Karaliaučius

PDF 190

Daugiau ir tikslesniu žinių yra apie Mindaugo santykius su vo­\nkiečių ordinu. Prūsuose ordinas sėkmingai tvirtinosi Semboje, kai\niš Čekijos atvykusio žygin Otokaro II garbei 1255 m. buvo pasta­\ntytas Karaliaučius, kuris vėliau kovose prieš lietuvius tapo svarbus\natramos taškas.

PDF 190

Prūsuose ordinas sėkmingai tvirtinosi Semboje, kai\niš Čekijos atvykusio žygin Otokaro II garbei 1255 m. buvo pasta­\ntytas Karaliaučius, kuris vėliau kovose prieš lietuvius tapo svarbus\natramos taškas. Ordinui toliau rūpėjo per nadruvių, sūduvių ir skal­\nvių plotus rasti kelią į šiaurę, t.

PDF 12

pradžioje. 1412 m. Lietuvos bajorai pareiškė kryžiuočių pasiuntiniams, jog Ragainė ir\nKaraliaučius kitados priklausę Lietuvai ir Lietuva vėl turinti juos atgauti, nes tai — Vytauto\ntėvonija40.

PDF 22

Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pa­ gonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 me­ tais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Oto­ kami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai. Tuo pačiu keliu kaip Henrikas Paukštininkas Vokietijoje, tik amžiumi vėliau, Lenkijoje pasuko vienas galingiausių anų lai­ kų karalių - Boleslovas Didysis, pramintas Narsiuoju.

PDF 259

Tad 1365. VII.25 d. Būtautas su 15 šalininkų raiti pabėgo į ordiną. Karaliaučiuje per iškilmingą krikštą gavęs Henriko vardą, Kęstutaitis tuoj išlydėjo į Lietuvą ordino kariuo­ menę, kuri atėjo iki pat Vilniaus^18.

PDF 120

viduryje \npradėjusios veikti pirmosios telegrafo linijos, Nemune pradėta garlaivių \nnavigacija. Septintąjį–aštuntąjį dešimtmeti Lietuvą perkerta geležinkelis \nPeterburgas–Varšuva (vėliau nutiesiama atšaka per Kauną į Karaliaučių \n(Kenigsbergą), linija Liepoja–Romnai. Devintajame dešimtmetyje nu-\ntiesiamos pirmosios telefono linijos, XX a.

PDF 335

1400 m. Kalėdoms į Karaliaučių nuvykę\nkilmingieji buvo apdovanoti druska ir vilnoniais audiniais^12 , t. y.\nto meto Lietuvos branginamomis importo prekėmis.

PDF 27

Pasidalinę mažais būre­\nliais ir nuterioję kelias Sambijos krašto sritis, lietuviai 1370 me­\ntų vasario mėn. 17 d. (sekmadienį) prie Rudavos bažnytkaimio,\nnetoli Karaliaučiaus, vėl susirinko krūvon.

PDF 134-135

Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai­ kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi­ skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin­ gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug­ pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy­ ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa­ pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant.

PDF 246

101. Apie švento Ruprechto stebuklus Karaliaučiuje 1306 viešpaties metais Prūsijoje, Karaliaučiaus pilyje, viešpats ėmė daryti stebuklus prie švento Ruprechto relikvijų, kur pagijo nuo visokiausių negalių daug žmonių, šunų bei visokių traukos gyvulių. 102.

PDF 58

Dar po ketvirčio amžiaus, 1547-aisiais Lietuva pribrendo pirmai kny-\ngai lietuvių kalba – tai garsusis Martyno Mažvydo „Katekizmas“: išspaus-\ndintas emigracijoje Karaliaučiuje, bet skirtas lietuviams ir Lietuvai. LDK \nvisuomenė tuo metu nebuvo pribrendusi lietuviakalbei knygai.

