Maskvos metropolitas Fotijas siekė Kijevo metropoliją prijungti prie Maskvos, bet dėl Vytauto ligos nieko nelaimėjo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175-176
Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto pri imtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Mask vą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve ju.
Vytautas pasižadėjo padėti Skirgailai paimti Kijevą ir atiduoti jam Kremencą bei Stožką vietoj Trakų kunigaikštijos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 176
Vytautas pasižadėjo padėti Skirgailai pa\nimti Kijevą ir atiduoti jam Kremencą ir Stožką vietoj Trakų\nkunigaikštijos. Po metų, kai vėl kilo tarp jų nesusipratimai,\njuos sutaikino Jadvyga.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 176
Vytautas pasižadėjo padėti Skirgailai pa\nimti Kijevą ir atiduoti jam Kremencą ir Stožką vietoj Trakų\nkunigaikštijos. Po metų, kai vėl kilo tarp jų nesusipratimai,\njuos sutaikino Jadvyga.
Po LDK krikšto buvo suformuota Kijevo katalikų vyskupija šalia jau veikusių stačiatikių vyskupijų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 54
Lietuvos europėjimas neįsivaizduojamas be bažnytinės organizacijos \nsukūrimo. Tuoj pat po krikšto LDK šalia jau veikusių stačiatikių vysku-\npijų buvo suformuotos keturios katalikų vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių, \nLucko ir Kijevo), steigėsi vienuolijos. Iki XVI a.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 54
Lietuvos europėjimas neįsivaizduojamas be bažnytinės organizacijos \nsukūrimo. Tuoj pat po krikšto LDK šalia jau veikusių stačiatikių vysku-\npijų buvo suformuotos keturios katalikų vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių, \nLucko ir Kijevo), steigėsi vienuolijos. Iki XVI a.
Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 247
Krymo totorių\norda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes,\npaklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.\nVeltui Šach Achmedas, Perekopo ordos chanas, ir atkaklus\nMendli Girėjaus priešas, savo pajėgomis rėmė lietuvius, -\nAleksandro veiksmams stigo ryžto ir, nors buvo išrinktas\nLenkijos karaliumi (1501 metais), jis vis dėlto negebėjo pa\nnaudoti savo galios ir susidoroti su savo priešais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).
Tarp Aleksan\ndro ir jo uošvio vyko nuolatinės rietenos. Krymo totorių \norda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, \npaklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.
Graikų katalikų bažnyčios metropolitai buvo Kijevo metropolitai, bet nuolat rezidavo Vilniuje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 71
Tačiau Graikų katalikų bažnyčios metropolitai vėlgi buvo Kijevo metropo-\nlitai, tik jau nuolat reziduojantys Vilniuje. Taigi tiek stačiatikiai, tiek graikai \nkatalikai LDK vaidino svarbesnį vaidmenį nei Lenkijoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 71
Tačiau Graikų katalikų bažnyčios metropolitai vėlgi buvo Kijevo metropo-\nlitai, tik jau nuolat reziduojantys Vilniuje. Taigi tiek stačiatikiai, tiek graikai \nkatalikai LDK vaidino svarbesnį vaidmenį nei Lenkijoje.
Ignacas Danilavičius, buvęs Vilniaus universiteto profesorius, Kijeve vadovavo Teisės katedrai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 27
Tačiau jaučiu malonią pareigą prisipažinti sa vo skaitytojams, kam iš mokslo vyrų, rėmusių mane užsibrėžus šį tikslą, esu dėkingas. Tai buvęs Vilniaus Universiteto profeso rius, o dabar Kijeve vadovaujantis Teisės katedrai, Ignacas Dani la vičius, kuriam Lietuvos istorija ir teisės mokslas jau tiek skolin gi, mielai perleidęs man svarbius savo užrašus apie mažiau žinomas Vilniaus miesto privilegijas, vos tik jam pasisakiau keti nąs rašyti šio miesto istoriją. Įgudęs lietuvių istorijos žinovas Ig nacas Onacevičius su retai sutinkamu palankumu atidavė man savo pastabas ir įdomias žinias, tam darbui pritinkančias.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 27
Tačiau jaučiu malonią pareigą prisipažinti sa vo skaitytojams, kam iš mokslo vyrų, rėmusių mane užsibrėžus šį tikslą, esu dėkingas. Tai buvęs Vilniaus Universiteto profeso rius, o dabar Kijeve vadovaujantis Teisės katedrai, Ignacas Dani la vičius, kuriam Lietuvos istorija ir teisės mokslas jau tiek skolin gi, mielai perleidęs man svarbius savo užrašus apie mažiau žinomas Vilniaus miesto privilegijas, vos tik jam pasisakiau keti nąs rašyti šio miesto istoriją. Įgudęs lietuvių istorijos žinovas Ig nacas Onacevičius su retai sutinkamu palankumu atidavė man savo pastabas ir įdomias žinias, tam darbui pritinkančias.
