ngas buvo Kuršo pasienyje, kur kryžiuočiai nežmoniškai \nelgėsi, išdaigojo krašte pačius turtingiausius žmones, per \nūkį, prekybą ir jūrų plėšikavimą sukėlė nepasitikėjimą, \nįstūmė į vargus, tad buvo apsimestinai priimama krikš\nčionybė ar bėgama į Lietuvą.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 131
Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos \nvalstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo \nkaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, \nSuvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietu-\nvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams \nvis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo \nidėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos ne-\npriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Dusburgo minimi 7 broliai Senojoje Torunėje — tai veikiausiai ne įgula, o riteriai, dalyvavę 1231 m. puolime į Kulmo žemę. Senosios Torunės pilaitė ir toliau liko Ordino rankose, ji naudota kaip gyvulininkystės dvaras. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, dab. Torunės pilies vietoje dar 1000—500 m. pr. m. e. buvo lužitėnų kultūros gyvenvietė, vėliau — atvira gyvenvietė (VIII—X a.) bei pilaitė (X a. vidurys — XII—XIII a. sandūra), sunaikinta prūsų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą. Mat prūsai, išsirinkę vadus, atsimetė nuo krikš čionybės ir sutartu laiku, prieš pat šv. Motiejaus die ną, visame krašte išgriovė bažnyčias, o kunigus, ku- nių valdovai nutarė sutelkti visas savo jėgas ir atremti laukinių siautėjimą. Į pagalbą buvo sutraukta galybė kariuomenės iš Vokietijos: puikiai ginkluotų karių, patyrusių kariauti vadų; rodėsi, jog nieko netrūksta Prūsijos ir Žemaitijos žemdirbiams išžudyti. Per No- tangos kraštą įžengę į priešų žemę, jie, ketindami per kelti karo židinį į šalies gilumą, Prūsijos centre parin P rūsai išsiža d a k r i k ščio n ių tik ė jim o ir a tsim e ta n u o k r y žiu o čių riuos beįmanė pagauti, žiau riai nukankino; jie nepaliko neišniekinę nė vienos krikš čionių šventenybės, kurią tik valiojo pasiekti jų stai gus įsiūtis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Nestoras mini Kors, tinkamiau Kurs3. Žiloje senovėje Kuršo žemėje gyveno kažkokia tauta, vadinama baronais; jie savo gyvenvietes įkūrė gerokai už dabartinių šios žemės ribų. Tai patvir tina danų, švedų ir norvegų istorija — kad ir kokia pasa kiška, t. y. neparemta reikiamais įrodymais, ji būtų, vis dėlto čia minimi karai su kuronais bei jų nukariavimai mūsų eros 'pačioje pradžioje.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kita dos jis greičiau perplaukdavo jūrą nuo pasaulio krašto iki kraš to, negu kas nors spėdavo persikelti per Nemuną. Jis kalbėda vosi su mėnesiu ir žinojo be galo daug žvaigždžių pavadinimų. Turėjo žirgą, vadintą Juodžiu (Jodž), su kuriuo pralenkdavo vėją. Jo rūmai buvo to žirgo galva - per vieną ausį įeidavo, per antrą išeidavo. Kartą, kai Vitolfas puotavo pas vieną karalių, jo žirgas pievoje suėjo su karaliaus kumele, kuri turėjo pana šių ypatybių kaip žirgas.