Kijevas

PDF 175-176

Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto priimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Maskvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiuntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atveju.

PDF 176

Vytautas pasižadėjo padėti Skirgailai paimti Kijevą ir atiduoti jam Kremencą ir Stožką vietoj Trakų kunigaikštijos. Po metų, kai vėl kilo tarp jų nesusipratimai, juos sutaikino Jadvyga.

PDF 54

Lietuvos europėjimas neįsivaizduojamas be bažnytinės organizacijos sukūrimo. Tuoj pat po krikšto LDK šalia jau veikusių stačiatikių vyskupijų buvo suformuotos keturios katalikų vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių, Lucko ir Kijevo), steigėsi vienuolijos. Iki XVI a.

PDF 247

Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui. Veltui Šach Achmedas, Perekopo ordos chanas, ir atkaklus Mendli Girėjaus priešas, savo pajėgomis rėmė lietuvius, Aleksandro veiksmams stigo ryžto ir, nors buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (1501 metais), jis vis dėlto negebėjo panaudoti savo galios ir susidoroti su savo priešais.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Tarp Aleksandro ir jo uošvio vyko nuolatinės rietenos. Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.

PDF 71

Tačiau Graikų katalikų bažnyčios metropolitai vėlgi buvo Kijevo metropolitai, tik jau nuolat reziduojantys Vilniuje. Taigi tiek stačiatikiai, tiek graikai katalikai LDK vaidino svarbesnį vaidmenį nei Lenkijoje.

PDF 27

Tačiau jaučiu malonią pareigą prisipažinti savo skaitytojams, kam iš mokslo vyrų, rėmusių mane užsibrėžus šį tikslą, esu dėkingas. Tai buvęs Vilniaus Universiteto profesorius, o dabar Kijeve vadovaujantis Teisės katedrai, Ignacas Danila vičius, kuriam Lietuvos istorija ir teisės mokslas jau tiek skolingi, mielai perleidęs man svarbius savo užrašus apie mažiau žinomas Vilniaus miesto privilegijas, vos tik jam pasisakiau ketinąs rašyti šio miesto istoriją. Įgudęs lietuvių istorijos žinovas Ignacas Onacevičius su retai sutinkamu palankumu atidavė man savo pastabas ir įdomias žinias, tam darbui pritinkančias.

PDF 45

„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius.

PDF 147

Ir kada Vytautas, norėdamas dar labiau sustiprinti rusiškuose kraštuose savo pergalės įspūdį ir daugiau laimėti jų pasitikėjimo, 1411 metų pavasarį kartu su Jogaila lankė Lietuvos Rytų pakraščius, tai jų kelionė buvo panaši triumfui. Vykstant Vytautui pro Polocką, Vitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo, jam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo paklusnumą.

PDF 175-176

Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto priimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Maskvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiuntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atveju.

PDF 35-36

Man atrodo, kad jei Lietuvoje buvo keletas tokių šventų vietovių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vienintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tankiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukštinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.

PDF 200

Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po Mykolo mirties (1452 m.), kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį, Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos, arba Aleksandro, sūnų). Lietuviai, siūlydami Simaną (1461 m.

PDF 70

O kol ji atims iš Vladimiro, jam buvo atiduoti keli miestai Volynijoj. Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė savo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia neilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gyvenimo dienas — buvo nunuodytas.

PDF 70

Kada iš Vladimiro Kijevas buvo atimtas, Vytautas išlaikė savo žodį ir jį atidavė Skirgailai (1395). Bet pastarajam čia neilgai teko viešpatauti; tais pačiais metais jis pabaigė savo gyvenimo dienas — buvo nunuodytas. I jo vietą Kijeve Vytautas pasodino savo vietininką, Alšėnų kun.

PDF 45

„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius.

PDF 65

Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.

PDF 151

Ordino trukdė dar taikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai, vedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m. smarkiai apgriovė Kijevą, Lucką ir nuniokojo jų apylinkes.

