Kijevas

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 96-97

Pas jį iš \nKijevo atvyko kunigaikštis Vladimiras. Tais pačiais \nmetais rudenį didysis kunigaikštis Vytautas iškėlė jį \niš Kijevo 1 3 ir davė jam Kopylį M , o Kijeve pasodino \nSkirgailą Algirdaitį; pats didysis kunigaikštis Vytautas \nišžygiavo į Podolės žemę l5 , o kunigaikščiui Skirgailai \nliepė iš Kijevo žygiuoti į Čerkasus ir į Zvenigorodą l6 . \nDidysis kunigaikštis Skirgaila, dievui padėjus ir didžia­\njam kunigaikščiui Vytautui įsakius, paėmė Čerkasus \nir Zvenigorodą ir sugrįžo atgal į Kijevą l7.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 96-97

Pas jį iš \nKijevo atvyko kunigaikštis Vladimiras. Tais pačiais \nmetais rudenį didysis kunigaikštis Vytautas iškėlė jį \niš Kijevo 1 3 ir davė jam Kopylį M , o Kijeve pasodino \nSkirgailą Algirdaitį; pats didysis kunigaikštis Vytautas \nišžygiavo į Podolės žemę l5 , o kunigaikščiui Skirgailai \nliepė iš Kijevo žygiuoti į Čerkasus ir į Zvenigorodą l6 . \nDidysis kunigaikštis Skirgaila, dievui padėjus ir didžia­\njam kunigaikščiui Vytautui įsakius, paėmė Čerkasus \nir Zvenigorodą ir sugrįžo atgal į Kijevą l7.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 375

Bet tiveriečių atsikėlimas į Padneprę, jų išplitimas tarp broliškų genčių ir kiti šios slavų kamieno genties paminklai bus brangus slavų istorijos lobis kiekvienam, kuris sugebės jį panaudoti. Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, sly­ pinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įž­ velgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką sužinoti. Žemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji su­ darė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga, sveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių van­ denų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta teikė žmonėms.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 35-36

Man atrodo, kad jei Lietuvo­ je buvo keletas tokių šventų vieto­ vių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vie­ nintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tan­ kiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukš­ tinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kuni­ gaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ry­ šius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 323

Pats Vytautas, Krokuvoje praleidęs 1399 pavasarį^28 , vykdė plačius pasiruošimus. Kijeve jau birželio mėn. prie gausių stalų buvo susirinkusi didelė kariuomenė^29. Šalia paties Vytauto būrių iš tikrosios Lietuvos ir rusiškųjų žemių, dalyvavo būrelis lenkų riterių ir su 1600 raitelių Ragainės komtūras Markvardas Salzba­ chas^30.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 77

APIE ALGIRDO ŠONŲ JOGAILA IR JO PINKLES PRIEŠ SAVO \nDĖDĘ KĘSTUTI\nDidysis kunigaikštis Algirdas turėjo dvylika sūnų \nO štai jo sūnūs, sugyventi su ta žmona, kurią jis buvo \npaėmęs pas Vitebsko kunigaikštį2 su kuria ir Vitebs­\nką buvo gavęs; Įsu ja] turėjo šešis sūnus 3 . Pirmas bu­\nvo Vladimiras4 , kuris dalies gavo Kijevą. Antras — \nkunigaikštis Jonas 2adivydas5 , kuris valdė Podolės že­\nmę.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 97

O \nkunigaikščiui Skirgailai puotaujant, kaip kiti sako, tas \nFoma davęs kunigaikščiui Skirgailai išgerti nuodų. Ir \npo puotos kunigaikštis Skirgaila jojo už Dnepro, į Mi- \nloslavičius, ten susirgo ir, parvykęs į Kijevą, septintą \ndieną mirė ,8. Šventikai su žvakėmis, giedodami laido­\ntuvių giesmes, nunešė jį, užsidėję ant galvų, iš Kijevo \nmiesto į šventąjį dievo motinos katakombų vienuolyną, \nir paguldė gerąjį, palaimintąjį kunigaikštį Skirgailą ša­\nlia šventojo Pečeros Teodozijaus1 9 grabo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 247

