Henrikas vainikavosi Krokuvoje, nepaisė savo pažadų ir atidėliojo vedybas su Ona.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 295
Atvykęs ir vainikavęsis\nKrokuvoje, jis savo pa-\nžadų nepaisė, vedybas\nsu Ona vis atidėliojo ir\nsvajojo valdyti taip, kaip\nbuvo valdoma Prancūzi-\nja, t.
Alavas ir varis iš Vengrijos buvo gabenami į Krokuvą, ten superkami Vilniui, o plienas ir geležis vežami iš Alkuskų kasyklos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Alavas ir varis iš\nVengrijos buvo gabenamas į Krokuvą, o ten superkamas į\nVilnių; plienas ir geležis buvo vežami iš Alkuskų kasyklos37.\nŠiame anuomet garsiame fabrike išlieta labai daug pabūk\nlų, gaminta bombos ir kiti karo reikmenys.
1532 m. lapkričio 27 d. raštas buvo surašytas Krokuvoje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 319
Bet jeigu nepanorėtumei nuo to susi laikyti ir pakartotinai mus tokie žodžiai pasiektų, tada tik rai žinok, kad ne tik tą garantinį raštą, kurį esame tau davę, bet ir tąją privilegiją, kurią esi toms pareigoms gavęs Vil niaus vaitystei, pats sulaužysi ir per tai nebebūsi ten mūsų tarnautojas. Rašyta Krokuvoje, Viešpaties gimimo metais 1532, lapkričio mėnesio 27 dieną, šeštajame indikte. Raštininkas Mikola Panašiai 1524 metais, kaip patvirtina ta pati Lietuvos Met rika, XVI, 80, karalius priekaištavo Vilniaus magistratui: Kad nesutaria su bendruomene.
1257 m. Krokuva iš Boleslovo Droviojo gavo pirmąją municipalinę tvarką ir teutonų teises.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 24
Benjaminas iš Tudelio, žydų kilmės ke liauninkas, tvirtina, kad 1160 metais į Aleksandrijos uostą ne tik anglų, bet ir Krokuvos pirklių laivai užsukdavęd). Tad jau nuo seno buvusi turtinga, Krokuva už pirmąją municipalinę tvarką, puošnius statinius ir teutonų teises (1257 metais) sko linga Boleslovui Droviajam, už svarbias privilegijas, svetimtau čių antplūdį ir geriausiai sutvirtintas mūro sienas - Lešekui Juo dajam. Poznanė dar anksčiau už Krokuvą - 1253 metais, Sandomiras - vėliau, 1286 metais, o Liublinas Vladislavo Lo ketkos laikais -1317 metais, ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų teises.
Prisižiūrėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vilioti svetimtaučius kurtis Vilniuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 130
Benedikto, abato, šven tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiū rėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vi lioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepai sant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus se niūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su sava vališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo ar ba šiaip vietovė kokiam nors dievai čiui pašvęsta.
Krokuva tam tikru požiūriu priklausė 1241 m. Hamburgo su Liubeku sudarytai karinei sąjungai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 21-22
Jų veikla vis labiau plėtėsi, net toli į šiaurę nutolę mies tai, net slaviškieji, ėmė prie jų šlietis. Prie karinės sąjungos, 1241 m. Hamburgo sudarytos su Liubeku, tam tikru požiūriu priklausė D ## Puslapis 22 ĮVADAS Krokuva, Kališas ir Naugardas.
Žygimanto Augusto laikais geriausi amatininkai iš Krokuvos apsigyveno Vilniuje ir prisidėjo prie cechų organizavimo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 291
Šio karaliaus laikais Vilnius buvo aprūpintas geriausiais\namatininkais iš Krokuvos, kurie, apsigyvenę mieste, daug\nprisidėjo prie karaliaus uoliai steigiamų cechų organizavi\nmo. Dailieji menai, architektūra, tapyba ir skulptūra, mažai\npažįstami Lietuvos sostinėje, iki tol prastais ir negrabiais pa\nvyzdžiais plūdę iš rytų, šiuo laikotarpiu ėmė klestėti.