PDF 71

Tačiau Graikų katalikų bažnyčios metropolitai vėlgi buvo Kijevo metropolitai, tik jau nuolat reziduojantys Vilniuje. Taigi tiek stačiatikiai, tiek graikai katalikai LDK vaidino svarbesnį vaidmenį nei Lenkijoje.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Todėl XV–XVI a. būtent LDK koncentravosi gausūs bažnytinės unijos bandymai, galutinai nulėmę Brastos bažnytinę uniją 1596 m. Nuo Brastos bažnytinės unijos graikais katalikais tapo dauguma Lenkijos ir Lietuvos valstybės stačiatikių. Tačiau Graikų katalikų bažnyčios metropolitai vėlgi buvo Kijevo metropolitai, tik jau nuolat reziduojantys Vilniuje.

PDF 65

Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.

PDF 54

Lietuvos europėjimas neįsivaizduojamas be bažnytinės organizacijos sukūrimo. Tuoj pat po krikšto LDK šalia jau veikusių stačiatikių vyskupijų buvo suformuotos keturios katalikų vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių, Lucko ir Kijevo), steigėsi vienuolijos. Iki XVI a.

PDF 200

Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po Mykolo mirties (1452 m.), kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį, Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos, arba Aleksandro, sūnų). Lietuviai, siūlydami Simaną (1461 m.

PDF 24

Maskva tuomet dar tebuvo menka gyvenvietė; tik pietų Rusioje klestėjo senasis Kijevas, Rytų apeigų tikėjimo lopšys ir kurį laiką garsios monarchijos sostinė. Visi kiti Rusios miestai, šiauriniai ir pietiniai, perdėm susmulkintų kunigaikštysčių sostinės, neturėjo nei tokios reikšmės, nei laisvių, kad galėtų bent kiek paveikti kaimyninius kraštus.

PDF 22

1240 m. Kijevą nusiaubė mongolai, nuo to laiko politiškai svarbiausia rusėnų žeme tapo Vladimiro kunigaikštystė. Įsigalėjus mongolų įtakai beveik visos senrusių Zemės mokėjo jiems duoklę.

PDF 169

27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklausė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juodosios jūros buvo svarbiausias Lietuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabenamos į Kijevą; pastarajam tarpininkaujant Vilnius, kaip valstybės sostinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais. Lietuvių Tavano pilyje, stovinčioje prie Dniepro, Vytautas įsteigė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.

PDF 15

Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš Vakarų. 1326 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė įsiveržė į Brandenburgo valdas, pasiekė Frankfurtą prie Oderio (III, 361).

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Apie 1325 m. Gedimino kariuomenė nužygiavo į totorių valdžioje buvusį Kijevą ir atėmė jį iš Aukso ordos. Kijevas ir tuo metu buvo stambus tarptautinės prekybos centras, per kurį Rytų prekės keliavo ir Kryžiuočių ordinui bei į Vakarų Europą.

PDF 60

[Lietuvos valdovų pradžia - į Polocko kunigaikščius, j Rogvoldo vietą atėjo didysis Mstislavas Vladimirovičius ir užėmė Polocką, o Rogvoldovičiai išbėgo į Cargradą [Konstantinopolį]. Lietuva tuo laiku duoklę mokėjo Polocko kunigaikščiams, o valdoma savo etmonų, o Lietuvos miestai jau buvo valdomi Kijevo kunigaikščių: vieni - Černigovo, kiti Smolensko, kiti - Polocko. Ir Vilnia [Vilnius] buvo priverstas duoti duoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Haličo) už saugojimą nuo didžiojo kunigaikščio Mstislavo Rogvoldovičiaus.

PDF 44

1393 m. Luckas perėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikštiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.

PDF 44

1393 m. Luckas perėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikštiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Luckas perėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikštiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje. Išliko tik mažesnės kunigaikštijos.

