Elbingo broliai, stokodami išteklių ir laukdami laivų, siuntė atgal laivus bei žygūnus sužinoti padėties Kulmo žemėje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 94
Elbingo broliai, kurie laukė atplaukiant tų laivų, didžiai nerimaudami ir visa ko stokodami,\npasiuntė atgal laivus ir savo žygūnus, gavę tikslesnių žinių apie padėtį Kulmo žemėje.\nKai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių\nir 10 laivų. Kunigaikščio kariaunos vadas susigrūmė su broliu Fridrichu iš Veidos289,\nkitiems vadovavusiu, ir ietimi perdūrė jam žandą, tačiau brolis Fridrichas besigindamas\njį nukovė.
Laivai padėjo pastatyti Elbingo ir Baigos pilis bei apsaugoti Gėlo vandens marias nuo netikėlių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 76-77
678).\n\nPrūsijos žemės tikintiesiems. Šie laivai padėjo pastatyti dvi pilis: Elbingo ir Baigos ir\napsaugoti Gėlo vandens marias241 nuo netikėlių, kurie nuo to laiko nebedrįso čia nė\nvienas pasirodyti.
Torunės nuorašo pagrindu padarytas ir Elbingo nuorašas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 19
Torunės nuorašo pagrindu padarytas ir Elbingo nuorašas. Berlyno karališkosios\nbibliotekos Kodekse greta kitų yra nevisiškai pilnas Dusburgiečio kronikos nuorašas.
Elbingo broliai, stokodami atsargų ir laukdami laivų, gavę žinių apie Kulmo žemę pasiuntė atgal laivus ir žygūnus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 94
Dar kartų apie tą patį\n\n Elbingo broliai, kurie laukė atplaukiant tų laivų, didžiai nerimaudami ir visa ko stokodami,\npasiuntė atgal laivus ir savo žygūnus, gavę tikslesnių žinių apie padėtį Kulmo žemėje.\nKai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių\nir 10 laivų.
Elbingo broliai pasiuntė į pagalbą 60 krikščionių vyrų, kurie po žinios apie sudegintą pilį ir miestą patraukė į Elbingą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 136
Jiems atsitraukiant, atskubėjo priešpriešiais 60\nkrikščionių vyrų, kuriuos siuntė į pagalbą Elbingo broliai. Išgirdę, kad pilis ir miestas\nsudeginti, visi drauge patraukė į Elbingą. