Galindos žemė buvo į pietus nuo Bartos, nuo Alnos aukštumos vakaruose iki Nagutino ir Snervų ežerų rytuose.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 61
T., ja į pietus nuo Bartos, nuo Alnos (dab. Lynos) aukštumos (apie dab. Olštiną) vakaruose iki Nagutino (Negocino) ir Snervų ežerų rytuose (rytinė siena su jotvingiais nėra aiški; galindų žemės galėjo būti ir už šių ežerų, iki Lego upės); siena su Barta ėjo kiek į šiaurę nuo dab. Biskupeco, pietuose žemė siekė dab.
Narbutas pasakojo, kad supykdyti kaimynai nuniokojo Galindą taip, jog kraštas daugeliui metų liko beveik negyvenamas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 307
Šie, patikėję žynės žodžiu, tuojau sutelkė\nvyrus, tinkamus karui, užpuolė netolimą krikščionių kraštą,\nbaisiai ten siautėjo ir buvo begrįžtą su neapsakomu grobiu.\nTačiau beeinančius juos staiga puolė krikščionys ir išmušė vi\nsus iki vieno. O jų šalį užpuolė supykdyti kaimynai ir taip nu\nniokojo, kad Galinda daugeliui metų paliko beveik negyve\nnama.
1253 m. kryžiuočiai, siekdami lengviau užimti Sembą, pirmiausia turėjo užkariauti Galindą ir atskirti jotvingius nuo Panemunės kraštų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 124
123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino tur tinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau sia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu nės kraštais.
Narbutas Galindą apibūdino kaip vieną seniausių provincijų, kadaise plačiau besidriekusią Mazovijos ir Polesės link.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 265
Rytuose ji\nribojosi su Sūduva, pietuose — su Mazovija, vakaruo\nse — su Hokerlandija ir Varmija, o šiaurėje — su Barta.\nGalinda buvo viena seniausių provincijų, kitados nepa\n254\n\n## Puslapis 265\n\nlyginti plačiau driekėsi į Mazovijos ir Polesės pusę; ji\nnusipelnė detalių senovės geografų tyrinėjimų. Galindų\ngentys nuo seno buvo gausios ir karingos, plačiai žino\nmos, kai kurių žinių apie jas pateikėme šio veikalo pir\nmame tome, skyriuje „Pranašystės“; čia ¡papasakosime\napie kitus žinomus dalykus.
Galindos vakarinė siena prasidėjo prie Sasavos žemės, Hohenšteino ir Noidenburgo, o Alnos upe ribojosi su Varmija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 362
Galinda Galindos, septintos provincijos, pietuose buvo Barta, vakaruose jos siena prasidėjo prie Sasavos žemės, nuo Hohenšteino ir Noidenburgo, prie Alnos versmių ir ta pačia upe ribojosi su Varmija. Jos šiaurėje taip pat buvo Barta, vadinasi, siena driekėsi nuo Rezlio Rastenburgo link. Pietuose jos kaimynė buvo Mazovija, bet didesnė krašto dalis, šiandien priklausanti Lenkijos Karalystei, tuomet priklausė Galindai.
Galindų krašte, klestinčiame dėl ilgos taikos, taip padau gėjo žmonių, kad jie vos galėjo sutilpti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 304
Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dus- burgietis. Galindų krašte, klestinčiame dėl ilgos taikos, taip padau gėjo žmonių, kad jie vos galėjo sutilpti. Tuomet krašto seniū nai nutarė, kad moteriškos lyties kūdikiai kurį laiką privalą būti žudomi paliekant vien berniukus karo reikalui.
Pietuose jos kaimynė buvo Mazovija, bet didesnė krašto dalis, šiandien priklausanti Lenkijos Karalystei, tuomet priklausė Galindai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 362
Pietuose jos kaimynė buvo Mazovija, bet didesnė krašto dalis, šiandien priklausanti Lenkijos Karalystei, tuomet priklausė Galindai. Šios provincijos siena su Ma zovija prasidėdavo ten, kur Vizna įteka į Bebrą, toliau ėjo ta pačia Vizna net iki Narvemedės miško, o. iš ten — iki Vincentos upės, kur įteka į Pisą. Iš ten ji driekėsi pa lei Ribno, tuomet Rubins, ežerą, po to net iki Turoslio upės, seniau vadintos Targawiten.
Pasak teksto, Galinda kartu su Jotvingija jau priklausė Rusios Didžiajai Kunigaikštystei.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 183
Rusios didysis kunigaikštis Iziaslavas \nsurengė žygį į Prūsijos provinciją Galindą, kuri tada \nbuvo netoliese nuo senųjų slavų žemių, plytinčių tarp Ne\nmuno vidupio ir Narvos upės, aūba tiesės, jungiančios Gar\ndiną su Ostrolenka, plote. Tos žemės kartu su Jotvingija \njau priklausė Rusios Didžiajai Kunigaikštystei.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
javus ir juos gausinti, be kitokio jų panaudojimo, išmokė da ryti alų. Iš šio seno egiptiečių prasimanymo kyla išvada, kad jie pirmieji ėmė daryti alų. Kad ir kaip ten būtų buvę, palikę ramybėje mokslines išvadas, drįstame kurti savo hipotezę, jog tiek ir lietuviams, tiek ir kitoms žemdirbių tautoms aludarystė galėjo būti namų išradimas. Įvairiai ruošiant javus, lengva ap tikti salyklo darymo būdą, ar tai atsitiktinai sudygus grūdams, ar dirbtinai juos sudaiginus, o iš jų padarytam nuovirui per ėjus fermentaciją, alus jau ir gatavas.