Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
111 teiginių136 įrašai169 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 111 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą51–100 iš 111 teiginių
1396 m. Vytautas atėmė Kijevą iš Vladimiro Algirdaičio, o Žitomiro ir Ovručio valsčius pasiliko sau.
PDF 319
Beveik tuo pat laiku (1396) Vytautas iš Vladimiro Algirdaičio atėmė Kijevą, sau pasilaikydamas Žitomiro ir Ovručio plačius valsčius (« volosti »). Kijevas buvo atiduotas Skirgailai mainais už Polocką.
1300 m. visos Rusios metropolitas perkėlė sostinę iš nuolatinių totorių puolimų grėsmėje buvusio Kijevo į šiaurinės Rusios Vladimirą.
PDF 270
Maskvos kunigaikščių ateičiai buvo gana reikšminga, kad visos Rusios metropolitas savo sostinę iš Kijevo, esančio nuolatinių totorių puolimų pavojuose, 1300 m. perkėlė į šiaurinės Rusios Vladimirą. Akstiną tam davė naujas didelis Kijevo apiplėšimas (1299).
Kijevo kunigaikštystė buvo įjungta į Lietuvos valstybę drauge su Podole.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo kunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino brolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių įtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398). Dar būdamas daliniu kunigaikščiu, 1342 m.
1300 m. visos Rusios metropolitas perkėlė sostinę iš totorių puolimų grėsmėje buvusio Kijevo į Vladimirą.
PDF 270
Maskvos kunigaikščių ateičiai buvo gana reikšminga, kad visos Rusios metropolitas savo sostinę iš Kijevo, esančio nuolatinių totorių puolimų pavojuose, 1300 m. perkėlė į šiaurinės Rusios Vladimirą. Akstiną tam davė naujas didelis Kijevo apiplėšimas (1299).
Skirgailai buvo paliktas Polockas ir pažadėta Kijevo kunigaikštystė.
PDF 315
Iš tikro, Skirgailai bebuvo paliktas Polockas ir pažadėta Kijevo kunigaikštija. Žadėdamas nesiskirti nuo Lenkijos ir jai teikti pagalbą prieš jos priešus, Vytautas betarpiškai gavo didelę valstybės dalį.
1399 m. birželį Kijeve buvo sutelkta didelė Vytauto kariuomenė.
PDF 323
Pats Vytautas, Krokuvoje praleidęs 1399 pavasarį^28 , vykdė plačius pasiruošimus. Kijeve jau birželio mėn. prie gausių stalų buvo susirinkusi didelė kariuomenė^29. Šalia paties Vytauto būrių iš tikrosios Lietuvos ir rusiškųjų žemių, dalyvavo būrelis lenkų riterių ir su 1600 raitelių Ragainės komtūras Markvardas Salzbachas^30.
Vytautas rėmė Kijevo prekybą, nes miestas Dniepru jungėsi su Juodosios jūros kryptimi ir sausuma su Volynės bei Podolės miestais.
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą, remdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą su Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podolijos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai. Į Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Venecijos pirkliai. Tiktai totorių chano Edygos užpuolimai (1416) naikino šį miestą ir trukdė jo prekybą.
1300 m. visos Rusios metropolitas perkėlė savo sostinę iš totorių puolimų grėsmėje buvusio Kijevo į Vladimirą.
PDF 270
Maskvos kunigaikščių ateičiai buvo gana reikšminga, kad visos Rusios metropolitas savo sostinę iš Kijevo, esančio nuolatinių totorių puolimų pavojuose, 1300 m. perkėlė į šiaurinės Rusios Vladimirą. Akstiną tam davė naujas didelis Kijevo apiplėšimas (1299).
Kijevo kunigaikštystė drauge su Podole buvo įjungta į Lietuvos valstybę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo kunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino brolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių įtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398). Dar būdamas daliniu kunigaikščiu, 1342 m.
1396 m. Vytautas atėmė Kijevą iš Vladimiro Algirdaičio, o Kijevas buvo atiduotas Skirgailai mainais už Polocką.
PDF 319
Beveik tuo pat laiku (1396) Vytautas iš Vladimiro Algirdaičio atėmė Kijevą, sau pasilaikydamas Žitomiro ir Ovručio plačius valsčius (« volosti »). Kijevas buvo atiduotas Skirgailai mainais už Polocką.
Vytauto vadovaujamos LDK ir sąjungininkų pajėgos 1399 m. liepos pabaigoje išžygiavo iš Kijevo.