Eidintas, Bumblauskas, Kulakauskas ir Tamošaitis Lietuvos ekspansiją laiko veiksniu, Kijevo Rusios erdvę perskyrusiu į Kijevo ir Maskvos dalis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi-\nnis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė \nį dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava-\nrankiškais keliais. \nVytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje \ništeklius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi-\nnis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė \nį dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava-\nrankiškais keliais. \nVytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje \ništeklius.
1411 metų pavasarį Vytautas su Jogaila keliavo per Lietuvos rytų pakraščius iki Kijevo.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 147
Ir kada Vytautas,\nnorėdamas dar labiau sustiprinti rusiškuose kraštuose savo per\ngalės įspūdį ir daugiau laimėti jų pasitikėjimo, 1411 metų pava\nsarį kartu su Jogaila lankė Lietuvos Rytų pakraščius, tai jų ke\nlionė buvo panaši triumfui. Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa\nklusnumą.
Maskvos metropolitas Fotijas siekė išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos, bet nieko nelaimėjęs išvyko.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175-176
Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto pri imtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Mask vą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve ju.
Gediminas, užkariavimais pasiekęs žemes už Kijevo, įsakė pastatyti pilį Vilniuje ir perkėlė savo buveinę iš Trakų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35-36
Man atrodo, kad jei Lietuvo je buvo keletas tokių šventų vieto vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tan kiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukš tinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kuni gaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ry šius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.
Po Mykolo mirties Lietuvos ponai Lietuvos valdovu siūlė Kijevo kunigaikštį Simaną.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 200
Tačiau\nKazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My-\nkolo mirties (1452 m.), kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu\nAlgirdo palikuonį, Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos, arba\nAleksandro, sūnų). Lietuviai, siūlydami Simaną (1461 m.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 200
Tačiau\nKazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My-\nkolo mirties (1452 m.), kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu\nAlgirdo palikuonį, Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos, arba\nAleksandro, sūnų). Lietuviai, siūlydami Simaną (1461 m.
1395 m. Vytautas atėmė Kijevą iš Vladimiro ir atidavė jį Skirgailai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 70
O kol ji atims iš Vladimiro, jam buvo atiduoti keli miestai Volyni joj. Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė savo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia ne ilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gy venimo dienas — buvo nunuodytas.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 70
Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė\nsavo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia ne\nilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gy\nvenimo dienas — buvo nunuodytas. I jo vietą Kijeve Vytautas\npasodino savo vietininką, Alšėnų kun.
Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę perskėlė į Kijevo ir Maskvos dalis, kurių istorija kelis amžius klostėsi atskirai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi-\nnis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė \nį dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava-\nrankiškais keliais. \nVytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje \ništeklius.
Žygimantas Augustas prie Lenkijos prijungė Kijevo vaivadiją ir kitas dideles Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi- mantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be- veik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui- nės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi- mantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be- veik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui- nės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
1414–1416 metais Edygos vadovaujami totoriai smarkiai apgriovė Kijevą, Lucką ir nuniokojo jų apylinkes.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 151
Ordino trukdė dar\ntaikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai,\nvedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m. smar\nkiai apgriovė Kijevą, Lucką ir nuniokojo jų apylinkes.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 151
Ordino trukdė dar\ntaikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai,\nvedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m. smar\nkiai apgriovė Kijevą, Lucką ir nuniokojo jų apylinkes.
Po Brastos bažnytinės unijos Graikų katalikų bažnyčios metropolitai buvo Kijevo metropolitai, nuolat rezidavę Vilniuje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 71
Tačiau Graikų katalikų bažnyčios metropolitai vėlgi buvo Kijevo metropo-\nlitai, tik jau nuolat reziduojantys Vilniuje. Taigi tiek stačiatikiai, tiek graikai \nkatalikai LDK vaidino svarbesnį vaidmenį nei Lenkijoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).