PDF 121-122

Apie tai, kaip buvo sugriautas Karaliaučiaus miestas, įsikūręs švento Mika­ lojaus kalvoje Aplink parapinę švento Mikalojaus bažnyčią, ant kalvos prie Karaliaučiaus pilies, broliai buvo įkūrę miestą376; kadangi jis nebuvo deramai sutvirtintas, sembai netikėtai jį užpuolė 375 D. — balista, Jer.— armbrost; arbaletas— kilpinis lankas, kurio templė įtempiama suktuvu. Šis kovos prie Karaliaučiaus epizodas įdomus viduramžių raitelių ir pėstininkų kovos vedimo būdams suvokti (Дельбрюк Г., История..., т. 3, с. 193). 376 Mikalojaus bažnyčia 1550 m. Karaliaučiaus plane (Brauno) yra prie Steindamm gatvės. Vėliau — Steindamm Kirche (1613 m, XX a. planai), polnische Kirche (1815 m. planas). Bažnyčia stovėjo apie 250 m į šiaurės vakarus nuo buv. pilies. Šioje vietoje, apie ir visiškai sugriovė, daug žmonių paimdami į nelaisvę ir išžudydami. Todėl vėliau miestas buvo perkeltas į slėnį tarp Priegliaus ir pilies, į tą vietą, kur tebestovi ir šiandien377.

PDF 27

XIII a. antrojoje pusėje čia buvo kovos su rytinėmis prūsų žemėmis centrai.\nKaraliaučius, be to, buvo svarbus komunikacijos mazgas kelyje į Livoniją.

PDF 106

Paskui jis atžygiavo į Kvedenavos324, Valdavos325, Kaimo326 ir Tepliavos327 valsčius, ten kai kurie, bijodami, kad ir čia jis nepridarytų panašių skerdynių kaip kitur, atidavė jam įkaitais savo sūnus, galvomis prisiekdami nuolankiai paklusti tikėjimui ir broliams. Viską tinkamai sutvarkęs, karalius perdavė broliams minėtuosius įkaitus, o pats nužygiavo prie kalvos, kurioje dabar stovi Karaliaučiaus pilis, patardamas broliams čia pastatyti pilį tikėjimui ginti ir palikdamas jiems puikių, tikrai karališkų dovanų šiai statybai. Sitai užbaigęs ir įvykdęs maldininko įžadus, sugrįžo karalius į savo karalystę, žygyje praradęs nedaug savo žmonių.

PDF 61

Šią programą A. Kulvietis \nbandė įvykdyti emigracijoje, kur kartu su Stanislovu Rapolioniu tapo pir-\nmaisiais ką tik (1544) įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriais, o jų \nprogramos dalimi ir reikia laikyti 1547 m. išleistą Martyno Mažvydo „Ka-\ntekizmą“.

PDF 36-37

406, pri­\nsimena dar vieną Gedimino dukrą, \nkuri esą buvusi anuomet garbingo \nriterio Dovydo, Gardino kašteliono, \narba tiksliau kunigaikščio, viešpata­\nvusio Gardino valdoje, žmona.\nIl\nGedimino laiškuose, rašytuose do­\nminikonų ir Mažesniųjų brolių, ar­\nba pranciškonų, ordinams bei Han­\nzos miestams, kurių autentiškas \n1323 metais notaro parengtas doku­\nmentas yra Karaliaučiaus Slaptaja-\n- • -\n20\n\n## Puslapis 37\n\nI KNYGA\ngumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vil­\nnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai \ntodėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo\nme archyve ir kuriuos Kotzebue \nišspausdino savo Prūsijos istorijoje.

PDF 180

Arkivys- kupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos pre- kybos sutartys net su ordinu. Vytauto laikais, aprimus karams su kryžiuočiais, atgijo pre- kyba Nemunu. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent- rais—Karaliaučium ir Dancigu.

PDF 61

Šią programą A. Kulvietis \nbandė įvykdyti emigracijoje, kur kartu su Stanislovu Rapolioniu tapo pir-\nmaisiais ką tik (1544) įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriais, o jų \nprogramos dalimi ir reikia laikyti 1547 m. išleistą Martyno Mažvydo „Ka-\ntekizmą“.

PDF 36-37

406, pri­\nsimena dar vieną Gedimino dukrą, \nkuri esą buvusi anuomet garbingo \nriterio Dovydo, Gardino kašteliono, \narba tiksliau kunigaikščio, viešpata­\nvusio Gardino valdoje, žmona.\nIl\nGedimino laiškuose, rašytuose do­\nminikonų ir Mažesniųjų brolių, ar­\nba pranciškonų, ordinams bei Han­\nzos miestams, kurių autentiškas \n1323 metais notaro parengtas doku­\nmentas yra Karaliaučiaus Slaptaja-\n- • -\n20\n\n## Puslapis 37\n\nI KNYGA\ngumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vil­\nnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai \ntodėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo\nme archyve ir kuriuos Kotzebue \nišspausdino savo Prūsijos istorijoje.

