Po pražūtingos puotos jaunikis, jaunoji, tarybos narių žmonos ir dukros su dideliu grobiu buvo išgabenti į Karaliaučių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 159
Žinoma, kilęs triukšmas pažadino daugelį, ne\npavyko jų išgalabyti lovose, daugelis griebėsi ginklo,\ntačiau, užsimiegoję ir įsigėrę, nepajėgė nei ginklu gin\ntis nuo dūrių, nei išmone, nežinodami, nei koks už\ngriuvo pavojus, nei iš kur. Be galybės šeimynykščių ir\nkitokių menkos padėties žmonių, žuvo septynios dešim\ntys kunigaikščių bei didikų; pats jaunikis bei jaunoji,\nvisos tarybos narių žmonos bei dukros su didžiuliu\ngrobiu buvo išgabentos į Karaliaučių. Šitaip viena pra\ngaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties\nar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vie\nnoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes\nturtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten\nkartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami\npasigirti.
Narbutas perduoda jam sakytą žinią, kad Karaliaučiuje buvusi Kęstučio vėliava su šuoliuojančiu juodu žirgu ir juodu gaidžiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 96
Olafo bažnyčioje, pats mačiau medinį kotą su kažkokio audeklo gabalu, kuriame bu vo žalvarinis balandžio dydžio gaidys; tatai laikyta pagonybės laikų vėliava, paimta Latvijoje. Man sakė, kad Karaliaučiuje buvo Kęstučio vėliava, kurioje pavaizduotas šuoliuojantis juo das žirgas, o ant jo - juodas gaidys. 1809 metais Marijampolės apskrityje, netoli nuo kairiojo Nemuno kranto, Lokaičių (Lokajce) kaime, kaimietis Kava liauskas, įdirbdamas skynimą arimui, po supuvusiu kadaise mil žiniško ąžuolo kelmu rado daugybę įvairių ginklų nuolaužų: lai buvo rūdžių suėsti kalavijai, kardai, berdyšiai, skydai, ant veidžiai, kai kurie variniai ir sidabriniai daiktai.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis, būdamas Karaliaučiuje, tikriausiai turėjo po ranka prūsų kronikininko Jokimo Rozencveigo veikalus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 46
Hartknochas, remdamasis vietos pa davimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai įsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog smarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros potvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai Baltijos jūros krantų reljefo ir pavidalo pokyčių. O ypač stengė si, kad išliktų atminimas apie tą didžiulį kimbrų epochos potvynį, arba vietinį tvaną, cituotą prūsų kronikininko Jokimo Rozencveigo2, kurio veikalus Strijkovskis, būda mas Karaliaučiuje (kur tikriausiai rašė pirmąsias savo kronikos knygas), turėjo po ranka. Tačiau esama sunku mų nustatant datą, kada tai galėjo įvykti: kalbėdamas apie dalykus, susijusius su įvykiais, galėjusiais įvykti daugiau negu šimtmetis prieš naują erą, jis mini 1190 metus ir kalba apie tą potvynį, kuris, anot jo pasakoji mų, turėjęs būti iki prūsų įsikūrimo prie Baltijos jūros3.
Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 197
Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę per- kėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai.
Po pražūtingos puotos jaunikis, jaunoji, tarybos narių žmonos ir dukros su didžiuliu grobiu buvo išgabenti į Karaliaučių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 159
Žinoma, kilęs triukšmas pažadino daugelį, ne\npavyko jų išgalabyti lovose, daugelis griebėsi ginklo,\ntačiau, užsimiegoję ir įsigėrę, nepajėgė nei ginklu gin\ntis nuo dūrių, nei išmone, nežinodami, nei koks už\ngriuvo pavojus, nei iš kur. Be galybės šeimynykščių ir\nkitokių menkos padėties žmonių, žuvo septynios dešim\ntys kunigaikščių bei didikų; pats jaunikis bei jaunoji,\nvisos tarybos narių žmonos bei dukros su didžiuliu\ngrobiu buvo išgabentos į Karaliaučių. Šitaip viena pra\ngaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties\nar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vie\nnoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes\nturtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten\nkartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami\npasigirti.
Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių, skalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat būgštavo, kad dėl tos.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 107
Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių, skalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat būgštavo, kad dėl tos priežasties ir jiems teksią pasiduoti tikėjimui, kaip ir patvirtino tolesnė įvykių eiga), todėl, sutelkę galingą kariuomenę, įsibrovė į Sembos žemę, piešdami ir degindami; daug žmonių paėmė į nelaisvę ir nukovė, o grįždami atgal, susimanė pastatyti pilį Vėluvoje329, norėdami sutrukdyti broliams ir sembams netikėtai ir be vargo brautis į Nadruvos žemę. Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330 bei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių. Vis dėlto štai kokios nuostabios esama dievo apvaizdos, nedarančios klaidingų sprendimų: ji taip patvarkė, kad šita pilis, kurią tuo metu nadruviai buvo pasistatę sau apsiginti, ilgainiui jiems pavirto kilpa ant kaklo ir atvedė prie žlugimo.