Lietuvos jaunimo studijos Krokuvos, Vokietijos ir Italijos universitetuose prisidėjo prie europinės kultūros įsisavinimo.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 52
Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino \nLietuvos jaunimo studijos Krokuvos, o vėliau ir Vokietijos bei Italijos uni-\nversitetuose. Šios studijos, o ir apskritai europinės kultūros įsisavinimas \ndavė konkrečių rezultatų XV a.
Kryžius su Šventojo Kryžiaus medžiu turėjo būti paliktas Krokuvos pilies koplyčioje, kur ilsėjosi karaliaus kūnas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 361
Šiai bažnyčiai visą bažnytinį auksą, sidabrą, koks tik yra ir bus rūmų iždo rinkinyje, taip pat ir tą, kuris prie mūsų visada būna mišioms ir kas tik yra pas Zales- kį Tikocine, atiduodame, kaip kielikus, patenas, kryželius, pa- cifikalus, liktorius, tribularijus, ampules, ampulėles, varpelius, taip ir arnotus ir kitus bažnytinius apdarus, antepedijus, ši- žinkas, korporalus, absoliučiai visas puošmenas, drabužius ir indus, priklausančius Dievo tarnystei bažnyčioje, kad jie būtų tai minėtai Šv. Onos bažnyčiai Vilniuje išduoti, išskyrus auk sinį kryžių, papuoštą safyru, su jame esančiu Šventojo Kry žiaus medžiu, pakabintu ant grandinės, ir prašome bei pa skiriame, kad šis kryžius su Šv. Kryžiaus medžiu būtų paliktas Krokuvos pilies koplyčioje, kur ilsisi jo didenybės pono mūsų tėvo švento atminimo karaliaus kūnas.
1403 m. Vytautas užtikrino Krokuvos pirkliams apsaugą visoje savo valstybėje ir leido jiems laisvai prekiauti Lietuvoje bei Rusijoje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 269
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą,\nremdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą\nsu Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podoli\njos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai.\nĮ Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Vene\ncijos pirkliai.
Grzybowskio teigimu, Goštautas pranciškonu tapo Krokuvoje, o vėliau Vilniuje vertė miestiečius į krikščionybę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Grzybowski s, pranciško\nnas, anksčiau nurodytoje knygoje\n(8 p.) sako, kad Goštautas pranciš\nkonu tapęs Krokuvoje, o paskui ap\nsigyvenęs Vilniuje, savo įkurtame\nvienuolyne, Vilniaus miestiečius\nvertęs į Kristaus tikėjimą. Tačiau\npastarieji 1341 metais, į Vilnių atvy\nkus totoriams, pažadėjusiems pagal\nbą Algirdui kažkokiame žygyje,\nšiuos pagonis sukurstė pulti pran\nciškonus ir kartu su jais užpuolę\nnaują vienuolyną, visus 36 vienuo\nlius ir su jais sykiu Goštautą nukan\nkino.
Jogailos pastatyta katedra buvo iškilmingai pašvęsta Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo garbei.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 42
Įvesdamas naująjį tikėjimą, Jogaila naikino pagonybės apraiškas: šventąsias girias, žalčius, šventąją ugnį. Pastatyta katedra, iškilmingai pa- švęsta Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo garbei („kad abi lygiateisės tautos turėtų vieną globėją ir užtarėją“), o didysis jos altorius buvo toje vietoje, kur anksčiau degė pagonių amžinoji ugnis.
1506 m. mirusio karaliaus palaikai buvo palaidoti Vilniuje, nes lietuviai bijojo juos vežti į Krokuvą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 251
Mirė karalius Žemu tinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės. Pastarosios pergalės iš garsintas, jiems nesant, kad kokios būtų užgrobęs Didžio sios Kunigaikštystės valdžią48.
1399 m. pavasarį Vytautas praleido Krokuvoje ir vykdė plačius pasiruošimus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 323
Pats Vytautas, Krokuvoje praleidęs 1399 pavasarį^28 , vykdė\nplačius pasiruošimus. Kijeve jau birželio mėn.