PDF 66

Netgi kai kuriuose Jogailos au­\ntentiškuose dokumentuose, rašytuose prieš jo krikštą ir iki\nšiol išsaugotuose Karaliaučiaus archyve, Vilniaus vardas -\nVylne, Velne, labai panėši į vardą, duotą jam Snorro. Tad\nkad ir kurią iš visų tų legendų pripažintume esant tikro-\nviškiausia, vis vien neabejotinas dalykas, jog Vilniaus įkū­\nrimą ne Gediminui, bet jo pirmtakams dera priskirti.

PDF 120

viduryje \npradėjusios veikti pirmosios telegrafo linijos, Nemune pradėta garlaivių \nnavigacija. Septintąjį–aštuntąjį dešimtmeti Lietuvą perkerta geležinkelis \nPeterburgas–Varšuva (vėliau nutiesiama atšaka per Kauną į Karaliaučių \n(Kenigsbergą), linija Liepoja–Romnai. Devintajame dešimtmetyje nu-\ntiesiamos pirmosios telefono linijos, XX a.

PDF 61

Šią programą A. Kulvietis \nbandė įvykdyti emigracijoje, kur kartu su Stanislovu Rapolioniu tapo pir-\nmaisiais ką tik (1544) įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriais, o jų \nprogramos dalimi ir reikia laikyti 1547 m. išleistą Martyno Mažvydo „Ka-\ntekizmą“.

PDF 197

Smarkiai\napkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę per-\nkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne\ntik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų\nkunigaikštijai. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo\njos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m.

PDF 9

Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is­\ntorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa­\nrašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos\nmokslo būklę. „Du šimtai penkiasdešimt metų praėjo nuo Lie­\ntuvos universiteto įkūrimo, o nė vienas iš jo mokinių, nors ir\ngausiai Lietuvos duona aprūpintas, neparodė didesnio noro pa­\nsidomėti jos praeitimi.

PDF 264

Jų dau­ giausia parduodavo Vokiečių Ordinui ir Dancigo miestui, o kai­ lius Karaliaučiaus, Dancigo ir Breslavo pirkliams. Pastarieji turėjo artimų santykių su Vilniumi, kur Vytautas juos maloniai priiminėdavo. Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui 50 laukinių stumbrų odų.

PDF 134

Šis, paklausęs patarimo, susikvietė daug brolių bei ginklanešių, nuvyko ten, užklupo Glapą, su kariuomene apgulusį minėtąją pilį, staiga juos užpuolė ir visus išžudė. Tačiau Glapą nusivarė su savimi į Karaliaučių ir pakorė ant kalvos, kuri nuo jo vardo po šiai dienai tebevadinama Glapo kalva413. Išžudžius vadus ir kitus vadovavusius karui, notangai ir varmiai vėl pasidavė tikėjimui ir broliams.

PDF 261

Išsidirbo tuomet visa « reysų » sistema, nes reguliariai ir nustatytais terminais į Žemaičius ir Aukštaičius buvo siunčiami judrus ir nedi­ deli kariuomenės daliniai, kad jie be vargo pajėgtų išsimaitinti ir rečiau lietuvių apgyventose vietose. Iš pagrindinės ordino žygių bazės Karaliaučiaus kelias iki uždaro lietuvių sodybų ploto buvo gana tolimas. Jis kiek sutrumpėjo, kai reikšmingais 1336 metais, prie Nemuno kryžiuočiams ėmus statytis naujas pilis, nadruvių plote, iš visų pusių supamame didelių miškų masyve, buvo pasta­ tyta didelė keturių bokštų pilis Įsrutis (Insterburg).

PDF 118

„Eime, sakė, išnaikinsime juos, kad šios tautos nebebūtų ir net Izraelio vardo\nniekas nebeminėtų“. Todėl, norėdami visiškai išnaikinti viešpaties žmones, jie susibūrė\nir apgulė Karaliaučiaus, Kroicburgo bei Bartenšteino pilis. Kiekvieną pilį apsupo trimis\nstipriais kuorais [tria propugnacula], kur budėjo kariai, karingi ir įgudę kariauti, todėl\napsuptieji negalėjo nei įeiti, nei išeiti iš pilies.