PDF 248
13 6906 m-=1398 m., o skaičiuojant metus nuo 1.1 — 1399 m. 13 BK pasakojimas apie Vorkslos mūši sutampa su Lietuvos metraščių TS Supraslio nuorašo ir yj»ač su Uvarovo nuorašo tekstu, bet, palyginus su pastaraisiais, BK tekstas yra vietomis sugadintas ir turi papildymų. Nuo PS nuorašų skiriasi, nes juose pasakojimo apie Vorkslos mūšj pradžia yra kitokia ir sujungta su ankstesniu pasakojimu apie kunigaikščio Glebo Svetoslavovičiaus pašalinimą iš Smolensko. 18 LDK ir jos sąjungininkų pajėgos, vadovaujamos Vytauto, išžygiavo iš Kijevo 1399 m, liepos pabaigoje.
Gediminas, palikęs ir te nai savo įgulę, traukė į gilumą krašto gudų toli mesnių ir, leisdamas į visas puses rimtas virtines sarioti, artinos Kijevan, buveinėn gudų, kurioje jų didysis kunigaikštis, caru, arba viešpačiu, visos Gu dijos vadinamas, gyveno.
PDF 531
Negalėjo dar numanyti, į kurią pusę Gediminas su tokia galybe blokšis, bet tuojau išsireiškė: kaipogi, įėjęs į Juoduosius Gudus, apgulė stiprią pilį Ovničą*, į kurią vienu antpuoliu įsilaužęs, užėmė, bet ilgesniai truko ties Žitomiro pile, kurioje daugybė diduomenės, arba, kaip gudai vadina, bajorų, užsirakinusių ketėjo gintis iki paskuojo, bet, regėdami neatsiturėsią nuo lietuvių, pasidavė jiems. Gediminas, palikęs ir tenai savo įgulę, traukė į gilumą krašto gudų tolimesnių ir, leisdamas į visas puses rimtas virtines sarioti, artinos Kijevan, buveinėn gudų, kurioje jų didysis kunigaikštis, caru, arba viešpačiu, visos Gudijos vadinamas, gyveno. Pažino gudai, bet vėlai, jog jau lietuviai neb grobio ėjo į Gudus grieti, bet ūkės užimti.
Lietuviai, nakčia pagal palaidoję kū nus, auštant ties mūrais Kijevo pasirodė.
PDF 533
Krito tą dieną ne vien didžios daugybės gudų karėjų, bet ir pačių kunigaikščių; vos patsai Sviatoslavas su Romanu beišsprūdo nuo giltinės. Lietuviai, nakčia pagal palaidoję kūnus, auštant ties mūrais Kijevo pasirodė. Gyventojai, tą matydami, nusiminė ir, noris jų 400 000 tenai buvo, nebdrįso daugiatis su lietuviais begrumtis.
Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Brestas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.
PDF 389
Pagal jį Vilniui buvo skirta 500 kapų grašių norma. Kaunas šį kartą turėjo mokėti mažiau - 100 kapų grašių. Tiek pat, kiek Kaunas, mokėti turėjo Belskas, Brestas, Kijevas, Mogiliavas, Pinskas, Polockas, Vitebskas.
Kijeve karalius turėjo priimti LDK pasiuntinio ranką, kaip Kontarinio pasakojimą perteikia Lituanistika-3-Kazimiero-Jogailaicio-dvaras.
PDF 19
Taigi vien jau gestų teatre pasiuntinys, brangiai apsirengęs kaip vietinis, traktuojamas kaip lygus su karaliumi - paties Kontarinio žodžiais: ,jo riteriškas mandagumas [cortesia] bei žmogiškumas [humanitä] mano atžvilgiu buvo tokie, kad negalėjo būti didesni, net jeigu būčiau jo paties sūnus". Kontarinis pabrėžia, kad jis turėjo liesti karalaičių rankas. Kijeve jis turėjo priimti LDK pasiuntinio ranką 1 1 8.
1500 m. Tripolio kaimą gavusiam Kijevo bajorui Danieliui Dadikovičiui nustatytas metinis mokestis – penki vežimai šieno ir dvi lapenos.
p. 59 (PDF 2)
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje.
PDF 202
Šitaip ilgainiui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėkmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių kivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi senomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais giminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar nebuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įrodė, jog atsisakė paklusti lenkams.
Knygos „Lietuvos istorija“ autoriai teigia, kad Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į Kijevo ir Maskvos dalis, kurių istorija kelis amžius klostėsi atskirai.
PDF 45
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad po sąmokslininkų puolimo Švitrigaila paspruko į Polocką ir paėmė savo valdžion Kijevo bei kelias kitas sritis.
PDF 184
Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai, vykdamas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.