Zamoiskis, vadovaudamas Lenkijos kariuomenei, neįleido Maksimilijono į Krokuvą, todėl buvo karūnuotas Zigmantas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 309
Būdamas hetmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuo-\nmenei, jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą\nTuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas.
Vytauto laikų Lietuvai netoli buvo prekybos centrai, tarp jų Ryga, Dancigas ir Krokuva.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 263
Nuo Lietuvos buvo taip pat netoli tokie\nanų laikų prekybos centrai, kaip D. Naugardas, Dorpatas, Psko\nvas, Ryga, Dancigas, Krokuva ir k. Taigi, Vytauto laikų Lie\ntuva, jungianti Rytų ir Vakarų Europos kraštus, iš visų pusių\nbuvo apsupta pirklių gyvenamų ir lankomų žemių.
Jei valdovas mirtų Lenkijos Karalystėje, jis norėjo būti palaidotas Krokuvos pilies bažnyčios koplyčioje prie tėvo kapo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 350
Dėl to norime, kad mūsų kū nas būtų ten palaidotas, kur mus užklups paskutinioji va landa, tai yraA jeigu Lenkijos Karalystėje mums esant Vieš pats Dievas malonėtų leisti mums mirti, tuomet Krokuvoje, pilies bažnyčios koplyčioje, kur mūsų pono tėvo, Kristuje mirusio, kūnas požemyje guli, ten pat, apačioje ar viršuje, kad taipogi būtų pastatytas antkapis arba depozitas po jo mirusios karališkosios didenybės antkapiu, ant žemės, pa vaizduojant mus taip, kaip ir jo karališkoji didenybė pavaiz duota antkapyje, kaip mums Viešpats Dievas pats sumanys sveikatos pridėti, bet jeigu mūsų Vieš..., Lietuvos Kunigaikš tystėje esant, paims iš šio pasaulio, norime, kad būtume pa laidoti Vilniuje, pilyje, naujoje Šv. Onos bažnyčioje, toje choro pusėje, bažnyčios pastato kampe, palei zakristijos duris. Tai darome atsižvelgdami, kad nebūtų nereikalingų išlaidų ir rūpesčių kūną po mirties iš valstybės į valstybę gabenant.
1385 m. pabaigoje Jogaila paliko senąją sostinę ir su lietuvių kunigaikščių bei didikų svita išvyko į Krokuvą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 57
Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai. Juk kai per Jogai los apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kuni gaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą. Miesto, kurio istorijos įvykius keliame iš užmaršties, li kimas glaudžiai susijęs su viso krašto likimu.
Vasarą rusų ir prūsų kariuomenės perėmė iniciatyvą: birželį Prūsijos kariuomenė užėmė Krokuvą, o rugpjūtį Rusijos kariuomenė – Vilnių.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 97
Vasarą rusų ir prūsų kariuomenės per-\nėmė iniciatyvą: birželį Prūsijos kariuomenė užėmė Krokuvą, o rugpjūtį \nRusijos kariuomenė – Vilnių. Lapkričio 5 dieną pasidavė Varšuva, kurią \ngynė ir pasitraukę Lietuvos sukilėliai.
Vakarinėje LDK dalyje tarp Vilniaus ir Lucko didikai kūrė rezidencijas dėl reprezentacijos ir artumo Krokuvai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 39-40
Taigi politinis lietuvių elitas – stačiatikiškos kultūros užsakovai. Vakarinė LDK dalis – tarp Vilniaus ir Lucko – tai ne tik LDK vizitinė kortelė, kurioje dėl re- prezentacijos bei artumo Krokuvai kurs rezidencijas didikai. Būtent čia, prie Bugo ir Narevo, susiformuos pagrindinis LDK javų ūkis, aprūpinęs L I E T U V O S I S T O R I J A 40 grūdais pagrindinį Europos duonos uostą – Gdanską.
1525 m. Krokuvoje būsimasis Prūsų kunigaikštis iškilmingai prisiekė karaliui Zigmantui.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 220
Gavęs dėdės, karaliaus Zigmanto, su-\ntikimą, jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Krokuvoje iškilmingai\nprisiekė Zigmantui, kaip Prūsų kunigaikštis.
