Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
97 teiginiai120 įrašai10 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 97 teiginiai ir visi 120 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą51–100 iš 123 rodomų įrašų
1396 m. Vytautas atėmė Kijevą iš Vladimiro Algirdaičio, o Žitomiro ir Ovručio valsčius pasiliko sau.
PDF 319
Beveik tuo pat laiku (1396) Vytautas iš Vladimiro Algirdaičio\natėmė Kijevą, sau pasilaikydamas Žitomiro ir Ovručio plačius\nvalsčius (« volosti »). Kijevas buvo atiduotas Skirgailai mainais už\nPolocką.
1300 m. visos Rusios metropolitas perkėlė sostinę iš nuolatinių totorių puolimų grėsmėje buvusio Kijevo į šiaurinės Rusios Vladimirą.
PDF 270
Maskvos kunigaikščių ateičiai buvo gana reikšminga, kad visos\nRusios metropolitas savo sostinę iš Kijevo, esančio nuolatinių totorių\npuolimų pavojuose, 1300 m. perkėlė į šiaurinės Rusios Vladimirą.\nAkstiną tam davė naujas didelis Kijevo apiplėšimas (1299).
Kijevo kunigaikštystė buvo įjungta į Lietuvos valstybę drauge su Podole.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo\nkunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino\nbrolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių\nįtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).\nDar būdamas daliniu kunigaikščiu, 1342 m.
1300 m. visos Rusios metropolitas perkėlė sostinę iš totorių puolimų grėsmėje buvusio Kijevo į Vladimirą.
PDF 270
Maskvos kunigaikščių ateičiai buvo gana reikšminga, kad visos\nRusios metropolitas savo sostinę iš Kijevo, esančio nuolatinių totorių\npuolimų pavojuose, 1300 m. perkėlė į šiaurinės Rusios Vladimirą.\nAkstiną tam davė naujas didelis Kijevo apiplėšimas (1299).
Skirgailai buvo paliktas Polockas ir pažadėta Kijevo kunigaikštystė.
PDF 315
Iš tikro, Skirgailai bebuvo palik tas Polockas ir pažadėta Kijevo kunigaikštija. Žadėdamas nesiskirti nuo Lenkijos ir jai teikti pagalbą prieš jos priešus, Vytautas betarpiškai gavo didelę valstybės dalį.
Gedimino ar Algirdo laikais Kijevas buvo Lietuvos politinėje įtakoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).
Lietuva tuo metu jau \nturėjo sostinę, nuo Gedimino prasidėjo sosto paveldėjimo tradicija, mūro \ncivilizacijos ištakos. Valdant Gediminui ar jo sūnui Algirdui buvo sukurta \nvisa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, \nKrėva, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietuva tapo \npolitinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung-\ntos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje \nbuvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas.
Kijevo kunigaikštystė drauge su Podole buvo įjungta į Lietuvos valstybę ir nuo Gedimino laikų priklausė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo\nkunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino\nbrolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių\nįtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).\nDar būdamas daliniu kunigaikščiu, 1342 m.
Vytautas rėmė Kijevo miestą, siekdamas atgaivinti prekybą rusiškuose kraštuose.
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą,\nremdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą\nsu Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podoli\njos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai.\nĮ Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Vene\ncijos pirkliai. Tiktai totorių chano Edygos užpuolimai (1416)\nnaikino šį miestą ir trukdė jo prekybą.
1399 m. birželį Kijeve buvo sutelkta didelė Vytauto kariuomenė.
PDF 323
Pats Vytautas, Krokuvoje praleidęs 1399 pavasarį^28 , vykdė plačius pasiruošimus. Kijeve jau birželio mėn. prie gausių stalų buvo susirinkusi didelė kariuomenė^29. Šalia paties Vytauto būrių iš tikrosios Lietuvos ir rusiškųjų žemių, dalyvavo būrelis lenkų riterių ir su 1600 raitelių Ragainės komtūras Markvardas Salzba chas^30.
Vytautas rėmė Kijevo prekybą, nes miestas Dniepru jungėsi su Juodosios jūros kryptimi ir sausuma su Volynės bei Podolės miestais.
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą,\nremdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą\nsu Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podoli\njos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai.\nĮ Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Vene\ncijos pirkliai. Tiktai totorių chano Edygos užpuolimai (1416)\nnaikino šį miestą ir trukdė jo prekybą.