PDF 58

Dar po ketvirčio amžiaus, 1547-aisiais Lietuva pribrendo pirmai kny-\ngai lietuvių kalba – tai garsusis Martyno Mažvydo „Katekizmas“: išspaus-\ndintas emigracijoje Karaliaučiuje, bet skirtas lietuviams ir Lietuvai. LDK \nvisuomenė tuo metu nebuvo pribrendusi lietuviakalbei knygai.

PDF 17

Kitąkart mūšio metu danguje pasirodžiusi\nmergelė Marija (III, 141). Žygio prieš Lietuvą metu Karaliaučiaus komtūrui broliui\nAlbertui besimeldžiant, ore prie jo burnos pasirodė viešpaties kūnas paplotėlio pavidalu\nir kryžiuotis jį priėmė su neapsakomu džiaugsmu (III, 232). Broliai, paženklinę save šv.

PDF 180

Vytauto laikais, aprimus karams su kryžiuočiais, atgijo pre-\nkyba Nemunu. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent-\nrais—Karaliaučium ir Dancigu. Tuo metu rytų Lietuvos, t.

PDF 264

Medžius, paprastai, plukdy­ davo Nemunu ir jo intakais: Šešupe, Nerimi, Nevėžiu. Jų dau­ giausia parduodavo Vokiečių Ordinui ir Dancigo miestui, o kai­ lius Karaliaučiaus, Dancigo ir Breslavo pirkliams. Pastarieji turėjo artimų santykių su Vilniumi, kur Vytautas juos maloniai priiminėdavo.

PDF 69

Trys Gedimino laiškai, esantys slaptajame Kryžiuočių Arckyve \nKaraliaučiuje, pažymėti NÓ0, Augusto Kotzebue išrašyti ir įdėti į \njo veikalą, vad.: Preuszens aeltere Geschichte von August von \nKotzebue etc., Riga, 1808 4 D. 8-vo, iš Il t., p. 353 ir seąu. \nFoigto vertimas į len kųk ir teksto lotynų k. pataisymai.

PDF 59

Pagautas iš Vakarų ateinančios roman­ tizmo bangos ir vis skatindamas meilę praeičiai, Onacevičius iki savo mirties (1845) Petersburge turėjo artimą kontaktą su savo dideliu gerbėju Simanu Daukantu 50 51. Iš Karaliaučiaus ir kitų archyvų Onacevičius buvo prisirankiojęs daug šaltinių. Bet jo Lietuvos istorijos manuskriptas sulaukė Rotundo veikalo likimo, t. y. dingo, nors ir esąs buvęs testamentu užrašytas J. I. Kraševskiui.

PDF 261

Išsidirbo tuomet visa « reysų » sistema, nes reguliariai ir nustatytais terminais į Žemaičius ir Aukštaičius buvo siunčiami judrus ir nedi­ deli kariuomenės daliniai, kad jie be vargo pajėgtų išsimaitinti ir rečiau lietuvių apgyventose vietose. Iš pagrindinės ordino žygių bazės Karaliaučiaus kelias iki uždaro lietuvių sodybų ploto buvo gana tolimas. Jis kiek sutrumpėjo, kai reikšmingais 1336 metais, prie Nemuno kryžiuočiams ėmus statytis naujas pilis, nadruvių plote, iš visų pusių supamame didelių miškų masyve, buvo pasta­ tyta didelė keturių bokštų pilis Įsrutis (Insterburg).

PDF 22

Revelis [Talinas] už savo atsiradimą dar anksčiau turi būti dėkingas danams. Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pa­ gonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 me­ tais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Oto­ kami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai.

PDF 66

Netgi kai kuriuose Jogailos au­\ntentiškuose dokumentuose, rašytuose prieš jo krikštą ir iki\nšiol išsaugotuose Karaliaučiaus archyve, Vilniaus vardas -\nVylne, Velne, labai panėši į vardą, duotą jam Snorro. Tad\nkad ir kurią iš visų tų legendų pripažintume esant tikro-\nviškiausia, vis vien neabejotinas dalykas, jog Vilniaus įkū­\nrimą ne Gediminui, bet jo pirmtakams dera priskirti.

PDF 351

To meto Lietuvos miestuose beveik visi\npirkliai buvo vokiečiai, kurie, priešams užplūdus, daugumas iš-\nbėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių.\nVazų laikais, be to, dar pablogėjo ir sąlygos prekybai.