Todėl XV–XVI a. \nbūtent LDK koncentravosi gausūs bažnytinės unijos bandymai, galutinai \nnulėmę Brastos bažnytinę uniją 1596 m. Nuo Brastos bažnytinės unijos \ngraikais katalikais tapo dauguma Lenkijos ir Lietuvos valstybės stačiatikių. \nTačiau Graikų katalikų bažnyčios metropolitai vėlgi buvo Kijevo metropo-\nlitai, tik jau nuolat reziduojantys Vilniuje.
Žygimantas Augustas prie Lenkijos prijungė Kijevo vaivadiją kartu su Palenke, Voluine ir Podole.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi- mantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be- veik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui- nės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi- mantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be- veik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui- nės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
Po Lietuvos krikšto LDK buvo suformuota Kijevo katalikų vyskupija kartu su Vilniaus, Žemaičių ir Lucko vyskupijomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 54
Lietuvos europėjimas neįsivaizduojamas be bažnytinės organizacijos \nsukūrimo. Tuoj pat po krikšto LDK šalia jau veikusių stačiatikių vysku-\npijų buvo suformuotos keturios katalikų vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių, \nLucko ir Kijevo), steigėsi vienuolijos. Iki XVI a.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 54
Lietuvos europėjimas neįsivaizduojamas be bažnytinės organizacijos \nsukūrimo. Tuoj pat po krikšto LDK šalia jau veikusių stačiatikių vysku-\npijų buvo suformuotos keturios katalikų vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių, \nLucko ir Kijevo), steigėsi vienuolijos. Iki XVI a.
1461 m. Lietuvos ponai kandidatu į Lietuvos valdovus siūlė Kijevo kunigaikštį Simaną.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 200
Tačiau\nKazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My-\nkolo mirties (1452 m.), kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu\nAlgirdo palikuonį, Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos, arba\nAleksandro, sūnų). Lietuviai, siūlydami Simaną (1461 m.
Gerokai prieš XIII amžių pietų Rusioje klestėjo senasis Kijevas, vadintas Rytų apeigų tikėjimo lopšiu ir buvęs garsios monarchijos sostine.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 24
Maskva tuomet dar tebuvo menka\ngyvenvietė; tik pietų Rusioje klestėjo senasis Kijevas, Rytų apeigų\ntikėjimo lopšys ir kurį laiką garsios monarchijos sostinė. Visi\nkiti Rusios miestai, šiauriniai ir pietiniai, perdėm susmulkintų\nkunigaikštysčių sostinės, neturėjo nei tokios reikšmės, nei lais\nvių, kad galėtų bent kiek paveikti kaimyninius kraštus.
1240 m. Kijevą nusiaubė mongolai, nuo to laiko politiškai svarbiausia rusėnų žeme tapo Vladimiro kunigaikštystė.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 22
1240 m.\nKijevą nusiaubė mongolai,\nnuo to laiko politiškai svar-\nbiausia rusėnų žeme tapo\nVladimiro kunigaikštystė.\nĮsigalėjus mongolų įtakai\nbeveik visos senrusių Ze-\nmės mokėjo jiems duoklę.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 22
1240 m.\nKijevą nusiaubė mongolai,\nnuo to laiko politiškai svar-\nbiausia rusėnų žeme tapo\nVladimiro kunigaikštystė.\nĮsigalėjus mongolų įtakai\nbeveik visos senrusių Ze-\nmės mokėjo jiems duoklę.
Kijevo kunigaikštystė ir Podolė priklausė Lietuvai, o per Kijevą Vilnius palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 169
27.\n79\nKijevo kunigaikštystė ir Podolė, \nanais laikais nusidriekusi iki pat \nDniepro ir Dniestro žiočių, priklau\nsė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juo\ndosios jūros buvo svarbiausias Lie\ntuvos prekybinis uostas, jungęs su \nRytais, iš kur prekės būdavo gabe\nnamos į Kijevą; pastarajam tarpinin\nkaujant Vilnius, kaip valstybės sos\ntinė, palaikė prekybinius ryšius su \nRytais. Lietuvių Tavano pilyje, sto\nvinčioje prie Dniepro, Vytautas įstei\ngė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.
Apie 1325 m. Gedimino kariuomenė nužygiavo į totorių valdytą Kijevą ir atėmė jį iš Aukso ordos.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 15
Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš Vakarų. 1326 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė įsiveržė į Brandenburgo valdas, pasiekė Frankfurtą prie Oderio (III, 361).
