Kulmo žemė

PDF 137

Apie dvylikos brolių ir penkių šimtų vyrų žūtį, apie Kristburgo miesto, pamedėnų pilaitės ir brolių papilio sunaikinimą bei daugybės krikščionių žūtį Divanas, pravarde Klokinis418, bartų vadas, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę; kai dėl šios kariuomenės triukšmo Kristburgo broliai bei kiti susibūrė Kulmo žemėje, pagudėnai, laikydamiesi ankstesnio Divano įsakymo, su stipria raitelių bei pėstininkų kariuomene patraukė prie pilies, vardu Traupeinas419, buvusios tarp Kristburgo ir Marienburgo420; jos apgulai paliko čia pėstininkus ir jų vadu paskyrė kažkokį Kaltį, o raiteliai nužygiavo ligi valsčiaus, vardu Aliamas421, kuriame dabar 416 Ditrichas iš Rodės Kristburgo komtūru buvo 1262—1265 m.

PDF 28

Nutyli lenkų feodalinės ekspansijos į prūsų žemes bandymus iki 1223 m. kryžiaus žygio imtinai, lenkų — kryžiuočių ginčus dėl Kulmo žemės dovanojimo charakterio, apimties ir t. t.142 Tendencingai Dusburgietis vaizduoja ir prūsų bei lietuvių kovas.

PDF 43

Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Dusburgietis perdeda, teigdamas, jog Kulmo žemė buvusi visiškai nusiaubta, paversta dykromis, nes jam rūpėjo padidinti prūsų antpuolių rezultatus, iškelti Ordino nuopelnus (HP. 1, 1, p. 427, 436; Ślaski K. Przyczyny..., p. 26— 27; Powierski J. Stosunki..., p. 153; to paties, Przekaz..., p. 408).

PDF 91

—————————————————— Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo klastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs tinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo, galėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po paskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per Vyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o visa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę drauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes, kurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis meldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo tėvonijos paniekinti“.

PDF 17

Senos Vokiečių ordino tradicijos dvasia nušviečiamas Ordino įsikūrimas Kulmo žemėje, dovanotoje Mazovijos kunigaikščio Konrado, šis. aktas laikomas Ordino veiklos Prūsijoje pagrindu (II, 5, 6). Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais.

PDF 99

Tuo metu į Prūsijos žemę atvyko kilnusis ir šviesusis Anlanto300 kunigaikštis su didele kariuomene; be daugybės kitų gerų darbų, kuriuos čia nuveikė, stiprindamas tikėjimą bei krikščionis, jis perkėlė Kulmo miestą nuo senosios pilies į kalvą, kur ir dabar tebėra301, šiuo perkėlimu darydamas Kulmo žemę saugesnę. 60 (59).

PDF 45

Taigi pas Lenkijos kunigaikštį magistras pasiuntė brolį Konradą iš Landsbergo ir dar vieną savo Ordino brolį pasidairyti Kulmo žemėje ir pažiūrėti, ar pasiuntiniai iš tikrųjų atvykę jo noru. Kai šie vyko į Lenkiją, kunigaikštis buvo kažkur toli iškeliavęs, o į Lenkijos žemę įsibrovė prūsų kariuomenė ir ją nuniokojo gaisrais ir grobstymais.

PDF 22

„Pranešime...“ kalbama apie pagonių brovimąsi į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas, apie Dobrynės brolius, apie tai, kaip buvo pakviestas Vokiečių ordinas, o Kulmo žemė užrašyta broliams, apie Prūsijos atskirų žemių (iki Sembos) nukariavimą, apie Sventopelko, Lietuvos ir prūsų bendrą kovą.

PDF 58

Kulmo (Kulmos?) žemė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1222 m. Vardas įsitvirtino XIII a. 3—4 dešimtmečiais vyskupo Kristijono misijos bei kryžiuočių įkurdinimo šiame regione metu. Prieš tai Kulmo žemė buvusi Mazovijos kunigaikščių valda.

PDF 97

Tuo tarpu stalininkas Druzigeris, su saviškiais nelyginant koks bailys pabėgęs iš mūšio, Torunės mieste pranešė, kad ir broliai, ir maldininkai, ir visa krikščionių kariuomenė žuvusi mūšyje, o tada Kulmo žemėje ir Lenkijoje kilo toks baisus krikščionių raudojimas, kokio nuo amžių nebuvo girdėta. Tačiau kitos dienos pavakaryje, kai broliai su kariuomene sugrįžo po pergalingo mūšio, toks didelis džiaugsmas apėmė krikščionių širdis, kad pranoko vakarykštės dienos raudas.