PDF 27

pabaigoje kryžiuočių žvalgų pranešimų pagrindu sudarytus\n100 kelių į Lietuvą aprašymus135, kuriuos gaudavo didysis maršalas, galime manyti,\nkad tokie — visų pirma karinio pobūdžio — pranešimai buvo kaupti ir anksčiau. Ordino\nadministraciniai centrai buvo Kulmas, Elbingas, Karaliaučius, Ragainė, o nuo 1309\nm —Marienburgas. Kronikininkui rūpėjo Ordino veikla rytuose, todėl galime galvoti\napie Ragainę, taip pat apie Karaliaučių, kuriame nuo 1312 m.

PDF 228

Tik tada Švitrigaila energingai ėmėsi taikos reikalų; į Vilnių iš Didžiojo Naugardo pasiųsti bojarinai - Ivanas Jermoliničius ir Chariničius - pir­ momis vasario dienomis sudarė su juo sutartį, kuria buvo ga­ rantuojama abipusis saugumas ir prekybos laisvė6. Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar niekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos reikalams, kaip tuomet.

PDF 19

Karaliaučiaus karališkos bibliotekos tekstas, kaip pažymėta jo antraštiniame puslapyje,\n1540 m. sausio 16 d. pradėtas perrašinėti iš Pamedės vyskupui P. Speratui priklausiusios\nknygos.

PDF 5

Kronikos mokslinį leidimą originalo (lotynų) kalba pagal išlikusius vėlesnius\nTorunės, Karaliaučiaus, Berlyno ir kt. nuorašus parengė ir 1861 m. „Scriptores\nrerum Prussicarum“ serijoje paskelbė M. Tepenas.

PDF 27

Kronikininkui rūpėjo Ordino veikla rytuose, todėl galime galvoti\napie Ragainę, taip pat apie Karaliaučių, kuriame nuo 1312 m. buvo didžiojo maršalo\nrezidencija136. Šis iš Karaliaučiaus, pavaduodamas didįjį magistrą, organizavo žygius į\nLietuvą.

PDF 72

Nesugriautos liko tik Karaliau-\nčiaus, Baigos, Elbingo ir Kulmo, t. y. pačios tvirtosios pilys.

PDF 259

Tad 1365. VII.25 d. Būtautas su 15 šalininkų raiti pabėgo į ordiną. Karaliaučiuje per iškilmingą krikštą gavęs Henriko vardą, Kęstutaitis tuoj išlydėjo į Lietuvą ordino kariuo­ menę, kuri atėjo iki pat Vilniaus^18.

PDF 228

Tik tada Švitrigaila energingai ėmėsi taikos reikalų; į Vilnių iš Didžiojo Naugardo pasiųsti bojarinai - Ivanas Jermoliničius ir Chariničius - pir­ momis vasario dienomis sudarė su juo sutartį, kuria buvo ga­ rantuojama abipusis saugumas ir prekybos laisvė6. Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar niekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos reikalams, kaip tuomet.

PDF 69

Trys Gedimino laiškai, esantys slaptajame Kryžiuočių Arckyve \nKaraliaučiuje, pažymėti NÓ0, Augusto Kotzebue išrašyti ir įdėti į \njo veikalą, vad.: Preuszens aeltere Geschichte von August von \nKotzebue etc., Riga, 1808 4 D. 8-vo, iš Il t., p. 353 ir seąu. \nFoigto vertimas į len kųk ir teksto lotynų k. pataisymai.

PDF 72

Nesugriautos liko tik Karaliau-\nčiaus, Baigos, Elbingo ir Kulmo, t. y. pačios tvirtosios pilys.

PDF 9

Be to, rengė astronomo Mikalojaus Ko­\nperniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsimini­\nmus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį.\nIstorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is­\ntorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa­\nrašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos \nmokslo būklę.

PDF 27

Karaliaučius, be to, buvo svarbus komunikacijos mazgas kelyje į Livoniją. Čia, be abejo, suplaukdavo ne tik įvairiausia žodinė informacija, bet ir rašytiniai pranešimai, iš kurių Dusburgietis galėjo semtis žinių savo kronikai. Taip mėginama aiškinti Dusburgiečio 133 PKD, s.

PDF 104

105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal­\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne­\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan­\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies­\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.