Krymo totorių\norda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes,\npaklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.\nVeltui Šach Achmedas, Perekopo ordos chanas, ir atkaklus\nMendli Girėjaus priešas, savo pajėgomis rėmė lietuvius, -\nAleksandro veiksmams stigo ryžto ir, nors buvo išrinktas\nLenkijos karaliumi (1501 metais), jis vis dėlto negebėjo pa­\nnaudoti savo galios ir susidoroti su savo priešais.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 32

Lietuva tapo \npolitinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung-\ntos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje \nbuvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių \npolitinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 53

Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas. Minėta šaka turėtų būti tuomet žinoma Dnepro kairioji vaga arba kažkada buvęs žino­ mas kairiojo kranto užutekis, o Karkinito miestas — da­ bartinis Kijevas. Tuoj už Desnos prasideda pilkapių kraš­ tas, ir prie Rogačiovo jų yra daugiausia; jie iš dalies su­ kaupti viename plote, iš dalies išsklaidyti, įvairaus dy­ džio, todėl visas šis kraštas atrodo tarsi didelis kapiny­ nas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 24

Maskva tuomet dar tebuvo menka\ngyvenvietė; tik pietų Rusioje klestėjo senasis Kijevas, Rytų apeigų\ntikėjimo lopšys ir kurį laiką garsios monarchijos sostinė. Visi\nkiti Rusios miestai, šiauriniai ir pietiniai, perdėm susmulkintų\nkunigaikštysčių sostinės, neturėjo nei tokios reikšmės, nei lais­\nvių, kad galėtų bent kiek paveikti kaimyninius kraštus.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 36

Po to išgirdę,\n\nnugalėjęs rusų ir totorių kariuomenę, nu-\n\nvijo totorius ir Kijevą paėmė į savo valdžią.\nGedimino valdžią tuo metu pripa-\n\nžino ir Kijevo priemiesčiai Vyšgorodas\n\nįvykių į vakarus nuo Lietuvos analizė rodo,\nkad Lietuvai palankiausia situacija buvo\n1325-1326 m.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 60

[Lietuvos valdovų pradžia - į Poloc­\nko kunigaikščius, j Rogvoldo vietą\natėjo didysis Mstislavas Vladimiro- \nvičius ir užėmė Polocką, o Rogvol- \ndovičiai išbėgo į Cargradą [Konstan­\ntinopolį]. Lietuva tuo laiku duoklę \nmokėjo Polocko kunigaikščiams, o \nvaldoma savo etmonų, o Lietuvos \nmiestai jau buvo valdomi Kijevo ku­\nnigaikščių: vieni - Černigovo, kiti - \nSmolensko, kiti - Polocko. Ir Vilnia \n[Vilnius] buvo priverstas duoti \nduoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Ha­\nličo) už saugojimą nuo didžiojo ku­\nnigaikščio Mstislavo Rogvoldovi- \nčiaus.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 70

O kol ji atims iš Vladimiro, jam buvo atiduoti keli miestai Volyni­ joj. Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė savo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia ne­ ilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gy­ venimo dienas — buvo nunuodytas.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 269

Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą,\nremdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą\nsu Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podoli­\njos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai.\nĮ Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Vene­\ncijos pirkliai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Verčiau pasiduodant išsaugoti šiokią tokią valstybę, kad ir nugalėtojo valdomą, nei viską atkakliu prie­ šinimusi prarasti. Todėl pa­ sitarę nusprendė patys ati­ duoti pilį ir miestą. Visi luo­ mai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kuni­ gaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai. Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi­ lys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida­ vė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už­ kariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.

Susietas teiginys: t-083

Susieti teiginiai: t-083

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Buvo vienas žmogus36, didžiojo kunigaikščio Algir­ do tarnas, vergas, vardu Vaidila37; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir pa­ davinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kuni­ gaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Ly­ dą34 ir išvedė į žmones. Paskui, po didžiojo kunigaikš­ čio Algirdo mirties praėjus dvejiems ar daugiau metų, didysis kunigaikštis Jogaila jį labai aukštai iškėlė ir išleido už jo tikrą savo seserį, kunigaikštytę Mariją 3B, kuri buvo pirmiau ištekėjusi už kunigaikščio Dovydo 40. Didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui tai sukėlė didžiausią pyktį ir gailestį dėl tos jo giminaitės, o [Jogailos] se­ sers, kam ją ištekino už vergo.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