1300 m. visos Rusios metropolitas perkėlė savo sostinę iš totorių puolimų grėsmėje buvusio Kijevo į Vladimirą.
PDF 270
Maskvos kunigaikščių ateičiai buvo gana reikšminga, kad visos\nRusios metropolitas savo sostinę iš Kijevo, esančio nuolatinių totorių\npuolimų pavojuose, 1300 m. perkėlė į šiaurinės Rusios Vladimirą.\nAkstiną tam davė naujas didelis Kijevo apiplėšimas (1299).
Kijevo kunigaikštystė drauge su Podole buvo įjungta į Lietuvos valstybę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo\nkunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino\nbrolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių\nįtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).\nDar būdamas daliniu kunigaikščiu, 1342 m.
1396 m. Vytautas atėmė Kijevą iš Vladimiro Algirdaičio, o Kijevas buvo atiduotas Skirgailai mainais už Polocką.
PDF 319
Beveik tuo pat laiku (1396) Vytautas iš Vladimiro Algirdaičio\natėmė Kijevą, sau pasilaikydamas Žitomiro ir Ovručio plačius\nvalsčius (« volosti »). Kijevas buvo atiduotas Skirgailai mainais už\nPolocką.
Vytauto vadovaujamos LDK ir sąjungininkų pajėgos 1399 m. liepos pabaigoje išžygiavo iš Kijevo.
PDF 248
13 6906 m-=1398 m., o skaičiuojant metus nuo 1.1 — 1399 m.\n13 BK \npasakojimas apie Vorkslos mūši sutampa su Lietuvos \nmetraščių TS Supraslio nuorašo ir yj»ač su Uvarovo nuorašo teks\ntu, bet, palyginus su pastaraisiais, BK tekstas yra vietomis suga\ndintas ir turi papildymų. Nuo PS nuorašų skiriasi, nes juose pasa\nkojimo \napie \nVorkslos mūšj pradžia yra kitokia ir sujungta su \nankstesniu \npasakojimu apie kunigaikščio Glebo Svetoslavovičiaus \npašalinimą iš Smolensko.\n18 LDK ir jos sąjungininkų pajėgos, vadovaujamos Vytauto, iš\nžygiavo iš Kijevo 1399 m, liepos pabaigoje.
Gediminas, palikęs ir te nai savo įgulę, traukė į gilumą krašto gudų toli mesnių ir, leisdamas į visas puses rimtas virtines sarioti, artinos Kijevan, buveinėn gudų, kurioje jų didysis kunigaikštis, caru, arba viešpačiu, visos Gu dijos vadinamas, gyveno.
PDF 531
Negalėjo dar numanyti, į kurią pusę Gediminas su tokia galybe blokšis, bet tuojau išsireiškė: kaipogi, įėjęs į Juo duosius Gudus, apgulė stiprią pilį Ovničą*, į kurią vienu antpuoliu įsilaužęs, užėmė, bet ilgesniai truko ties Žitomiro pile, kurioje daugybė diduomenės, ar ba, kaip gudai vadina, bajorų, užsirakinusių ketėjo gintis iki paskuojo, bet, regėdami neatsiturėsią nuo lietuvių, pasidavė jiems. Gediminas, palikęs ir te nai savo įgulę, traukė į gilumą krašto gudų toli mesnių ir, leisdamas į visas puses rimtas virtines sarioti, artinos Kijevan, buveinėn gudų, kurioje jų didysis kunigaikštis, caru, arba viešpačiu, visos Gu dijos vadinamas, gyveno. Pažino gudai, bet vėlai, jog jau lietuviai neb grobio ėjo į Gudus grieti, bet ūkės užimti.
Lietuviai, nakčia pagal palaidoję kū nus, auštant ties mūrais Kijevo pasirodė.
PDF 533
Krito tą dieną ne vien di džios daugybės gudų karėjų, bet ir pačių kunigaikš čių; vos patsai Sviatoslavas su Romanu beišsprūdo nuo giltinės. Lietuviai, nakčia pagal palaidoję kū nus, auštant ties mūrais Kijevo pasirodė. Gyvento jai, tą matydami, nusiminė ir, noris jų 400 000 tenai buvo, nebdrįso daugiatis su lietuviais begrumtis.
Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Brestas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.
PDF 389
Pagal jį Vilniui buvo skirta 500 kapų grašių norma. Kaunas šį kartą turėjo mokėti mažiau - 100 kapų grašių. Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Bres- tas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.
Kijeve karalius turėjo priimti LDK pasiuntinio ranką, kaip Kontarinio pasakojimą perteikia Lituanistika-3-Kazimiero-Jogailaicio-dvaras.
PDF 19
Taigi vien jau gestų teatre pasiuntinys, brangiai apsirengęs kaip vietinis, traktuojamas kaip lygus su karaliumi - paties Kontarinio žodžiais: ,jo riteriškas mandagumas [cortesia] bei žmogiškumas [humanitä] mano atžvilgiu buvo tokie, kad negalėjo būti didesni, net jeigu būčiau jo paties sūnus". Kontarinis pabrėžia, kad jis turėjo liesti karalaičių rankas. Kijeve jis turėjo priimti LDK pasiuntinio ranką 1 1 8.
1500 m. Tripolio kaimą gavusiam Kijevo bajorui Danieliui Dadikovičiui nustatytas metinis mokestis – penki vežimai šieno ir dvi lapenos.
p. 59 (PDF 2)
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje.
PDF 202
Šitaip ilgai\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi \nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val\ndžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių \nkivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi \nsenomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais gi\nminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs \nrusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius \nduoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar ne\nbuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei \nišvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų \npaversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įro\ndė, jog atsisakė paklusti lenkams.
Teodoras Narbutas spėjo, kad Herodotas turbūt buvo nukeliavęs ne toliau kaip iki dabartinio Kijevo.
PDF 151
153 ## Puslapis 151 skandinavų Aldėjaborgo tvirtovės, buvusios Nemuno pa krantėje1, o tai įrodysime vėliau, pavadinimo panašumo su išlikusiu lietuvių kalbos žodžiu Aldeja, eldija, reiškian čiu valtį, įsitikiname teisingumu Herodoto pasakojimo, iš kurio galima daryti išvadų, kad Nemuno upę boristenie- čiai žinojo dabar minėtu pavadinimu; tai patvirtina pats jos artumas prie Sembos ir susijungimas beveik nepertrau kiamu vandens keliu su Dnepro upės vandens baseinu, įbaugintas boristeniečių pasakojimų apie Siaurės kraštų nesvetingumą, atšiaurų klimatą ir nepaprastus meteoriti- nius fenomenus, Herodotas negalėjo to pats patikrinti. Tad šis garsus keliautojas ir objektyviausias rašytojas buvo priverstas atsisakyti tolesnės kelionės; jis turbūt bu vo nukeliavęs ne toliau kaip iki dabartinio Kijevo. Galop jis taip baigia savo pasakojimą: „Apie toliausias Europos vietoves neturiu 'ką pasakyti.
Knygos „Lietuvos istorija“ autoriai teigia, kad Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į Kijevo ir Maskvos dalis, kurių istorija kelis amžius klostėsi atskirai.
PDF 45
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi-\nnis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė \nį dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava-\nrankiškais keliais. \nVytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje \ništeklius.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad po sąmokslininkų puolimo Švitrigaila paspruko į Polocką ir paėmė savo valdžion Kijevo bei kelias kitas sritis.
PDF 184
Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai, vyk- damas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zig- mantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietu- vos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.
Šaltinyje „Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija“ rašoma, kad visi luomai išėjo iš miesto, pasveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį ir prisiekė su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai.
PDF 202
Nors rusai dar nebuvo\n2 03\n\n## Puslapis 202\n\nVerčiau pasiduodant išsaugoti šiokią tokią valstybę,\nkad ir nugalėtojo valdomą, nei viską atkakliu prie\nšinimusi prarasti. Todėl pa\nsitarę nusprendė patys ati\nduoti pilį ir miestą. Visi luo\nmai, išėję iš miesto, sveikino\nnugalėtoją\nGediminą\nkaip\nKijevo ir Rusios didįjį kuni\ngaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo\nvaldžiai.
1395 m. Kijevas buvo atimtas iš Vladimiro, o Vytautas jį atidavė Skirgailai.
PDF 70
Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė\nsavo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia ne\nilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gy\nvenimo dienas — buvo nunuodytas. I jo vietą Kijeve Vytautas\npasodino savo vietininką, Alšėnų kun.