Šaltinyje „Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija“ rašoma, kad visi luomai išėjo iš miesto, pasveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį ir prisiekė su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai.
PDF 202
Nors rusai dar nebuvo 2 03 ## Puslapis 202 Verčiau pasiduodant išsaugoti šiokią tokią valstybę, kad ir nugalėtojo valdomą, nei viską atkakliu priešinimusi prarasti. Todėl pasitarę nusprendė patys atiduoti pilį ir miestą. Visi luomai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai.
1395 m. Kijevas buvo atimtas iš Vladimiro, o Vytautas jį atidavė Skirgailai.
PDF 70
Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė savo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia neilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gyvenimo dienas — buvo nunuodytas. I jo vietą Kijeve Vytautas pasodino savo vietininką, Alšėnų kun.
1395 m., atėmus Kijevą iš Vladimiro, Vytautas jį perdavė Skirgailai.
PDF 70
Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė savo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia neilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gyvenimo dienas — buvo nunuodytas. I jo vietą Kijeve Vytautas pasodino savo vietininką, Alšėnų kun.
Michał Baliński teigimu, Kijevui tarpininkaujant Vilnius palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
PDF 169
27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklausė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juodosios jūros buvo svarbiausias Lietuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabenamos į Kijevą; pastarajam tarpininkaujant Vilnius, kaip valstybės sostinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais. Lietuvių Tavano pilyje, stovinčioje prie Dniepro, Vytautas įsteigė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.
Teodoras Narbutas rašė, kad, pasak padavimo, trys broliai slavai – Kijus, Sčekas ir Choryvas – buvę Kijevo įkūrėjai ar atnaujintojai, o pirmojo vardas galėjo būti panašus į senovinį miesto pavadinimą, iš kurio atsiradę pavadinimai „Kijev horod“ ir „Kijev perevoz na Dnepre“.
PDF 379
Iš tiesų truputį vėliau jie iškeliavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakrantėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų. Tačiau slavai ir toliau gyveno šiame mieste ir jo apylinkėse. Netrukus prasidėjo trijų brolių slavų: Kijaus, Sčeko ir Choryvo miestų atnaujinimo epocha. Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, galėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ rašoma, kad kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus.
PDF 136-137
Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius, ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto žygio. Kariuomene buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė, ir pagaliau visa didžiulė armija ištraukė į totorių kraštus.
Teodoras Narbutas rašė, kad dabartinio Kijevo žemė pirmiausia tapo nuolatine skitų gyvenamąja vieta, nes ji buvusi tinkamiausia visame šiame Dnepro pakrantės plote.
PDF 375
Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyventojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbystei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapinynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1. Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pirmiausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakrantės plote. Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūkso čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gynybai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žemdirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių kolonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės centras ir žymesnių žmonių buveinė.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad Maskvos metropolitas Fotijas ketino išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos, bet nieko nelaimėjęs išvyko į Maskvą.
PDF 175-176
Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto priimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Maskvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiuntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atveju.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ teigia, kad Kijevo kunigaikštystė ir Podolė priklausė Lietuvai, o Kijevui tarpininkaujant Vilnius palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
PDF 169
27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklausė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juodosios jūros buvo svarbiausias Lietuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabenamos į Kijevą; pastarajam tarpininkaujant Vilnius, kaip valstybės sostinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais. Lietuvių Tavano pilyje, stovinčioje prie Dniepro, Vytautas įsteigė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.
Pasak Michał Baliński veikalo „Vilniaus miesto istorija“, Maskvos metropolitas Fotijas ketino išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos, tačiau dėl Vytauto ligos nieko nelaimėjo.
PDF 175-176
Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto priimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Maskvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiuntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atveju.
Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ Kijevo miesto istoriją vadina ypatinga: pro tamsios praeities skraistę įžvelgiamos žinios, anot jo, tarsi teikia vilties dar daug ką sužinoti.
PDF 375
Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, slypinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įžvelgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką sužinoti. Žemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji sudarė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga, sveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių vandenų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta teikė žmonėms. Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyventojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbystei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapinynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1.
Prūsijos žemės kronikoje teigiama, kad Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei ir jos ekonomikai, o Lietuvos valstybė iš Aukso ordos atimtose slaviškose žemėse rado naujų rezervų kovai su agresija iš Vakarų.
PDF 15
Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš Vakarų. 1326 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė įsiveržė į Brandenburgo valdas, pasiekė Frankfurtą prie Oderio (III, 361).
XVII a. viduryje užrašytame pasakojime apie 1481 m. sąmokslą prieš Kazimierą teigiama, kad kunigaikštis Mykolas Olelkaitis buvo palaidotas Kijeve.