O kunigaikštis Jurgis Svetoslavovičius tuo metu viešėjo Riazanėje pas savo uošvį, kunigaikštį Olegą Ivanovičių IJ. Didysis kunigaikštis Vytautas prieš Ria- zanės kunigaikštį Olegą pasiuntė kunigaikštį Simoną Lengvenį su didele kariuomene ir su Smolensko pajė­ gomis; tie parsivarė daugybę belaisvių riazaniečių ir su dideliu grobiu sugrįžo pas Vytautą (1396)13. Tą pačią žiemą, pavasariop H, į Smolenską, pas savo tėvą uošvį, didįjį kunigaikštį Vytautą, atvažiavo Mask­ vos didysis kunigaikštis Vasilijus Dimitrijevičius ir pa­ gerbė didįjį kunigaikštį brangiomis dovanomis; auksi­ nėmis grandinėmis ir diržais, sabalais, brangakmeniais, auksiniais indais ir bachmatais ls.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Nuo PS nuorašų skiriasi, nes juose pasa­ kojimo apie Vorkslos mūšj pradžia y ra kitokia ir sujungta su ankstesniu pasakojimu apie kunigaikščio Glebo Svetoslavovičiaus pašalinimą iš Smolensko. 1 8 LDK ir jos sąjungininkų pajėgos, vadovaujamos Vytauto, iš­ žygiavo iš Kijevo 1399 m, liepos pabaigoje. 256 ## Puslapis 249 M LDK ir Aukso ordos totorių pajėgos susidūrė 1399 m rug­ pjūčio 5 d , bet Timur-Kutlukas nepradėjo kovos, laukdamas emiro Edigėjaus su papildomomis totorių {»jėgomis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė­ damas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru­ ševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe­ joja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti ten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip ir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži­ noma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai. Galėjo būti, kad slavai, vėliau tapę šios tvirtovės šeimininkais, ėmė ją vadinti Kue arba Kuje, iš kur kilo Kij, Kijev pe- rewoz, o iš čia pasakojimas apie tris brolius — K i j ų, Ščeką ir Choryvą — susiliejo išvien su žiniomis apie se­ novės Kijevą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Nestoras irgi nusirašė visa tai. Esmė ta, kad Ptolemėjas mini ir chiotus, bet tokioje pavadinimų, daugiausia netvarkingai surašytų ir sukompiliuotų iš įvairių šaltinių, kuriuos naudojo šis geografas, daugybė­ je jam ne sykį atsitikdavo, kad, paėmęs du vienos tau­ tos pavadinimus iš įvairių epochų ir autorių, pateikė juos atskirai ir padarė dvi tautas, kiek panašiai pavadinęs, nes ne visuomet buvo įmanoma patikrinti. Krikščioniško- * 5 1 Lib. XXXI.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Tą pačią žiemą, pavasariop H, į Smolenską, pas savo tėvą uošvį, didįjį kunigaikštį Vytautą, atvažiavo Mask­ vos didysis kunigaikštis Vasilijus Dimitrijevičius ir pa­ gerbė didįjį kunigaikštį brangiomis dovanomis; auksi­ nėmis grandinėmis ir diržais, sabalais, brangakmeniais, auksiniais indais ir bachmatais ls. O didysis kunigaikštis Vytautas taip pat pagerbė savo žentą, didįjį kunigaikš­ tį, ir dovanojo jam įvairių dovanų: perlais siuvinėtų drabužių, brangių aksomų, vertingiausių brangakmenių, žirgų su aukso balnais ir daug kitų nuostabių daiktų ir, išlydėjęs jį su didele pagarba į Maskvą, pats išvyko j Lietuvą l6. Šeši tūkstančiai devyni šimtai šeštaisiais17 metais įvyko baisus mūšis tarp didžiojo kunigaikščio Vytauto ir chano Temir-Kutlujaus Didysis kunigaikštis Vy­ tautas sutelkė nesuskaičiuojamą daugybę kariuomenės, jo pusėje buvo chanas Tochtamyšas su savo kariuome­ ne, ir lietuviai, ir lenkai, ir vokiečiai, žemaičiai, totoriai, moldavai ir penkiasdešimt rusų kunigaikščių.