Lenkijos poveikis LDK reiškėsi bažnytinės sistemos organizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracijos perėmimu ir ūkio reforma.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 60
Tačiau viską nulė-\nmė dar viena aplinkybė – didžiausią įtaką Lietuvos kultūrai darė lenkiškoji \ncivilizacija. Jos poveikis reiškėsi įvairiais pavidalais: bažnytinės sistemos \norganizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracinės sistemos \nperėmimu, ūkio reforma.
Pastatyta katedra buvo iškilmingai pašvęsta Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo garbei.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 42
Įvesdamas naująjį tikėjimą, Jogaila naikino pagonybės apraiškas: šventąsias girias, žalčius, šventąją ugnį. Pastatyta katedra, iškilmingai pa- švęsta Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo garbei („kad abi lygiateisės tautos turėtų vieną globėją ir užtarėją“), o didysis jos altorius buvo toje vietoje, kur anksčiau degė pagonių amžinoji ugnis.
Benjaminas iš Tudelio teigė, kad 1160 m. į Aleksandrijos uostą užsukdavo ir Krokuvos pirklių laivai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 24
Benjaminas iš Tudelio, žydų kilmės ke liauninkas, tvirtina, kad 1160 metais į Aleksandrijos uostą ne tik anglų, bet ir Krokuvos pirklių laivai užsukdavęd). Tad jau nuo seno buvusi turtinga, Krokuva už pirmąją municipalinę tvarką, puošnius statinius ir teutonų teises (1257 metais) sko linga Boleslovui Droviajam, už svarbias privilegijas, svetimtau čių antplūdį ir geriausiai sutvirtintas mūro sienas - Lešekui Juo dajam. Poznanė dar anksčiau už Krokuvą - 1253 metais, Sandomiras - vėliau, 1286 metais, o Liublinas Vladislavo Lo ketkos laikais -1317 metais, ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų teises.
Maskvos kunigaikštis į Krokuvą siunčiamų pasiuntinių instrukcijose nurodydavo pareikšti užuojautą, jei karalius būtų miręs.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 222
Užsieny jau daug kas manė, kad\njis miręs; pavyzdžiui, Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo-\njautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams, siunčiamiems\nį Krokuvą, instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, — pa-\nreikšti užuojautą\". Zigmantas mirė 1548 m.
Prie Vorsklos žuvo Vytautui ištikimi Smolensko vietininkai Boreikaičiai ir Krokuvos vaivada Spytekas iš Melsztyno.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 324
Prie Vorsklos galvas paguldė\nVytauto ištikimieji Smolensko vietininkai Boreikaičiai ir žymusis\nKrokuvos vaivada ir Podolės valdytojas Spytekas iš Melsztyno.\nJo didelį narsumą iškeldamas, Dlugošas pastebi, jog jis esą įtiki\nnėjęs Vytautą nepradėti kautynių.
Vytauto laikais Krokuva buvo vienas prekybos centrų netoli Lietuvos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 263
Nuo Lietuvos buvo taip pat netoli tokie\nanų laikų prekybos centrai, kaip D. Naugardas, Dorpatas, Psko\nvas, Ryga, Dancigas, Krokuva ir k. Taigi, Vytauto laikų Lie\ntuva, jungianti Rytų ir Vakarų Europos kraštus, iš visų pusių\nbuvo apsupta pirklių gyvenamų ir lankomų žemių.
Aleksandrui sergant, iš Krokuvos atvyko gydymo meną išmanę Motiejus iš Blonios ir Aleksandras Balinskis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 253-254
1208, kur nurodytas Slaptajame \narchyve esantis vokiečių kalba rašy\ntas didžiojo Lietuvos kunigaikščio \nVytauto žmonos Julijonos, dėkojan- \nčios didžiajam magistrui Pauliui fon\n237\n\n## Puslapis 254\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS\nNebūta gydytojų Lietuvos kunigaikščių rūmuose ir vėles\nniais laikais. Tik kai Aleksandrą kelerius metus nuolat ka\nmavo skausminga liga, iš Krokuvos atvyko anuometinį gy\ndymo meną išmanantys: vienas - pagal profesiją fizikas, arba \nrūmų daktaras, Motiejus iš Blonios, Gniezno kanauninkas; \nantras, pagarsėjęs alchemijos išmanymu bei sėkmingu gy\ndymu, - Aleksandras Balinskis. Nors jų ginčai dėl karaliaus \ngydymo būdo, kaip žinome ne vieną atvejį, pasibaigė ligo\nnio mirtimi, vis dėlto didžioji karališkosios vaistinės, alche\nmiko pargabentos iš Krokuvos, dalis liko Vilniuje ir vėliau \ntapo nuolatinės miesto vaistinės pradžia.