PDF 147

Ir kada Vytautas, norėdamas dar labiau sustiprinti rusiškuose kraštuose savo pergalės įspūdį ir daugiau laimėti jų pasitikėjimo, 1411 metų pavasarį kartu su Jogaila lankė Lietuvos Rytų pakraščius, tai jų kelionė buvo panaši triumfui. Vykstant Vytautui pro Polocką, Vitebską, Smolenską, Zaslavlių, Brianską, Černigovą iki Kijevo, jam lenkėsi visi tų kraštų kunigaikščiai, išreikšdami savo paklusnumą.

PDF 36

Po to išgirdę, nugalėjęs rusų ir totorių kariuomenę, nuvijo totorius ir Kijevą paėmė į savo valdžią. Gedimino valdžią tuo metu pripažino ir Kijevo priemiesčiai Vyšgorodas įvykių į vakarus nuo Lietuvos analizė rodo, kad Lietuvai palankiausia situacija buvo 1325-1326 m.

PDF 169

27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklausė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juodosios jūros buvo svarbiausias Lietuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabenamos į Kijevą; pastarajam tarpininkaujant Vilnius, kaip valstybės sostinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais. Lietuvių Tavano pilyje, stovinčioje prie Dniepro, Vytautas įsteigė muitinę, vadintą Vytauto pirtimi.

PDF 184

Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai, vykdamas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės. Zigmanto ryšiai su Lenkija.

PDF 202

Nors rusai dar nebuvo 2 03 ## Puslapis 202 Verčiau pasiduodant išsaugoti šiokią tokią valstybę, kad ir nugalėtojo valdomą, nei viską atkakliu priešinimusi prarasti. Todėl pasitarę nusprendė patys atiduoti pilį ir miestą. Visi luomai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai.

PDF 202

Šitaip ilgainiui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėkmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių kivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi senomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais giminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar nebuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įrodė, jog atsisakė paklusti lenkams.

PDF 353

Šiek tiek užgaišęs Lietuvoje, kur tvarkė visokius reikalus, pats taip pat leidosi paskui kariuomenę, kai atėjo tinkamas metas kariauti. Iš Kijevo su kariuomene tyliai patraukė į Azovą. Persikėlęs prie Azovo per Doną, pradėjo karą, kol žinia apie Vytauto įsiveržimą nebuvo Įsiv e ržia į S k itiją dar skitų pasiekusi.

PDF 243

O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju kunigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pačiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė statula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.

PDF 53

Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas. Minėta šaka turėtų būti tuomet žinoma Dnepro kairioji vaga arba kažkada buvęs žinomas kairiojo kranto užutekis, o Karkinito miestas — dabartinis Kijevas. Tuoj už Desnos prasideda pilkapių kraštas, ir prie Rogačiovo jų yra daugiausia; jie iš dalies sukaupti viename plote, iš dalies išsklaidyti, įvairaus dydžio, todėl visas šis kraštas atrodo tarsi didelis kapinynas.

PDF 102

Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remiasi Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pavadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės emporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir gyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas; kitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių padavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur prie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat buvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus, kurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o po to keliavo toliau per alanų kraštą.

PDF 102

Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrėdamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naruševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabejoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti ten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip ir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau žinoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.

PDF 375

Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, slypinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įžvelgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką sužinoti. Žemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji sudarė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga, sveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių vandenų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta teikė žmonėms. Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyventojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbystei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapinynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1.

PDF 375

Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyventojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbystei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapinynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1. Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pirmiausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakrantės plote. Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūkso čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gynybai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žemdirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių kolonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės centras ir žymesnių žmonių buveinė.

PDF 379

Iš tiesų truputį vėliau jie iškeliavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakrantėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų. Tačiau slavai ir toliau gyveno šiame mieste ir jo apylinkėse. Netrukus prasidėjo trijų brolių slavų: Kijaus, Sčeko ir Choryvo miestų atnaujinimo epocha. Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, galėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.