1395 m., atėmus Kijevą iš Vladimiro, Vytautas jį perdavė Skirgailai.
PDF 70
Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė\nsavo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia ne\nilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gy\nvenimo dienas — buvo nunuodytas. I jo vietą Kijeve Vytautas\npasodino savo vietininką, Alšėnų kun.
Michał Baliński teigimu, Kijevui tarpininkaujant Vilnius palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
PDF 169
27.\n79\nKijevo kunigaikštystė ir Podolė, \nanais laikais nusidriekusi iki pat \nDniepro ir Dniestro žiočių, priklau\nsė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juo\ndosios jūros buvo svarbiausias Lie\ntuvos prekybinis uostas, jungęs su \nRytais, iš kur prekės būdavo gabe\nnamos į Kijevą; pastarajam tarpinin\nkaujant Vilnius, kaip valstybės sos\ntinė, palaikė prekybinius ryšius su \nRytais. Lietuvių Tavano pilyje, sto\nvinčioje prie Dniepro, Vytautas įstei\ngė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.
Teodoras Narbutas rašė, kad, pasak padavimo, trys broliai slavai – Kijus, Sčekas ir Choryvas – buvę Kijevo įkūrėjai ar atnaujintojai, o pirmojo vardas galėjo būti panašus į senovinį miesto pavadinimą, iš kurio atsiradę pavadinimai „Kijev horod“ ir „Kijev perevoz na Dnepre“.
PDF 379
Iš tiesų truputį vėliau jie iške liavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakran tėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų. Tačiau slavai ir toliau gyveno šiame mieste ir jo apylinkėse. Netrukus prasidėjo trijų brolių slavų: Kijaus, Sčeko ir Choryvo miestų atnaujinimo epocha. Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, ga lėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ rašoma, kad kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus.
PDF 136-137
Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius, ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto žygio. Kariuomene buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė, ir pagaliau visa didžiulė armija ištraukė į totorių kraštus.
Teodoras Narbutas rašė, kad dabartinio Kijevo žemė pirmiausia tapo nuolatine skitų gyvenamąja vieta, nes ji buvusi tinkamiausia visame šiame Dnepro pakrantės plote.
PDF 375
Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyven tojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbys tei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapi nynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1. Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pir miausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakran tės plote. Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūk so čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gyny bai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žem dirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių ko lonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės cent ras ir žymesnių žmonių buveinė.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad Maskvos metropolitas Fotijas ketino išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos, bet nieko nelaimėjęs išvyko į Maskvą.
PDF 175-176
Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto pri imtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Mask vą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve ju.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ teigia, kad Kijevo kunigaikštystė ir Podolė priklausė Lietuvai, o Kijevui tarpininkaujant Vilnius palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
PDF 169
27.\n79\nKijevo kunigaikštystė ir Podolė, \nanais laikais nusidriekusi iki pat \nDniepro ir Dniestro žiočių, priklau\nsė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juo\ndosios jūros buvo svarbiausias Lie\ntuvos prekybinis uostas, jungęs su \nRytais, iš kur prekės būdavo gabe\nnamos į Kijevą; pastarajam tarpinin\nkaujant Vilnius, kaip valstybės sos\ntinė, palaikė prekybinius ryšius su \nRytais. Lietuvių Tavano pilyje, sto\nvinčioje prie Dniepro, Vytautas įstei\ngė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.
Pasak Michał Baliński veikalo „Vilniaus miesto istorija“, Maskvos metropolitas Fotijas ketino išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos, tačiau dėl Vytauto ligos nieko nelaimėjo.
PDF 175-176
Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto pri imtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Mask vą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve ju.
Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ Kijevo miesto istoriją vadina ypatinga: pro tamsios praeities skraistę įžvelgiamos žinios, anot jo, tarsi teikia vilties dar daug ką sužinoti.
PDF 375
Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, sly\npinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įž\nvelgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką\nsužinoti.\nŽemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji su\ndarė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga,\nsveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių van\ndenų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta\nteikė žmonėms. Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyven\ntojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo\npalankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbys\ntei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapi\nnynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1.