Vytautas bandė dovanomis ir pažadais palenkti Krokuvos vyskupą Olesnickį, turėjusį lemiamą balsą karaliaus taryboje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175
Len kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už dėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau džiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno vo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky mą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da vė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.
1385 m. sausį Skirgailos vadovaujama delegacija Krokuvoje ir Budoje galutinai sutarė dėl vėliau Krėvos akte pažadėtų dalykų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 289
Nuo tada Jogaila veikė skubiai, ir jau 1385 m. sausio mėn. iš Vilniaus nuvyko ofi ciali, Skirgailos vadovaujama, delegacija. Krokuvoje ir Budoje ji galutinai sutarė, kas vėliau Kriavo akte (1385.VIII.14) buvo pa žadėta.
Vytautas mėgino dovanomis ir pažadais palenkti Krokuvos vyskupą Olesnickį palaikyti jo karūnavimo siekį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175
Len kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už dėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau džiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno vo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky mą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da vė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.
Jogailai siekiant ponų tarybos sutikimo dėl Vytauto karūnacijos, į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkijos ponai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 160
Susitikę abudu pusbroliai tuo- jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti, kad po jo mirties Lie- tuva neatiteks niekam kitam, kaip tik Jogailos sūnui, o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. Dabar Jogailai dar rei- kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai.
Auksinis kryžius su Šventojo Kryžiaus medžiu turėjo likti Krokuvos pilies koplyčioje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 361-362
Onos bažnyčiai Vilniuje išduoti, išskyrus auk sinį kryžių, papuoštą safyru, su jame esančiu Šventojo Kry žiaus medžiu, pakabintu ant grandinės, ir prašome bei pa skiriame, kad šis kryžius su Šv. Kryžiaus medžiu būtų paliktas Krokuvos pilies koplyčioje, kur ilsisi jo didenybės pono mūsų tėvo švento atminimo karaliaus kūnas. Taip pat — • — 345 ## Puslapis 362 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS prašome, kad antrasis mūsų rūmų kredensas, kuris buvo ir yra Karalystės rūmų iždininko saugojamas, būtų skirtas mū sų dvariškių ir tarnų algoms sumokėti, kad nereikėtų iš kur kitur jiems užmokesčio rūpintis, kad kiekvienam iš to kre- denso būtų atlyginta ir kiekvieną už ilgą tarnybą ir tarny boje parodytą malonę reikia apdovanoti, kaip tuos, kurie nuo seno mums tarnavo, savo metus mūsų dvare prarado ir už kiekvieno nuopelnus, taip ir tuos, kurie tarnauja žir gais, taip pat ir tarnautojus*, rūmų tarnus, daktarus, kuni gus, samdinius, pėstininkus, kambarinius, liokajus, vyni ninkus ir kitus, kokių tik mūsų tarnų yra, kiekvienam pagal nuopelnus, ne tuos, kurie tarsi ad oculum [dėl akių] tarna vo, į dvarą suvažiavę nusigriebti kąsnį bei pasipuikuoti, o mūsų tarnystės nežiūrėjo.
Seime Lietuva turėjo tik trečdalį vietų, nes buvo prilyginta vienai Lenkijos provincijai greta Didžiosios Lenkijos su Poznane ir Mažosios Lenkijos su Krokuva.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 68
Seime Lietuva \nturėjo tik 1/3 vietų, mat buvo prilyginta vienai Lenkijos provincijai (jos \nbuvo dvi – Didžioji Lenkija su Poznane ir Mažoji Lenkija su Krokuva).\nIšliko ne tik atskiras LDK valstybės titulas ir teritorija, bet ir atskira \nvykdomoji valdžia – kancleris, iždininkas, etmonas ir kt.
1399 m. pavasarį Krokuvoje praleidęs Vytautas vykdė plačius pasiruošimus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 323
Pats Vytautas, Krokuvoje praleidęs 1399 pavasarį^28 , vykdė\nplačius pasiruošimus. Kijeve jau birželio mėn.