PDF 136-137

Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius, ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto žygio. Kariuomene buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė, ir pagaliau visa didžiulė armija ištraukė į totorių kraštus.

PDF 201

Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis, visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Tiesa, totoriai dažnai nusiaubdavo Kijevo apylinkes, tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios.

PDF 279

Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat, kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų, ir taurininkų, ir arklininkų, ir kardininkų ir daugybė kitų. **Lietuvos valstybės teritorija** po unijos buvo labai sumažėjusi, nes didžiuliai Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Lietuviai veltui reikalavo, kad lenkai tas žemes jiems grąžintų.

PDF 20

Pasiekimai vakaruose Gediminui leido plėsti savo valstybę rytuose. Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.

PDF 202

Nors rusai dar nebuvo 2 03 ## Puslapis 202 Verčiau pasiduodant išsaugoti šiokią tokią valstybę, kad ir nugalėtojo valdomą, nei viską atkakliu priešinimusi prarasti. Todėl pasitarę nusprendė patys atiduoti pilį ir miestą. Visi luomai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai.

PDF 202

Šitaip ilgainiui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėkmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių kivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi senomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais giminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar nebuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įrodė, jog atsisakė paklusti lenkams.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau užkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgainiui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėkmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje.

PDF 15

Kijevo patekimas į feodalinės Lietuvos priklausomybę tam tikru mastu galėjo turėti neigiamos įtakos Kryžiuočių valstybei, jos ekonomikai61, o feodalinė Lietuvos valstybė atimtose iš Aukso ordos slaviškose žemėse surado naujų rezervų kovai prieš agresiją iš Vakarų. 1326 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė įsiveržė į Brandenburgo valdas, pasiekė Frankfurtą prie Oderio (III, 361).

PDF 375

Bet tiveriečių atsikėlimas į Padneprę, jų išplitimas tarp broliškų genčių ir kiti šios slavų kamieno genties paminklai bus brangus slavų istorijos lobis kiekvienam, kuris sugebės jį panaudoti. Kijevo • miesto istorija ypatinga, tuo, kad žinios, slypinčios kitapus tamsios praeities skraistės, vis dėlto įžvelgiamos ir tarsi teikia vilties, jog galima dar daug ką sužinoti. Žemė, kur įsikūręs Kijevas, priklausė Skitijai; ji sudarė svarbesnę šiaurės vakarų krašto dalį, buvo derlinga, sveika, išraižyta įvairiomis kryptimis sruvenančių vandenų, turtinga įvairių gyvenimo gėrybių, kurias gamta teikė žmonėms.

PDF 375

Artimiausi ir gausiausi šio krašto gyventojai buvo skiri ai, kurie vertėsi žem dirbyste, nes čia buvo palankiausias klimatas ir geriausios sąlygos žemdirbystei, todėl ir Gerų kraštas, tas didingas skitų tautos kapinynas, buvo šalia šios tylios gyvenvietės1. Tokiomis aplinkybėmis dabartinio Kijevo žemė pirmiausia tapo skitų pastovia gyvenamąja vieta, nes ši vieta buvo pati tinkamiausia visame šios Dnepro pakrantės plote. Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūkso čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gynybai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žemdirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių kolonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės centras ir žymesnių žmonių buveinė.

PDF 379

Iš tiesų truputį vėliau jie iškeliavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakrantėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų. Tačiau slavai ir toliau gyveno šiame mieste ir jo apylinkėse. Netrukus prasidėjo trijų brolių slavų: Kijaus, Sčeko ir Choryvo miestų atnaujinimo epocha. Padavimas teigia, jog jie buvę įkūrėjai ar atnaujintojai Kijevo, be to, galėjo būti, jog pirmojo vardas buvo šiek tiek panašus į senovinį miesto pavadinimą; iš čia ir atsirado naujas Kijev horod, Kijev perevoz na Dnepre pavadinimas.