PDF 23

Ordino magistras iš lenkų jam dovanotų žemių, savo pilių kairiajame Vyslos krante, persikėlė per upę į Kulmo žemę ir pastatė Torunės pilį, prasidėjo sisteminga agresija prieš prūsus. Daug kunigaikščių iš Vokietijos ir Lenkijos talkindavo Ordinui, kuris niokojo baltiškąją Prūsiją.

PDF 50

Savo tėvonija jis vadina beveik visas prūsų žemes iki dešiniojo Vyslos intako Osos, už kurios piečiau jau buvo tik Kulmo žemė, mozūrų kunigaikščių dovanota vokiečiams.

PDF 140

Apie antrąjį minėtojo Marienverderio miesto sugriovimą Kai broliai, padėję daug darbo ir pasidarę daug išlaidų, atstatė Marienverderio miestą, vieną kartą prūsai, su didžiausia kariuomene nusiaubę Kulmo žemę, patraukė prie Belichovo pilies427, pastatytos Osos pakrantėje ir priklausiusios vienam kilmingam pamedėnui, vardu Jonas, Sarginio sūnui.

PDF 58

XIII a., kryžiuočių atsikraustymo į pavyslį išvakarėse, Kulmo žemė vėl buvo prūsų rankose (D. II, 1; III, 7).

PDF 29

Dusburgietis nutyli, kad Lietuvos kariuomenė dalyvavo bendroje kovoje prieš Ordiną jau pirmojo prūsų sukilimo pradžioje (1243 m.), kai buvo nusiaubta Kulmo žemė ir Ordino pajėgos sutriuškintos mūšio lauke. Šia proga jis kalba apie didžiulę prūsų ir sūduvių kariuomenę (III, 40), tuo tarpu jo šaltinis — Henriko iš Hohenlohės pranešimas — nurodo „lietuvius ir prūsus“144.

PDF 146

Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams, būtent: Eimsutis ir dar viena Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas siaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas karys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui.

PDF 43

Mat jis paskatino juos pradėti žiauriausius krikščionių persekiojimus, ir po kelerių metų prūsai, visiškai nusiaubę Kulmo žemę162, pavertė ją dykra, o krikščionis arba išžudė, arba išsivarė į nelaisvę ir pavertė amžinais vergais, ir tik vienas kitas iš jų išsigelbėjo pabėgdamas. 2.

PDF 57

1222 bei 1230 m. dokumentuose Kulmo žemė apibūdinama kaip teritorija tarp Osos šiaurėje, Vyslos vakaruose ir Drėvantos (dab. Drvencos) pietryčiuose (PUB, 1, 1, Nr. 41, p. 30; Nr. 75, p. 55).

PDF 256-257

Tų pat metų rudenį Lokietka, Lenkijos karalius, užgriuvo Kulmo žemę604 su visais savo 604 D. nutyli, kad Ordino valdų puolimas buvo numatytas bendromis Lokietkos ir Gedimino jėgomis susitinkant Ordino teritorijoje rugsėjo 8 d. Lietuvos kariuomenė rugsėjo pradžioje pasirodė prie Bartenšteino ir kovodama žygiavo tolyn pro Lubavą, palei Drevantą, pasiekė Straisbergo apylinkes, kur kryžiuočiai sutelkė jėgas, siekdami atremti lietuvius. Iš čia Gediminas patraukė į pietus ir atvyko prie Dobrynės pilies, kurią nesėkmingai šturmavo Lokietkos pajėgos. Čia įvyko derybos tarp Gedimino ir Lokietkos. karalystės raiteliais, su daugybe samdininkų ir 8 tūkstančiais karių, kuriuos jam iš savo žemės atsiuntė į pagalbą Vengrijos karalius, ir apgulė Šenenzės miestą bei pilį, o paskui patraukė prie Lypos pilies, tačiau nė vienos jų nepaėmė, tik 10 dienų užgulė šią žemę, viską grobdamas bei degindamas. Galop, pritrūkęs maisto ir sudaręs kurias ne kurias sutartis, jis pasitraukė

PDF 257

Tuo metu, kai vengrai siaubė Kulmo žemę, Vengrijos karalius su didžiausia kariuomene patraukė prieš vieną karalių, jam pavaldų.

PDF 52

Brolis Hermanas Baikas, Prūsijos magistras, trokšdamas pasitarnauti tikėjimui ir pasikliaudamas minėtuoju kunigaikščiu bei savo kariuomenės narsumu, persikėlė per Vyslą į Kulmo žemę ir žemiau prie upės pastatė 1231 viešpaties metais Torunės pilį.

PDF 145

Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas siaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas

PDF 144

Neilgai trukus po to prūsų kariuomenė įsibrovė į Kulmo žemę ir ją nusiaubė, viską degindama ir plėšdama, o daugybę krikščionių išžudė.

PDF 160

Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir stipria lietuvių kariuomene spalio 21 dieną įsiveržė į Kulmo žemę