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).
Apie 1325 m. Gedimino kariuomenė \nnužygiavo į totorių valdžioje buvusį Kijevą ir atėmė jį iš Aukso ordos. Kijevas ir tuo metu \nbuvo stambus tarptautinės prekybos centras, per kurį Rytų prekės keliavo ir Kryžiuočių \nordinui bei į Vakarų Europą.
Cituojamame metraštyje teigiama, kad Lietuvos miestai buvo valdomi Kijevo, Černigovo, Smolensko ir Polocko kunigaikščių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 60
[Lietuvos valdovų pradžia - į Poloc\nko kunigaikščius, j Rogvoldo vietą\natėjo didysis Mstislavas Vladimiro- \nvičius ir užėmė Polocką, o Rogvol- \ndovičiai išbėgo į Cargradą [Konstan\ntinopolį]. Lietuva tuo laiku duoklę \nmokėjo Polocko kunigaikščiams, o \nvaldoma savo etmonų, o Lietuvos \nmiestai jau buvo valdomi Kijevo ku\nnigaikščių: vieni - Černigovo, kiti - \nSmolensko, kiti - Polocko. Ir Vilnia \n[Vilnius] buvo priverstas duoti \nduoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Ha\nličo) už saugojimą nuo didžiojo ku\nnigaikščio Mstislavo Rogvoldovi- \nčiaus.
1394 m. Vytautas panaikino Kijevo kunigaikštiją, o Kijevą gavo Skirgaila.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 44
1393 m. Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 44
1393 m. Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.
1394 m. Vytautas panaikino Kijevo kunigaikštiją, o Kijevą perdavė Skirgailai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 44
1393 m. Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).
Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje. Iš-\nliko tik mažesnės kunigaikštijos.
Vytautui vykstant iki Kijevo, pakeliui esančių kraštų kunigaikščiai reiškė jam paklusnumą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 147
Ir kada Vytautas,\nnorėdamas dar labiau sustiprinti rusiškuose kraštuose savo per\ngalės įspūdį ir daugiau laimėti jų pasitikėjimo, 1411 metų pava\nsarį kartu su Jogaila lankė Lietuvos Rytų pakraščius, tai jų ke\nlionė buvo panaši triumfui. Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa\nklusnumą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 147
Ir kada Vytautas,\nnorėdamas dar labiau sustiprinti rusiškuose kraštuose savo per\ngalės įspūdį ir daugiau laimėti jų pasitikėjimo, 1411 metų pava\nsarį kartu su Jogaila lankė Lietuvos Rytų pakraščius, tai jų ke\nlionė buvo panaši triumfui. Vykstant Vytautui pro Polocką,\nVitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo,\njam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo pa\nklusnumą.
Gediminas, nugalėjęs rusų ir totorių kariuomenę, nuvijo totorius ir paėmė Kijevą į savo valdžią.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 36
Po to išgirdę,\n\nnugalėjęs rusų ir totorių kariuomenę, nu-\n\nvijo totorius ir Kijevą paėmė į savo valdžią.\nGedimino valdžią tuo metu pripa-\n\nžino ir Kijevo priemiesčiai Vyšgorodas\n\nįvykių į vakarus nuo Lietuvos analizė rodo,\nkad Lietuvai palankiausia situacija buvo\n1325-1326 m.
Per Kijevą Vilnius palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 169
27.\n79\nKijevo kunigaikštystė ir Podolė, \nanais laikais nusidriekusi iki pat \nDniepro ir Dniestro žiočių, priklau\nsė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juo\ndosios jūros buvo svarbiausias Lie\ntuvos prekybinis uostas, jungęs su \nRytais, iš kur prekės būdavo gabe\nnamos į Kijevą; pastarajam tarpinin\nkaujant Vilnius, kaip valstybės sos\ntinė, palaikė prekybinius ryšius su \nRytais. Lietuvių Tavano pilyje, sto\nvinčioje prie Dniepro, Vytautas įstei\ngė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.
Po sąmokslininkų puolimo Švitrigaila paspruko į Polocką ir perėmė Kijevo bei kelias kitas sritis.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 184
Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai, vyk- damas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig- mantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu- vos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.
