Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
7 teiginiai7 įrašai2 ryšiai
Kulmija – istorinis kraštas ir vietovė prie Lubavos apygardos, Pamezonijos paribyje. 1209–1210 m. čia atvyko cistersas Kristijonas, skelbęs krikščionybę ir siekęs paremti jau pakrikštytus gyventojus. 1230 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas Kulmiją užrašė kryžiuočiams, taip suteikdamas Ordinui pagrindą įsitvirtinti šiame regione. Vėliau Kulmija tapo intensyvių lietuvių ir žemaičių karo žygių erdve: į ją buvo įsiveržiama, niokojamos gyvenvietės ir pilys, o kraštas ne kartą siaubtas. Ypatingą jo reikšmę stiprino tai, kad, pasak šaltinio, Kulmijoje gyveno daug krikščionių, todėl ji ypač dažnai kentėjo nuo karo.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Paskirtis |
|
| |
| AplinkaŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Fiziniai bruožai |
|
| |
| Infrastruktūra |
|
|
Patikrinti teiginiai
1230 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas kryžiuočiams užrašė Kulmiją.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Jos dėka ordinui, su Reicho kunigaikščio titulu, buvo suteiktos visos teisės būti pilnu krašto savininku užkariausimoje prūsų žemėje. Tada Salza priėmė kvietimą Konrado, kuris 1230 m. kryžiuočiams užrašė Kulmiją.
Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygar das Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo ne tikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Paskesniai rados taip pat zokanykas cisternas, vardu Kristijonas, iš klioštoriaus Olivos, vyras buklus, taikus, rėdus ir išmintingas, gerai permanąs lietuvių kalbą, žinąs jų būdą, dobę ir apsiėjimus, atėjęs 1209-1210 skelbti tame krašte tikybos krikščionų, padėjo jos pamatus, kuri nuo to laiko jau be perglytos prasideda tenai tvirtintis. Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygardas Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo netikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį. Apsikrikštijus daugybei diduomenės, Kristijonas su savo tarnais nukeliavo į Rymą apipasakoti savo darbus Inocentui III popiežiui.
Tuo jau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariau na į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Toksai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietuvius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuojau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariauna į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti. Miestai, arba vietovės, pilys griuvo nuo rūstos narsybės lietuvių ir žemaičių, kurie viso to, ką vokyčiai buvo įkūrę, neapvežėdami ir neapkęsdami su žeme lygino, į plėnis ir iras vertė.
Taip išnaikinę pamezonys, sūdaujai, parusnėnai visą Boleslovo kariauną nuteriojo dar baisiai, įkan din jį vydami, Kulmiją ir Mozūriją.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Lenkai negalėjo per amžius to nuopuolio užmiršti, o lietuviai, įgiję tą pergalę, dievus savo maldė, dėkavodami jiems, jog juos teikės užlaikyti nuo vergybos neprietelių1. Taip išnaikinę pamezonys, sūdaujai, parusnėnai visą Boleslovo kariauną nuteriojo dar baisiai, įkandin jį vydami, Kulmiją ir Mozūriją. Boleslovas, pasilpnintas tuo nuopuoliu ir suvargęs namų kerštais, nebspėjo lietuviams tų nelaimų atmonyti, ant galo, vienas nebstengdamas visa apgalėti, įpuolęs į rūpesnį, nustipo.
Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apy gardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Vienoj gromatoj, rašyto j metuose 1222 perkrikštams, kuriuos ragina tėvyga meile kentėti ir stipruoti jų spaudimuose, žadėdamas jiems toliaus savo paguodą ir pagalbą duoti ir jų liuosybę kaip įmaųąs užlaikyti, lig tiktai karės su netikėliais turkais rytuose pasibengs1. Noris taip ilgai timpsojo būriai meldžionų Kūlė jo j, vienok negrūdos į Parusnį, o v. Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apygardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.
Seniai bebuvo lietuviai taip nuterioję kraštus Kulmijos ir Pamezonijos kaip šiuo žy giu, kaipogi, siaubiant tai audrai, kryžėjai nusimi nę tenkinos pilėse belindą, todėl pavyko lietuviams laimingai su visu pelnu namo pagrįžti.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Neaprašomas yra grobis, kokį tenai lietuviai sugrieję, su nesuskaitomais būriais vyrų, motriškųjų ir kūdikių vokyčių virdė namo į vergus. Seniai bebuvo lietuviai taip nuterioję kraštus Kulmijos ir Pamezonijos kaip šiuo žygiu, kaipogi, siaubiant tai audrai, kryžėjai nusiminę tenkinos pilėse belindą, todėl pavyko lietuviams laimingai su visu pelnu namo pagrįžti. Vienok mistras Tirbergas, norėdamas apmaudą nugiežti už tas teriones, ketino sūdaujus kariauti, bet jog tenai buvo ne niekų darbas giminę taip kantrią užkariauti, vienas neryžos to pradėti, ne- 15.
Už visus kraštus tame patrakime lietuvių per krikštų daugesniai prityrė Kulmija, kuri karts po karto buvo nuteriota, užvis jog tenai visi buvo prašaleičiai ir krikščionys, kurių netikėliai lietuviai neapvežėdami kuo didesniai giežė apmaudą.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Taip lietuviai griovė vieną po kito ramčius vokyčių galybės saulėlydy, kuri rodės jau gilyn vien grimztanti į pragarą. Už visus kraštus tame patrakime lietuvių perkrikštų daugesniai prityrė Kulmija, kuri karts po karto buvo nuteriota, užvis jog tenai visi buvo prašaleičiai ir krikščionys, kurių netikėliai lietuviai neapvežėdami kuo didesniai giežė apmaudą. Nebuvo metų, kuriuose tasai kraštas būt palikęs nenuteriotu ir neišdrevėtu nuo lietuvių.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 6 | 6 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 1 | 1 |