Narbutas Kukovaičio kalną prie Deltuvos nurodo kaip vietą, kur 1221 m. buvo palaidotas lietuvių kunigaikštis Kukovaitis. Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, rašo, kad ant Kukovaičio kalno buvusi dievams skirta giraitė ir Kukovaičio stabas. Narbutas rašo, kad ant Kukovaičio kalno nebebuvo šventyklos ar stabo pėdsakų, o atminimas tebegyvavo kaimo pasakojimuose.
Apie tai dar bus mūsų is\ntorijos tęsinyje.\n221\n\n## Puslapis 221\n\nKukovaitis (Kukowojtis)\nSudvejintas lietuvių kunigaikštis, Živinbudo II sūnus, vieš\npatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo pa\nlaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo, garbinimą tenai\nįvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.
Ant to kalno augo die vams skirta giraitė, o joje stovėjo Kukovaičio stabas. Ten ir vykdavo apeigos, kurias tam tikri žyniai atlikinėjo iki paskuti nių Lietuvos stabmeldystės laikų. Tai liudija Strijkovskis.
Tai liudija Strijkovskis. Ant\nKukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsa\nkų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, te\nbegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas,\nremdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno\nnuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .