Santrauka
Narbutas Kukovaičio kalną prie Deltuvos nurodo kaip vietą, kur 1221 m. buvo palaidotas lietuvių kunigaikštis Kukovaitis. Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, rašo, kad ant Kukovaičio kalno buvusi dievams skirta giraitė ir Kukovaičio stabas. Narbutas rašo, kad ant Kukovaičio kalno nebebuvo šventyklos ar stabo pėdsakų, o atminimas tebegyvavo kaimo pasakojimuose.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas Kukovaičio kalną prie Deltuvos nurodo kaip vietą, kur 1221 m. buvo palaidotas lietuvių kunigaikštis Kukovaitis.
| c-001 | |||
t-002 Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, rašo, kad ant Kukovaičio kalno buvusi dievams skirta giraitė ir Kukovaičio stabas.
| c-002 | |||
t-003 Narbutas rašo, kad ant Kukovaičio kalno nebebuvo šventyklos ar stabo pėdsakų, o atminimas tebegyvavo kaimo pasakojimuose.
| c-003 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas rašo, kad ant Kukovaičio kalno nebebuvo šventyklos ar stabo pėdsakų, o atminimas tebegyvavo kaimo pasakojimuose.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tai liudija Strijkovskis. Ant Kukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsa kų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, te begyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas, remdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno nuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .
| patikimumo_lygis | vidutinis |
|---|---|
| patikimumo_saltinis | ai |