Kojelavičiaus pasakojime Kijevo luomai pasveikino Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį ir prisiekė paklusti jo valdžiai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Nors rusai dar nebuvo\n2 03\n\n## Puslapis 202\n\nVerčiau pasiduodant išsaugoti šiokią tokią valstybę,\nkad ir nugalėtojo valdomą, nei viską atkakliu prie\nšinimusi prarasti. Todėl pa\nsitarę nusprendė patys ati\nduoti pilį ir miestą. Visi luo\nmai, išėję iš miesto, sveikino\nnugalėtoją\nGediminą\nkaip\nKijevo ir Rusios didįjį kuni\ngaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo\nvaldžiai.
Užkariavus Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Šitaip ilgai\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi \nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val\ndžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių \nkivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi \nsenomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais gi\nminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs \nrusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius \nduoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar ne\nbuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei \nišvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų \npaversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įro\ndė, jog atsisakė paklusti lenkams.
Vytautas iš Kijevo su kariuomene tyliai patraukė į Azovą ir prie Azovo persikėlė per Doną.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 353
Šiek tiek užgaišęs Lietu voje, kur tvarkė visokius reikalus, pats taip pat leidosi paskui kariuomenę, kai atėjo tinkamas metas kariauti. Iš Kijevo su kariuomene tyliai patraukė į Azovą. Persi kėlęs prie Azovo per Doną, pradėjo karą, kol žinia apie Vytauto įsiveržimą nebuvo Įsiv e ržia į S k itiją dar skitų pasiekusi.
Narbutas Perkūno stabo garsumą X a. siejo su Vladimiro pastatytais tokiais pat stabais Kijeve ir Naugarde.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 243
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju ku nigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pa čiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė sta tula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 243
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju ku nigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pa čiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė sta tula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.
Teodoras Narbutas Karkinito miestą tapatino su dabartiniu Kijevu prie Dnepro kairiosios vagos ar seno užutekio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 53
Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas. Minėta šaka turėtų būti tuomet žinoma Dnepro kairioji vaga arba kažkada buvęs žino mas kairiojo kranto užutekis, o Karkinito miestas — da bartinis Kijevas. Tuoj už Desnos prasideda pilkapių kraš tas, ir prie Rogačiovo jų yra daugiausia; jie iš dalies su kaupti viename plote, iš dalies išsklaidyti, įvairaus dy džio, todėl visas šis kraštas atrodo tarsi didelis kapiny nas.
Teodoro Narbuto prielaidoje chionitai gyveno dešiniajame Dnepro krante, kur yra Kijevas, o kitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remia\nsi Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pa\nvadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės\nemporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir\ngyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas;\nkitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių\npadavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur\nprie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat\nbuvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus,\nkurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o\npo to keliavo toliau per alanų kraštą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remia\nsi Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pa\nvadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės\nemporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir\ngyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas;\nkitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių\npadavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur\nprie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat\nbuvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus,\nkurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o\npo to keliavo toliau per alanų kraštą.
Naruševičius, Narbuto perteikimu, Ptolemėjo chunų koloniją siejo su vieta, kur yra Kijevas, ir laikė juos graikų-skitų gentimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė\ndamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru\nševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe\njoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti\nten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip\nir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži\nnoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama\nChue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė\ndamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru\nševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe\njoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti\nten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip\nir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži\nnoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama\nChue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Teodoro Narbuto aprašyme Kijevo miesto istorija laikoma ypatinga, nes jo praeities žinios dar įžvelgiamos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 375
Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, sly\npinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įž\nvelgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką\nsužinoti.\nŽemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji su\ndarė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga,\nsveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių van\ndenų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta\nteikė žmonėms. Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyven\ntojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo\npalankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbys\ntei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapi\nnynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 375
Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, sly\npinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įž\nvelgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką\nsužinoti.\nŽemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji su\ndarė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga,\nsveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių van\ndenų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta\nteikė žmonėms. Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyven\ntojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo\npalankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbys\ntei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapi\nnynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1.
Teodoras Narbutas teigė, kad dabartinio Kijevo žemė pirmiausia tapo pastovia skitų gyvenamąja vieta prie Dnepro.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 375
Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyven tojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbys tei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapi nynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1. Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pir miausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakran tės plote. Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūk so čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gyny bai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žem dirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių ko lonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės cent ras ir žymesnių žmonių buveinė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 375
Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyven tojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbys tei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapi nynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1. Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pir miausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakran tės plote. Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūk so čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gyny bai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žem dirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių ko lonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės cent ras ir žymesnių žmonių buveinė.