Žygimantas privilegijose miestui suteikė Magdeburgo teisę, kuria Krokuva naudojosi nuo seno.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 234
Jas magistratas priėmė viešai iš didžiojo kuni gaikščio rankų19. Privilegijose Žygimantas pareiškė, kad atskirdamas visas lenkų, lietuvių ir rusų teises bei papro čius, amžiams suteikia miestui vokišką Magdeburgo teisę, Krokuvos naudojamą nuo seno. Iš vaivadų ir visų karališ kųjų valdininkų buvo atimta galia kištis į miesto reikalus, ir tik pačiam miesto vadovui, vadinamam vaitu, duota tei sė spręsti ir bausti už miestiečių padarytus kriminalinius nusikaltimus.
Krokuvoje vainikuotas valdovas nepaisė pažadų, atidėliojo vedybas su Ona ir svajojo valdyti kaip Prancūzijoje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 295
Atvykęs ir vainikavęsis\nKrokuvoje, jis savo pa-\nžadų nepaisė, vedybas\nsu Ona vis atidėliojo ir\nsvajojo valdyti taip, kaip\nbuvo valdoma Prancūzi-\nja, t.
Zigmanto II antkapis buvo Krokuvos katedroje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 222
Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje.
Lietuviai Lenkijoje puolė Sandomiro ir Krokuvos žemes.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 26
Prie Cėsių (į šiaurę nuo Dauguvos) lietuviams pavyko sutriuškinti Livonijos riterius. Panašiu metu Lenkijoje lietuviai puolė Sandomiro ir Krokuvos žemes. Lietuvos pajėgos Rusioje plačiai vykdė kovinius veiksmus.
Aleksandrui sunkiai sergant, iš Krokuvos atvyko gydymą išmanę Motiejus iš Blonios ir Aleksandras Balinskis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 253-254
1208, kur nurodytas Slaptajame \narchyve esantis vokiečių kalba rašy\ntas didžiojo Lietuvos kunigaikščio \nVytauto žmonos Julijonos, dėkojan- \nčios didžiajam magistrui Pauliui fon\n237\n\n## Puslapis 254\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS\nNebūta gydytojų Lietuvos kunigaikščių rūmuose ir vėles\nniais laikais. Tik kai Aleksandrą kelerius metus nuolat ka\nmavo skausminga liga, iš Krokuvos atvyko anuometinį gy\ndymo meną išmanantys: vienas - pagal profesiją fizikas, arba \nrūmų daktaras, Motiejus iš Blonios, Gniezno kanauninkas; \nantras, pagarsėjęs alchemijos išmanymu bei sėkmingu gy\ndymu, - Aleksandras Balinskis. Nors jų ginčai dėl karaliaus \ngydymo būdo, kaip žinome ne vieną atvejį, pasibaigė ligo\nnio mirtimi, vis dėlto didžioji karališkosios vaistinės, alche\nmiko pargabentos iš Krokuvos, dalis liko Vilniuje ir vėliau \ntapo nuolatinės miesto vaistinės pradžia.
Susirgęs karalius buvo nuvežtas į Krokuvą, o Šich Achmetas su garbinga palyda sugrįžo į Lietuvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 581
Gal priepuolį sukėlė\nper didelis pyktis, išsiliejus\ntulžiai, bet žmonės jį išsiaiškino kaip blogą ženklą,\nkaip dievo kerštą. Dėl karaliaus ligos seimas buvo pa\nleistas, kadangi vargu ar ką galima buvo benuveikti.\nSusirgęs karalius nuvežamas į Krokuvą, o Šich Ach-\nmetas, valdovo valia turėjęs būti Trakuose vaišingai\npriimtas, sugrįžo į Lietuvą garbingos palydos apsuptas.
(Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute).
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 85-86
Aldona Gediminaitė. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute). Kovos su ordinu, paliauboms pasibaigus.
Karūnacijos byla 1430 m. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karūnacijos.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 158
Tuo būdu Vytauto karūnacijos klau- simas Lucke liko neišspręstas; jis turėjo būti išspręstas vėliau. Karūnacijos byla 1430 m. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karū- nacijos.
Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusileido, ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 227
Greit pasirodė, jog senatas ir seimas perdėjo, laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi- leido, ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene.
Tie, kurie ruošėsi dvasininkais, paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą, o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją, Italiją ir Prancūziją.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 261-262
Jono bažnyčios buvo aukštes- nioji teisės mokykla. Šiaip, kas norėdavo gauti aukštesniojo ir aukštojo mokslo, turėdavo vykti į užsienį. Tie, kurie ruošėsi dvasi- ninkais, paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą, o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją, Italiją ir Prancūziją.
Jos poveikis reiškėsi įvairiais pavidalais: bažnytinės sistemos organizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracinės sistemos perėmimu, ūkio reforma.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 60
Tačiau viską nulė-\nmė dar viena aplinkybė – didžiausią įtaką Lietuvos kultūrai darė lenkiškoji \ncivilizacija. Jos poveikis reiškėsi įvairiais pavidalais: bažnytinės sistemos \norganizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracinės sistemos \nperėmimu, ūkio reforma.
Pasak Kojelavičiaus, Kazimieras Krokuvoje su broliu karaliumi priėmė Romos tikėjimą, bet dėl rusų papročių neplatino katalikybės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 300-301
Nors Kazimieras buvo ir nepastovaus būdo, staigus ir vargais negalais su tramdomas žmogus, tačiau jo dvasia, iš prigimties linku si į ydas, kurias sukelia pomėgis dykai stumti laiką, lei do ne be pagrindo tikėtis, jog aukščiausios valdžios ga lią jis veikiau panaudos kaip pagrindą prabangiam gy venimui nei tykos progos perversmui. Deja, taip beveik visada esti su žmonių sumanymais: tai, kas, nežinant at eities, atrodo geriausia, dažnai tampa nelaimių šaltiniu; ilgainiui tos gražios viltys atnešė Lietuvai daug žalos. Mat, nors Kazimieras kartu su broliu karaliumi ir buvo Krokuvoje priėmęs Romos ti- N e žiū ri v a ls ty b ė s b ei kėjimą, tačiau, auginamas pa- tik ė jim o reikalų gal rusų papročius, labiau bu- eigų, todėl ir nesirūpino tarp savo valdinių platinti kata likų tikėjimą, šį reikalą arba visai užmesdamas, arba į vo prisirišęs prie graikų ap 3 0 2 paskutinę vietą nustumdamas.
Atėjus svodbai, kas gal tą iškilmę aprašyti, su kuria Aldona, didžioji kunigaikštaitė Lietuvos, ap klėsta diduomene vyrų ir žmonų lenkių ir lietuvių, keliavo iš Vilniaus į Krokuvą pas savo jaunikį.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 553
Taip elgės Ge- 'diminas netikėlis, arba pagonis, su krikščionimis, kad tuo tarpu kryžėjai ir kiti vokyčiai meldžionys perkrikštus ne vien patys kruvinai vergė ir žudė, bet dar vienus pardavojo gudams, kitus leido per jūrą į Teutoniją taip pat kruvinai vergauti, vienok negeidė jos patys save vadinti mokytojais žodžio Dievo ir malonės artimo. Atėjus svodbai, kas gal tą iškilmę aprašyti, su kuria Aldona, didžioji kunigaikštaitė Lietuvos, ap klėsta diduomene vyrų ir žmonų lenkių ir lietuvių, keliavo iš Vilniaus į Krokuvą pas savo jaunikį. Vi sų pirma kaipo vėdliai jojo lenkai, jomylistos, pilių vyrai, urėdai, arba vojevodos, nuo aukso ir sidabro žibantys.
1541 m. Mikalojus Glebovičius Krokuvoje aptiko savo pabėgusį pavaldinį.
Lituanistika-28359-Pabegusiu-is-dvaru-valstieciu-uzribiskumas — Pabėgusių iš dvarų valstiečių „užribiškumo\" problema XVI—XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje
PDF 5
1541 m. į valdovo teismą kreipėsi Poloc ko vaivadaitis Mikalojus Glebovičius, pranešdamas, kad savo pabėgusį pavaldinį aptiko viešėdamas Krokuvoje ir siekė, kad pastarasis būtų atvežtas į Vilnių' 0.