PDF 10
Remiantis XVII a. viduryje užrašytu pasakojimu apie 1481 m. sąmokslą prieš Ldk Kazimierą ir sąmokslininkų egzekuciją, kunigaikštis Mykolas Olelkaitis buvo palaidotas Kijeve, o kunigaikštis Jonas Alšėniškis - kelios mylios nuo
Tų metų (1169) kovo 8 dieną Kijevas buvo užkariau tas kaimyninių kunigaikščių kariuomenės, savarankiška ir gimininga tauta ibuvo sunaikinta su kunigaikščių valdo mis visiškai, taip, kad nuo tada įstatymų leidybos autori tetas kitoms kunigaikštystėms visam.
PDF 435
Tų metų (1169) kovo 8 dieną Kijevas buvo užkariautas kaimyninių kunigaikščių kariuomenės, savarankiška ir gimininga tauta ibuvo sunaikinta su kunigaikščių valdomis visiškai, taip, kad nuo tada įstatymų leidybos autoritetas kitoms kunigaikštystėms visam laikui išslydo iš Kijevo kunigaikščių rankų.
Chronologiniame priede nurodoma, kad Askoldas Kijeve pastatė pirmąją krikščionių Šv. pranašo Elijo šventyklą.
PDF 428
Rusios variagas Askoldas pastato Kijeve Sv. pranašo Elijo pirmąją krikščionių šventyklą.
Brunonas, kaip piOpiežiaus legatas ir šiaurės tautų apaštalas, dviejų be nediktinų ordino vienuolių — Jono ir Benedikto lydimas, be to, dar su šešiolika kitų asmenų krikščionių, kurie sudarė jo svitą, nuvyko į Kijevą.
PDF 148
Brunonas, kaip piOpiežiaus legatas ir šiaurės tautų apaštalas, dviejų benediktinų ordino vienuolių — Jono ir Benedikto lydimas, be to, dar su šešiolika kitų asmenų krikščionių, kurie sudarė jo svitą, nuvyko į Kijevą. Visa tai vyko 1008 m.
Sis valdovas atvyko į Kijevą ir kai pamatė, kokie dalykai dedasi .su žydais, 1113 metų sausio 7 dieną paskelbė įsa kymą, kad žydai visiems laikams paliktų žemes, priklau sančias Rusios valstybei.
PDF 207
Sis valdovas atvyko į Kijevą ir kai pamatė, kokie dalykai dedasi .su žydais, 1113 metų sausio 7 dieną paskelbė įsakymą, kad žydai visiems laikams paliktų žemes, priklausančias Rusios valstybei.
Narbutas nurodo, kad Boniako dalinys apsiautė Kijevą, padegė priemiesčius ir apiplėšė Pečioros vienuolyną.
PDF 205
Vladimiras su Sviatopotku iš tikro juos triuškinte triuškino, ¡bet antrasis dalinys, vadovaujamas Boniako, apsiautė Kijevą, padegė priemiesčius, apiplėšė Pečioros vienuolyną, išžudė vienuolius.
Kijeve didžiojo kunigaikščio vietininku buvo kunigaikštis Teodoras, išpažinęs krikščionių tikėjimą.
PDF 460
Didžiojo kunigaikščio vietininku Kijeve buvo kažkoks kunigaikštis Teodoras, išpažįstantis krikščionių tikėjimą. Be to, totorių baskakai, arba duoklės Didžiosios ordos chanui rinkėjai, turėjo tam tikros įtakos Kijevo kunigaikštystės valdžiai, tikriausiai sričiai, esančiai kairiajame Dnepro krante.
Kunigaikštis Teodoras su totoriais sulaikė Vosylių ir Naugardo bajorus, grįžtančius per Kijevo kunigaikštystę.
PDF 461
Tačiau didysis kunigaikštis, laikydamasis savo nuosaikios politikos, gerbdamas tikėjimą, viešpataujantį didžiojoje savo valstybės dalyje, iškentė tą dvasininkų vadovo nepaklusnumą, bet Vosylių ir Naugardo bajorus įsakė sulaikyti, kai jie grįš iš Voluinės į Naugardą per Kijevo kunigaikštystę. Kunigaikštis Teodoras su totoriais įvykdė tą įsakymą, tačiau paliko juos Uždneprėje, saugojamus totorių baskakų.
Kijevo kunigaikštis Vladimiras Teodoro Narbuto pasakojime nevykdė įsipareigojimų, priešinosi Skirgailai ir telkė triukšmadarių girtuoklių būrius, todėl Vytautas buvo priverstas iškelti jį į Žitomirą ir Ovručą.