Lenkijos kariuomenei vadovavęs hetmonas neįleido Maksimilijono į Krokuvą, todėl buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 309
Būdamas hetmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuo-\nmenei, jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą\nTuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas.
Sujungtos valstybės turėjo turėti bendrą valdovą, bendrai renkamą Lietuvoje ir karūnuojamą Krokuvoje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 271
Toliau sakoma, kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą, kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka- rūnuojamas Krokuvoje (§ 4). Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5). Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu, o ne skyrium (§ 7).
1387 m. sausį į Vilnių su Jogaila atvyko ir Krokuvoje pakrikštyti Lietuvos bajorai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 123
Kartu su juo atvyko žavesiu ir\ntauriais jausmais švytinti Jadvyga, irgi trokštanti skleisti krikš\nčionybę, Jogailos giminės vasaliniai kunigaikščiai, Gniezno\narkivyskupas ir Krokuvos vyskupas, Mazovijos kunigaikš\nčiai, daugybė lenkų didikų ir kunigaikščių, pagaliau pa\nkrikštytieji Krokuvoje. Lietuviai bajorai buvo puiki tų dviejų\npirmaujančios anuomet Šiaurėje valstybės valdovų svita.
1384 m. spalio 15 d. Liudviko Anjou duktė Jadvyga Krokuvoje buvo vainikuota Lenkijos karaliumi.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 288
Priimdamas lenkų sąlygas, Jogaila turėjo lotyniškai pasikrikštyti\nir vesti Liudviko Anjou dukterį Jadvygą, kuri jau 1384.X.15 d.\nKrokuvoje buvo vainikuota Lenkijos « karaliumi ».
Alavas ir varis iš Vengrijos buvo gabenami į Krokuvą, o ten superkami į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Alavas ir varis iš\nVengrijos buvo gabenamas į Krokuvą, o ten superkamas į\nVilnių; plienas ir geležis buvo vežami iš Alkuskų kasyklos37.\nŠiame anuomet garsiame fabrike išlieta labai daug pabūk\nlų, gaminta bombos ir kiti karo reikmenys.
Žygimanto privilegijoje Magdeburgo teisė apibūdinta kaip Krokuvoje nuo seno naudota teisė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 234
Jas magistratas priėmė viešai iš didžiojo kuni gaikščio rankų19. Privilegijose Žygimantas pareiškė, kad atskirdamas visas lenkų, lietuvių ir rusų teises bei papro čius, amžiams suteikia miestui vokišką Magdeburgo teisę, Krokuvos naudojamą nuo seno. Iš vaivadų ir visų karališ kųjų valdininkų buvo atimta galia kištis į miesto reikalus, ir tik pačiam miesto vadovui, vadinamam vaitu, duota tei sė spręsti ir bausti už miestiečių padarytus kriminalinius nusikaltimus.
1384 m. spalio 15 d. Liudviko Anjou dukra Jadvyga Krokuvoje buvo vainikuota Lenkijos karaliumi.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 288
Priimdamas lenkų sąlygas, Jogaila turėjo lotyniškai pasikrikštyti\nir vesti Liudviko Anjou dukterį Jadvygą, kuri jau 1384.X.15 d.\nKrokuvoje buvo vainikuota Lenkijos « karaliumi ».
Didžioji iš Krokuvos pargabentos karališkosios vaistinės dalis liko Vilniuje ir tapo nuolatinės miesto vaistinės pradžia.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 254
Nors jų ginčai dėl karaliaus\ngydymo būdo, kaip žinome ne vieną atvejį, pasibaigė ligo\nnio mirtimi, vis dėlto didžioji karališkosios vaistinės, alche\nmiko pargabentos iš Krokuvos, dalis liko Vilniuje ir vėliau\ntapo nuolatinės miesto vaistinės pradžia.\nNors Lietuvos sostinė ir gavo naudos susijusios su preky\nba bei saugumu, bet akivaizdaus pagerėjimo valdant miestą\nnebuvo matyti.