Prūsijos žemės kronikoje teigiama, kad Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei ir jos ekonomikai, o Lietuvos valstybė iš Aukso ordos atimtose slaviškose žemėse rado naujų rezervų kovai su agresija iš Vakarų.
PDF 15
Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš Vakarų. 1326 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė įsiveržė į Brandenburgo valdas, pasiekė Frankfurtą prie Oderio (III, 361).
XVII a. viduryje užrašytame pasakojime apie 1481 m. sąmokslą prieš Kazimierą teigiama, kad kunigaikštis Mykolas Olelkaitis buvo palaidotas Kijeve.
PDF 10
Remiantis XVII a. viduryje užrašytu pasakojimu apie 1481 m. sąmokslą prieš Ldk Kazimierą ir sąmokslininkų egzekuciją, kunigaikštis Mykolas Olelkaitis buvo palaidotas Kijeve, o kunigaikštis Jonas Alšėniškis - kelios my lios nuo
Tų metų (1169) kovo 8 dieną Kijevas buvo užkariau tas kaimyninių kunigaikščių kariuomenės, savarankiška ir gimininga tauta ibuvo sunaikinta su kunigaikščių valdo mis visiškai, taip, kad nuo tada įstatymų leidybos autori tetas kitoms kunigaikštystėms visam.
PDF 435
Tų metų (1169) kovo 8 dieną Kijevas buvo užkariau\ntas kaimyninių kunigaikščių kariuomenės, savarankiška ir \ngimininga tauta ibuvo sunaikinta su kunigaikščių valdo\nmis visiškai, taip, kad nuo tada įstatymų leidybos autori\ntetas kitoms kunigaikštystėms visam laikui išslydo iš Ki\njevo kunigaikščių rankų.
Chronologiniame priede nurodoma, kad Askoldas Kijeve pastatė pirmąją krikščionių Šv. pranašo Elijo šventyklą.
PDF 428
Rusios variagas Askoldas pastato Kijeve \nSv. pranašo Elijo pirmąją krikščionių \nšventyklą.
Brunonas, kaip piOpiežiaus legatas ir šiaurės tautų apaštalas, dviejų be nediktinų ordino vienuolių — Jono ir Benedikto lydimas, be to, dar su šešiolika kitų asmenų krikščionių, kurie sudarė jo svitą, nuvyko į Kijevą.
PDF 148
Brunonas, kaip \npiOpiežiaus legatas ir šiaurės tautų apaštalas, dviejų be\nnediktinų ordino vienuolių — Jono ir Benedikto lydimas, \nbe to, dar su šešiolika kitų asmenų krikščionių, kurie \nsudarė jo svitą, nuvyko į Kijevą. Visa tai vyko 1008 m.
Sis valdovas atvyko į Kijevą ir kai pamatė, kokie dalykai dedasi .su žydais, 1113 metų sausio 7 dieną paskelbė įsa kymą, kad žydai visiems laikams paliktų žemes, priklau sančias Rusios valstybei.
PDF 207
Sis valdovas atvyko į Kijevą ir kai pamatė, kokie dalykai \ndedasi .su žydais, 1113 metų sausio 7 dieną paskelbė įsa\nkymą, kad žydai visiems laikams paliktų žemes, priklau\nsančias Rusios valstybei.
Narbutas nurodo, kad Boniako dalinys apsiautė Kijevą, padegė priemiesčius ir apiplėšė Pečioros vienuolyną.
PDF 205
Vladimiras su Sviatopotku iš tikro juos triuškinte triuš\nkino, ¡bet antrasis dalinys, vadovaujamas Boniako, ap\nsiautė Kijevą, padegė priemiesčius, apiplėšė Pečioros vie\nnuolyną, išžudė vienuolius.
Kijeve didžiojo kunigaikščio vietininku buvo kunigaikštis Teodoras, išpažinęs krikščionių tikėjimą.
PDF 460
Didžiojo kuni\ngaikščio vietininku Kijeve buvo kažkoks kunigaikštis Teo\ndoras, išpažįstantis krikščionių tikėjimą. Be to, totorių \nbaskakai, arba duoklės Didžiosios ordos chanui rinkėjai, \nturėjo tam tikros įtakos Kijevo kunigaikštystės valdžiai, \ntikriausiai sričiai, esančiai kairiajame Dnepro krante.
Kunigaikštis Teodoras su totoriais sulaikė Vosylių ir Naugardo bajorus, grįžtančius per Kijevo kunigaikštystę.