Padavime, kurį perteikia Narbutas, Kijus, Sčekas ir Choryvas laikomi Kijevo įkūrėjais arba atnaujintojais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 379
Iš tiesų truputį vėliau jie iške liavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakran tėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų. Tačiau slavai ir toliau gyveno šiame mieste ir jo apylinkėse. Netrukus prasidėjo trijų brolių slavų: Kijaus, Sčeko ir Choryvo miestų atnaujinimo epocha. Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, ga lėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 379
Iš tiesų truputį vėliau jie iške liavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakran tėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų. Tačiau slavai ir toliau gyveno šiame mieste ir jo apylinkėse. Netrukus prasidėjo trijų brolių slavų: Kijaus, Sčeko ir Choryvo miestų atnaujinimo epocha. Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, ga lėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.
Kariuomene buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 136-137
Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius, ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto žygio. Kariuomene buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė, ir pagaliau visa didžiulė armija ištraukė į totorių kraštus.
Tiesa, totoriai dažnai nusiaubdavo Kijevo apylinkes, tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis, visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Tiesa, totoriai dažnai nusiaub- davo Kijevo apylinkes, tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis, visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Tiesa, totoriai dažnai nusiaub- davo Kijevo apylinkes, tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios.
Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažėjusi, nes didžiuliai Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 279
Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat, kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų, ir taurininkų, ir ark- lininkų, ir kardininkų ir daugy- bė kitų. **Lietuvos valstybės teritorija** po unijos buvo labai sumažė- jusi, nes didžiuliai Palenkės, Vo- luinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Lietuviai veltui reikalavo, kad lenkai tas žemes jiems grąžintų.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 279
Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat, kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų, ir taurininkų, ir ark- lininkų, ir kardininkų ir daugy- bė kitų. **Lietuvos valstybės teritorija** po unijos buvo labai sumažė- jusi, nes didžiuliai Palenkės, Vo- luinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Lietuviai veltui reikalavo, kad lenkai tas žemes jiems grąžintų.
Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 20
Pasiekimai vakaruose Gediminui leido plėsti savo valstybę rytuose. Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 20
Pasiekimai vakaruose Gediminui leido plėsti savo valstybę rytuose. Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.
Visi luo mai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kuni gaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Nors rusai dar nebuvo\n2 03\n\n## Puslapis 202\n\nVerčiau pasiduodant išsaugoti šiokią tokią valstybę,\nkad ir nugalėtojo valdomą, nei viską atkakliu prie\nšinimusi prarasti. Todėl pa\nsitarę nusprendė patys ati\nduoti pilį ir miestą. Visi luo\nmai, išėję iš miesto, sveikino\nnugalėtoją\nGediminą\nkaip\nKijevo ir Rusios didįjį kuni\ngaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo\nvaldžiai.
Šitaip ilgai niui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk mių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val džioje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Šitaip ilgai\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi \nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val\ndžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių \nkivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi \nsenomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais gi\nminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs \nrusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius \nduoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar ne\nbuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei \nišvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų \npaversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įro\ndė, jog atsisakė paklusti lenkams.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
Užėmęs Brianską \nir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už\nkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis \nišplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgai\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi \nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val\ndžioje.
Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 15
Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš Vakarų. 1326 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė įsiveržė į Brandenburgo valdas, pasiekė Frankfurtą prie Oderio (III, 361).
Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, sly pinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įž velgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką sužinoti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 375
Bet tiveriečių atsikėlimas į Padneprę, jų išplitimas tarp broliškų genčių ir kiti šios slavų kamieno genties paminklai bus brangus slavų istorijos lobis kiekvienam, kuris sugebės jį panaudoti. Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, sly pinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įž velgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką sužinoti. Žemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji su darė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga, sveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių van denų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta teikė žmonėms.
Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pir miausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakran tės plote.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 375
Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyven tojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbys tei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapi nynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1. Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pir miausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakran tės plote. Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūk so čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gyny bai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žem dirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių ko lonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės cent ras ir žymesnių žmonių buveinė.
Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, ga lėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 379
Iš tiesų truputį vėliau jie iške liavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakran tėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų. Tačiau slavai ir toliau gyveno šiame mieste ir jo apylinkėse. Netrukus prasidėjo trijų brolių slavų: Kijaus, Sčeko ir Choryvo miestų atnaujinimo epocha. Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, ga lėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.