XIV a. Krokuvoje ir Liubline buvo siauros tiesios gatvės, susidariusios tarp gotikinių rūmų ir aukštų sienų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Visi tie pastatai, at skirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kai mus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją. Lietuvai, ilgai nuo krikščio niškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti kos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo. Vilniuje, vi dur namų samplaikos, iškilesnėje vietovėje nei Šventaragio slėnis, plytėjo ganėtinai didelė aikštė, aplipusi prekijų krau tuvėlėmis ir, atsargumo dėlei, nuo kryžiuočių antpuolių ap juosta statinių tvoromis.
Krokuvos gatvės buvo tiesios, nors siauros, o Kazimiero Didžiojo statydinti Gelumbės prekybos namai laikyti neįprastai dideliais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Visi tie pastatai, at skirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kai mus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją. Lietuvai, ilgai nuo krikščio niškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti kos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo. Vilniuje, vi dur namų samplaikos, iškilesnėje vietovėje nei Šventaragio slėnis, plytėjo ganėtinai didelė aikštė, aplipusi prekijų krau tuvėlėmis ir, atsargumo dėlei, nuo kryžiuočių antpuolių ap juosta statinių tvoromis.
Su Jogaila į Vilnių atvykę lenkų ponai buvo išsiųsti į Krokuvą, bet Vytautas jų susitarimo nebesulaukė.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 160
Susitikę abudu pusbroliai tuo- jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti, kad po jo mirties Lie- tuva neatiteks niekam kitam, kaip tik Jogailos sūnui, o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. Dabar Jogailai dar rei- kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai.
Prie Vorsklos žuvo Krokuvos vaivada ir Podolės valdytojas Spytekas iš Melsztyno.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 324
Prie Vorsklos galvas paguldė\nVytauto ištikimieji Smolensko vietininkai Boreikaičiai ir žymusis\nKrokuvos vaivada ir Podolės valdytojas Spytekas iš Melsztyno.\nJo didelį narsumą iškeldamas, Dlugošas pastebi, jog jis esą įtiki\nnėjęs Vytautą nepradėti kautynių.
Baško rašė, kad 1254 m. gegužės 8 d. Krokuvos bažnyčioje, skelbiant Šv. Stanislovo kanonizavimą, dalyvavo Lietuvos vyskupas Vitas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Lap. 245, tų pačių Didžiojoje Lenkijoje metinių įvykių aprašyme, Baško byloja, kad 1254 metų ge gužės 8 dieną, Krokuvos bažnyčioje, skelbiant Šv. Stanislo vo, kankinio, kanonizavimą ir palaikų pakylėjimą tarp da lyvavusių buvęs Lietuvos vyskupas Vitas, dominikonas.
1550 m. Barbora Krokuvoje buvo iškilmingai karūnuota Lenkijos karaliene.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 227
Greit pasirodė, jog senatas ir seimas perdėjo, laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi- leido, ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene.
Vladislovas Jogaila, matydamas klestinčią Krokuvą, siekė vilioti svetimtaučius kurtis Vilniuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 130
Benedikto, abato, šven tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiū rėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vi lioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepai sant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus se niūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su sava vališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo ar ba šiaip vietovė kokiam nors dievai čiui pašvęsta.
1578 m. Steponas Batoras patvirtino funduotas mokyklas, suteikė joms Akademijos vardą ir prilygino Krokuvos akademijai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 201
Vilniaus vyskupas Valerijonas Pro- \ntasevičius po kolegijos įkūrimo ir atkvietimo į ją jėzuitų fun- \ndavo ir įsteigė įvairių mokslų viešąsias mokyklas.\n1578 metais Karalius Steponas Batoras, šias funduotas mo\nkyklas patvirtinęs, suteikė Akademijos vardą ir visoms akade\nmijoms, o išskirtinai Krokuvos, prilygino. Profesorius ir stu\ndentus nuo priklausomybės bet kokiai dvasinei ar pasaulietinei \njurisdikcijai ir nuo bet kokių mokesčių atleido, Rektoriui pave\ndė būti Akademijos teisėju; pagaliau vyskupus: Vilniaus - Aka\ndemijos kancleriu, o Žemaičių - globėju nuolatiniam laikui pa\nskyrė.