Tuo pačiu metu smulkesni Gdansko ir Karaliaučiaus pirkliai, kuriuos galima vadinti bakalėjininkais ir galanterininkais, vis dar traukdavo per Kauną į Lietuvą.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 234
Tuo pačiu metu smulkesni Gdansko ir Karaliaučiaus pirkliai, kuriuos galima va- dinti bakalėjininkais ir galanterininkais, vis dar traukdavo per Kauną į Lietuvą. Štai 1613 m. Karaliaučiaus šiporiaus Jokūbo Solfelto laive, be paties šiporiaus 6 statinių alaus, Povilas Tripmogeris gabeno 1 kubilą kaštonų, 15 olandiškų sūrių, 100 apelsinų, 2 kubilus itališkų riešutų, 40 išpieštų molinių dubenėlių, Kondratas Bremeris turėjo 18 įvairaus dydžio talpų su vynu ir degtine, 2 talpas sirupo, 1 - anyžių.
1582 m. Steponas Batoras rašė valdovinių Gardino dvarų tvarkytojui, kad Gardino miestiečiai skundžiasi, esą jie Kaune pasisamdą vytines grūdams gabenti į Karaliaučių, bet toms vytinėms atplaukus į Gardiną Gardino dvarų pareigūnai taip pat grūdų išvežimo į.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 249
Šiporiai sudarydavo sutartis su Kauno, Vilniaus, Gardino pirkliais, savo valdų pro- dukciją eksportuojančiais bajorais ir savo laivais gabendavo prekes. 1582 m. Steponas Ba- toras rašė valdovinių Gardino dvarų tvarkytojui, kad Gardino miestiečiai skundžiasi, esą jie Kaune pasisamdą vytines grūdams gabenti į Karaliaučių, bet toms vytinėms atplaukus į Gardiną Gardino dvarų pareigūnai taip pat grūdų išvežimo į Karaliaučių tikslu jas peri- ma iš miestiečių.
Dar svarbesni buvo upeiviai, žmonės, susiję su prekių gabenimu Nemunu, Nerimi, Prūsijos vandens keliais iki Karaliaučiaus ir Gdansko ar iš ten.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 271
Todėl laivų statyklos reikšmė kalbamo laikotarpio Kauno miesto gyvenime buvo išskirtinė. Dar svarbesni buvo upeiviai, žmonės, susiję su prekių gabenimu Nemunu, Nerimi, Prūsijos vandens keliais iki Karaliaučiaus ir Gdansko ar iš ten. Laivavedžiai ir laivų įgulų nariai išsiskyrė Kauno miestiečių bendruomenėje ir dėl darbo pobūdžio, mat nuolat buvo kelyje, ir dėl darbo santykių - jie buvo samdiniai, ir dėl dažnai jungiamų upeivių pareigų ir prekybos operacijų.
Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regioną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lankėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 373
Savaime suprantama, kad ėmę masiškai statydintis mūrnamius kauniečiai sekė matytais pavyzdžiais. Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regi- oną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lan- kėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje. Šie miestai dar iš viduram- žių paveldėjo tvirtas raudonų plytų gotikos architektūrinio stiliaus tradicijas, kurios klestėjo ir XVI a.
Anot Teodoro Narbuto, vokiečių vienuoliai riteriai, padedami Čekijos karaliaus Otokaro, Sambijoje, senovinio Tvangstės miesto griuvėsių vietoje, įkūrė Karaliaučių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 156
Tuo pačiu laiku vokiečių vienuoliai riteriai, pa\ndedami šventeivos Čekijos karaliaus Otokaro, visiškai nu- \ndriokoja Sambiją ir senovinio Tvangstės4 miesto griuvėsių \nvietoje įkuria Karaliaučių.
Vytauto sūnūs buvo įkurdinti Karaliaučiaus konvente.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 381
Netgi atimti jo sūnūs, po rūpestingo auk lėjimo priedanga įkurdinti Karaliaučiaus konvente
Žemaičių pasiuntiniai apie Sekmines atvyko į Karaliaučių ir, dalyvaujant Vytautui bei Ordino pareigūnams, rengė pasitarimus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 384
Jie atvyko į Karaliaučių apie Sekmi nes; svetingai maršalkos Rabės priimti rengė pasitarimus, dalyvaujant Vytautui ir ordino pareigūnams; šito pasekmė buvo įžūli ir griežta sutartis, draugiška sąjunga su ordinu, nustatanti paklusnumą kunigaikščiui Vytautui, kurį jie vadindavo Kunigas, o vokiečiai König, Žemaitijos karaliumi.
