Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vysku pas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vys kupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir.
Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ganytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis betgi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, gal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos. Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vyskupas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vyskupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Rygos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos magistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir visiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, dalyvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį esant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasauliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kaimyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suktybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.
kasinėjant netoli Elbliongo, aptikta labai dailių aukso, sidabro ir kitokių auksuotų metalų papuošalų, molio, vaško ir panašių į mozaiką, dažytų vėrinių, kurie sudaro įdomiausią dalį senovės paminklų, saugomų Karaliaučiaus Archyvo kabinete;