Po paskutinio pralaimėjimo Vytautas nuvyko į Krokuvą ir netrukus grįžo į Lietuvą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 184
Matyt, susirūpinęs tokia ga\nlimybe, Vytautas tuojau po paskutinio savo pralaimėjimo nu\nvyko į Krokuvą ir, nežiūrint geriausių iš pažiūros santykių su\nkaralium, greitai sugrįžo į Lietuvą^1 ). Šitas jo skubus sugrįži\nmas daug pasako: matyt, tikrai pajuto sau pavojų iš Jogailos\npusės.
Manoma, kad senojo Vilniaus universiteto studijų lygis nebuvo menkesnis nei Prahos, Krokuvos, Vienos ar Romos universitetuose.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 80
Manoma, kad studijų lygis senajame universitete nebuvo \nmenkesnis nei Prahos, Krokuvos, Vienos ar Romos universitetuose. Iš šių \nir kitų Vakarų bei Vidurio Europos katalikiškųjų universitetų atvykę pro-\nŽymiausio LDK karo inžinieriaus, daugiapakopių raketų \nteorijos kūrėjo K.
Grzybowski teigė, kad Goštautas Krokuvoje tapo pranciškonu, o vėliau Vilniuje vertė miestiečius į krikščionybę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Grzybowski s, pranciško\nnas, anksčiau nurodytoje knygoje\n(8 p.) sako, kad Goštautas pranciš\nkonu tapęs Krokuvoje, o paskui ap\nsigyvenęs Vilniuje, savo įkurtame\nvienuolyne, Vilniaus miestiečius\nvertęs į Kristaus tikėjimą. Tačiau\npastarieji 1341 metais, į Vilnių atvy\nkus totoriams, pažadėjusiems pagal\nbą Algirdui kažkokiame žygyje,\nšiuos pagonis sukurstė pulti pran\nciškonus ir kartu su jais užpuolę\nnaują vienuolyną, visus 36 vienuo\nlius ir su jais sykiu Goštautą nukan\nkino.
Po paskutinio savo pralaimėjimo Vytautas nuvyko į Krokuvą ir netrukus sugrįžo į Lietuvą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 184
Matyt, susirūpinęs tokia ga\nlimybe, Vytautas tuojau po paskutinio savo pralaimėjimo nu\nvyko į Krokuvą ir, nežiūrint geriausių iš pažiūros santykių su\nkaralium, greitai sugrįžo į Lietuvą^1 ). Šitas jo skubus sugrįži\nmas daug pasako: matyt, tikrai pajuto sau pavojų iš Jogailos\npusės.
Maskvos kunigaikštis pasiuntiniams į Krokuvą nurodydavo pareikšti užuojautą, jei karalius Zigmantas būtų miręs.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 222
Užsieny jau daug kas manė, kad\njis miręs; pavyzdžiui, Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo-\njautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams, siunčiamiems\nį Krokuvą, instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, — pa-\nreikšti užuojautą\". Zigmantas mirė 1548 m.
1578 m. Steponas Batoras Vilniaus mokykloms suteikė Akademijos vardą ir prilygino jas kitoms akademijoms, ypač Krokuvos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 201
Vilniaus vyskupas Valerijonas Pro- \ntasevičius po kolegijos įkūrimo ir atkvietimo į ją jėzuitų fun- \ndavo ir įsteigė įvairių mokslų viešąsias mokyklas.\n1578 metais Karalius Steponas Batoras, šias funduotas mo\nkyklas patvirtinęs, suteikė Akademijos vardą ir visoms akade\nmijoms, o išskirtinai Krokuvos, prilygino. Profesorius ir stu\ndentus nuo priklausomybės bet kokiai dvasinei ar pasaulietinei \njurisdikcijai ir nuo bet kokių mokesčių atleido, Rektoriui pave\ndė būti Akademijos teisėju; pagaliau vyskupus: Vilniaus - Aka\ndemijos kancleriu, o Žemaičių - globėju nuolatiniam laikui pa\nskyrė.