PDF 423
Kijevo kunigaikštis Vladimiras nenorėjo vykdyti neseniai Vilniaus giminės suvažiavime skirtų ir savo noru prisiimtų įsipareigojimų, priešinosi Skirgailai ir pagaliau tiek pridarė savo valiūkystėmis, besivaišindamas ir telkdamas būrius triukšmadarių girtuoklių, kad didysis kunigaikštis Vytautas buvo priverstas pats vykti į Kijevą, taikyti besivaidijančių brolių, pagaliau tiesiog prievarta turėjo iškeldinti padūkusį lėbautoją į jam skirtas vietas - Žitom irą ir Ovručą1.
Vytautas Teodoro Narbuto pasakojime asmeniškai įvedė Rusios didįjį kunigaikštį į Kijevą, kur per iškilmes Skirgaila viešai įžeidė Vytautą, o vėliau tarp brolių kilo kivirčai.
PDF 423
Vytautas asmeniškai įvesdino Kijevan Rusios didįjį kunigaikštį; ten, vienų iškilmių metu, Skirgaila tiek užsimiršo, kad ėmė Vytautą viešai užgaulioti; nors pastarasis nusileido įgėrusiam broliui, betgi nuo to laiko tarp jų prasidėjo nesutarimai, tad kilo kivirčų, nenaudingų valstybės interesams.
Pasak Teodoro Narbuto, Skirgaila, susirgęs Miloslavičiuose, buvo atvežtas į Kijevą ir ten septintąją dieną mirė.
PDF 456
Po tų iškilmių, vos tik Skirgaila atvyko į Miloslavičių, tuojau pat smarkiai susirgo, nusilpęs buvo atvežtas į Kijevą, septintąją dieną jis mirė.
Teodoro Narbuto pasakojime Vytautas pripažino Kiprijoną visos Rusios ganytoju, turinčiu dvasininkijos valdžią Vytauto valstybėse, ir pakvietė Kiprijoną į Kijevą, kur šis per 18 mėnesių įvedė hierarchinį valdymą.
PDF 459
Vytautas geranoriškai išklausė jo samprotavimų, pripažino jį visuotiniu visos Rusios ganytoju, turinčiu dvasininkijos valdžią visose jo valstybėse ir pakvietė į metropolijos sostinę Kijevą, tad Kiprijonas, ištaikęs progą, ten atvyko; per aštuoniolika mėnesių įvedė hierarchinį valdymą.
Gedimino ar Algirdo laikais Kijevas buvo Lietuvos politinėje įtakoje.
PDF 32
Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
Vytautas rėmė Kijevo miestą, siekdamas atgaivinti prekybą rusiškuose kraštuose.
PDF 269
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą, remdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą su Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podolijos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai. Į Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Venecijos pirkliai.
Kijeviečiams ginantis Gediminas mėnesį stovyklavo prie Kijevo.
PDF 36
Po to išgirdę, nugalėjęs rusų ir totorių kariuomenę, nuvijo totorius ir Kijevą paėmė į savo valdžią. Gedimino valdžią tuo metu pripažino ir Kijevo priemiesčiai Vyšgorodas įvykių į vakarus nuo Lietuvos analizė rodo, kad Lietuvai palankiausia situacija buvo 1325-1326 m.
PDF 20
Pasiekimai vakaruose Gediminui leido plėsti savo valstybę rytuose. Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.
Kijevas buvo tarp Lietuvos politinėje įtakoje buvusių Rusios erdvės centrų.
PDF 32
Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
Kijeviečiams ginantis, „Gediminas stovyklavo prie Kijevo mėnesį“.
PDF 36
Po to išgirdę, nugalėjęs rusų ir totorių kariuomenę, nuvijo totorius ir Kijevą paėmė į savo valdžią. Gedimino valdžią tuo metu pripažino ir Kijevo priemiesčiai Vyšgorodas įvykių į vakarus nuo Lietuvos analizė rodo, kad Lietuvai palankiausia situacija buvo 1325-1326 m.
PDF 20
Pasiekimai vakaruose Gediminui leido plėsti savo valstybę rytuose. Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.
Kijevas buvo Lietuvos politinėje įtakoje.
PDF 32
Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
Pastaruoju metu istorikai linkę manyti, kad Kijevas galėjo būti prijungtas prie Lietuvos dar 1322 m., valdant Gediminui.
PDF 106
Tačiau pastaruoju metu istorikai linkę manyti, kad Kijevas galėjo būti prijungtas dar 1322 m., valdant Gediminui.