PDF 461
Tačiau didysis kunigaikštis, \nlaikydamasis savo nuosaikios politikos, gerbdamas tikė\njimą, viešpataujantį didžiojoje savo valstybės dalyje, iš\nkentė tą dvasininkų vadovo nepaklusnumą, bet Vosylių \nir Naugardo bajorus įsakė sulaikyti, kai jie grįš iš Vo- \nluinės į Naugardą per Kijevo kunigaikštystę. Kunigaikš\ntis Teodoras su totoriais įvykdė tą įsakymą, tačiau paliko \njuos Uždneprėje, saugojamus totorių baskakų.
Kijevo kunigaikštis Vladimiras Teodoro Narbuto pasakojime nevykdė įsipareigojimų, priešinosi Skirgailai ir telkė triukšmadarių girtuoklių būrius, todėl Vytautas buvo priverstas iškelti jį į Žitomirą ir Ovručą.
PDF 423
Kijevo kunigaikštis Vladimiras nenorėjo vykdyti neseniai Vilniaus giminės suva žiavime skirtų ir savo noru prisiimtų įsipareigojimų, priešino si Skirgailai ir pagaliau tiek pridarė savo valiūkystėmis, besivaišindamas ir telkdamas būrius triukšmadarių girtuok lių, kad didysis kunigaikštis Vytautas buvo priverstas pats vyk ti į Kijevą, taikyti besivaidijančių brolių, pagaliau tiesiog prievarta turėjo iškeldinti padūkusį lėbautoją į jam skirtas vie tas - Žitom irą ir Ovručą1.
Vytautas Teodoro Narbuto pasakojime asmeniškai įvedė Rusios didįjį kunigaikštį į Kijevą, kur per iškilmes Skirgaila viešai įžeidė Vytautą, o vėliau tarp brolių kilo kivirčai.
PDF 423
Vytautas asme niškai įvesdino Kijevan Rusios didįjį kunigaikštį; ten, vienų iškilmių metu, Skirgaila tiek užsimiršo, kad ėmė Vytautą vie šai užgaulioti; nors pastarasis nusileido įgėrusiam broliui, bet gi nuo to laiko tarp jų prasidėjo nesutarimai, tad kilo kivirčų, nenaudingų valstybės interesams.
Pasak Teodoro Narbuto, Skirgaila, susirgęs Miloslavičiuose, buvo atvežtas į Kijevą ir ten septintąją dieną mirė.
PDF 456
Po tų iškilmių, vos tik Skirgaila atvyko į Miloslavičių, tuojau pat smarkiai susirgo, nusilpęs buvo atvežtas į Kijevą, septintąją dieną jis mirė.
Teodoro Narbuto pasakojime Vytautas pripažino Kiprijoną visos Rusios ganytoju, turinčiu dvasininkijos valdžią Vytauto valstybėse, ir pakvietė Kiprijoną į Kijevą, kur šis per 18 mėnesių įvedė hierarchinį valdymą.
PDF 459
Vytautas geranoriškai išklausė jo samprotavimų, pripažino jį visuotiniu visos Rusios ganyto ju, turinčiu dvasininkijos valdžią visose jo valstybėse ir pakvietė į metropolijos sostinę Kijevą, tad Kiprijonas, ištaikęs progą, ten atvyko; per aštuoniolika mėnesių įvedė hierarchinį valdy mą.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 269
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą,\nremdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą\nsu Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podoli\njos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai.\nĮ Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Vene\ncijos pirkliai.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Lietuva tapo \npolitinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung-\ntos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje \nbuvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių \npolitinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 77
APIE ALGIRDO ŠONŲ JOGAILA IR JO PINKLES PRIEŠ SAVO \nDĖDĘ KĘSTUTI\nDidysis kunigaikštis Algirdas turėjo dvylika sūnų \nO štai jo sūnūs, sugyventi su ta žmona, kurią jis buvo \npaėmęs pas Vitebsko kunigaikštį2 su kuria ir Vitebs\nką buvo gavęs; Įsu ja] turėjo šešis sūnus 3 . Pirmas bu\nvo Vladimiras4 , kuris dalies gavo Kijevą. Antras — \nkunigaikštis Jonas 2adivydas5 , kuris valdė Podolės že\nmę.