Šaltinio pastaboje Heningas skundžiasi Krokuvos karališkojo archyvo ir bibliotekos aplaidumu.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 420
Deja, per nedovanotiną Krokuvos karališkojo archyvo ir biblio tekos aplaidumą prarasta. Tuo skundėsi Karaliaučiaus bibliotekos dar buotojas, Luko Davido kronikos leidėjas Heningas (Lukas Davidas.— T. II. — P. 3.— Pastaba): „Prieš 20 metų (1792), — nurodo jis, — Lenkijos žydai gausybę pergamentų, kurių atsiradimas, panašu, sieti nas su Krokuva, pardavė vietiniams knygų paauksinimo ir įrišimo verslovininkams, iš kurių, atsitiktinai sužinojęs, ir pats kai ką įsigijau“.
Aldonos Gediminaitės žavesys, kaip pasakoja Teodoras Narbutas, buvo žinomas Krokuvoje, todėl pasiuntinybė atvyko į Vilnių prašyti Aldonos rankos karalaičiui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 441
Aldonos Gediminaitės žavesys Krokuvoje buvo žinomas. Išsiųsta pasiuntinybė atvyko į Vilnių ir pageidavo karalaičiui gražiosios Aldo nos rankos.
Jogaila su prašmatnia rūmų dvariškių palyda iš Sandomiro atvyko prie Krokuvos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 336
Jogaila, susiruošęs, su prašmatnia rūmų dvariškių palyda, iš Sandomiro atvyko prie Krokuvos.
Teodoro Narbuto pasakojime vasario 15 d. Šv. Stanislovo katedroje Krokuvoje Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila ir Vytautas priėmė šventąjį krikštą pagal lotynų apeigas.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 337-338
Atvažiuota į Krokuvą nedelsiant, vasario 15 dieną***4, kaip įprasta iškilmingai, nuvyko tiesiai į Šv. Stanislovo katedrą, kur buvo atliktas Jogailos, Skirgailos, Švitrigailos, Vytauto, prisiė musių vardus5: Vladislovo, Kazimiero, Boleslovo, Aleksandro, 1 Kotzebue. - B. II. - S. 253. Šis autorius pats savo tyrinėjimais yra tai pastebėjęs. 2 Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika (p. 55) bus mūsų vedlė, kaip seniausias šaltinis ir tiesiausiu keliu vedanti į tiesą. 3 Kotzebue. - 1. c. 4 Anksčiau nurodytas rankraštis „Memoria etc.“: ln Crastino S. Valentu. Martynis (Šv. kankinio Valentino išvakarėse)****. 5 Nežinome Skirgailos ir Švitrigailos rusiškų vardų, Jogaila turėjo Jokū bo (žr. šio tomo priešpaskutinį priedą). O dėl krikšto pasakytina, kad jis nebuvo toks kaip iš pagonybės pereinant, bet kaip iš Rytų apeigų tikėjimo, 339 šv. krikštas pagal lotynų apeigas
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 285
Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo karūnacinis sei-\nmas, kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje, nes ten įvyk-\ndavo karūnacija.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Len kijoje kiekvienas žmogus pats rūpinasi savo šeimos turtu: niekas neverčiamas traukti į karo žygį iš tėvy nės, vieni valstybėje verčiasi žemdirbyste, amatais bei prekyba, kiti garbina dievą, sprendžia teismuose by las, rūpinasi pilių apsauga ir tarnauja didikams, žodžiu, kiekvienas gyvena taip, kaip L ie tu v o s d id ik a i m ė- nori". g in a s u s ita ik y ti su Šich Achmetui visa ko k a ra liu m i prižadėjus, Lietuvos didikai, kuriuos Breste karalius buvo pašalinęs iš senato, Radomo seime, nė nepradėjus svar styti kitų reikalų, stengėsi lenkų remiami pašalinti vi sus esamus nesutarimus tarp karaliaus ir senato. Ka ralius viešai lenkams pasižadėjo, kad iš pagarbos jiems padarys taip, kaip jie reikalauja, tačiau sakėsi neno rįs Lenkijoje nieko spręsti, o visą reikalą ketinąs per duoti lietuvių seimui. Tada lietuvių senato pirminin kas, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, pakilęs iš vietos, ir kreipėsi į karalių paprasta, bet nelyginant kažkokio dangaus įkvėpimo kupina kalba: „Kažko kiems pasipūtėliams klastingai sukursčius prieš mus, nieko pikta nepadariusius, tavo širdį, ligi šiol kentėme tavo rūstį taip, kaip ir dera valdiniams, klausantiems savo valdovo.