Vytautas Karaliaučiuje dar paliko du m a žamečius sūnus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 411
M arienburge, didžiojo m agistro rūmuose, liko tik jaunasis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, tarsi įkaitas laikytas - ar atsisakyta jį išleisti, ar Vytautas nesiryžo prašyti jo, bijo damas įtarim ų3. Vytautas Karaliaučiuje dar paliko du m a žamečius sūnus.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie laimėtą mūšį, kuriame Julicho ir Markos grafai nukovė tris tūkstančius sembų Prūsijos žemės broliai bei tikintieji, įvairiopų negandų užgulti, suvokė artėjant galą ir, pagauti baimės, pravirko kruvinomis ašaromis, tačiau nestengė vienas kito paguosti, nes būgštavo, kad dievas ant jų labai užsirūstinęs. Po dvejus metus užtrukusių smarkių kovų jų jėgos ėjo silpnyn, o tikėjimo priešai stiprėjo. Todėl jie nuolankiai ir gailiai kėlė akis į dangų, su ašaromis šaukdamiesi viešpaties pagalbos, ir viešpats jų išklausė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
„Lituanistinės bibliotekos“ serijoje pateikiamu Petro iš Dusburgo kronikos teksto vertimu, jo aptarimu įžanginiame straipsnyje bei paaiškinimuose norima platesnei visuomenei atskleisti šio svarbaus šaltinio turinį ir reikšmę, padaryti plačiau prieinamą kronikos tekstą, panagrinėti kai kurias istoriografines, kultūrines, filologines ir kt. problemas. Įvade bandoma apibūdinti kronikos sukūrimo epochą, prūsų ir Lietuvos ryšius, kronikos rankraščius, jų tyrinėjimus, autoriaus politinius ir ideologinius tikslus, kronikos šaltinius, tendenciją, idėjinę teksto reikšmę ir mokslinę svarbą. Kiti klausimai analizuojami paaiškinimuose, kur mėginama lokalizuoti kronikoje minimas vietoves (žr. ir schemą). Remiantis naujausiais istorijos, archeologijos, lingvistikos duomenimis bei savarankiškais tyrinėjimais, visų pirma norima atskleisti kronikos baltistinę, lituanistinę medžiagą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Traukianti iš Lietuvos didelė brolių kariuomenė, dievo padedama, vidurnaktį sėkmingai perėjo per skylantį Nemuno ledą (III, 256); viešpats panašiai juos globojo, kai traukė per ploną Kuršių marių ledą (III, 285). Dievo ir švenčiausios panelės globojamas kryžiuočių karys, nukritęs nuo suklupusio žirgo ir atsilikęs nuo Žemaitijoje plėšikaujančios savo kariuomenės, pėsčiomis sėkmingai grįžo į Ragainę (III, 333). Tai jau ne vien religinė, bet ir politinė autoriaus tendencija, nes nuolat pabrėždamas dievo pagalbą kryžiuočių veiksmams, jis juos visur teisino ir skatino.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Ka dangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra rasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg liaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy dami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že maitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne norėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo čių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke- lerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Be galybės šeimynykščių ir kitokių menkos padėties žmonių, žuvo septynios dešim tys kunigaikščių bei didikų; pats jaunikis bei jaunoji, visos tarybos narių žmonos bei dukros su didžiuliu grobiu buvo išgabentos į Karaliaučių. Šitaip viena pra gaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties ar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vie noje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes turtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten kartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami pasigirti. Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsiga vo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną ka riuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuo čius. Ir vienas, ir kitas žygis, kaip ir tikėtasi, pasisekė. Kadangi Dobrynėje sekmadienį visi žmonės buvo su- D o b iy n ą , ž u d o k i y - nių ir plėšimo, žuvo liepsno- devynis tūkstančius belaisvių.
Susietas teiginys: t-062
Susieti teiginiai: t-062
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kaip mums rodo vietos tyrimai, Stenderis lat vių gramatikoje šiuo klausimu šiek tiek suklydo. 0 Betgi Livonijos kryžiuočiai patys kariavo su krivičiais; Livoni jos broliai lankydavosi Karaliaučiuje, kuriame Dusburgietis rašė kro niką; argi nebūtų apšvietę to, kuris taip uoliai tyrė visa, kas susiję su istorija? 420 ## Puslapis 420 Toliau būtų galima pasakyti: Dusburgiečio žinia apie krivį todėl darosi labai įtartina, kad, pasak jo, vyriausiojo žynio val džia apėmė ne tik Prūsiją, bet ir Lietuvą bei Latviją, nors tų kraštų istorijos šaltiniai to visiškai nežino7.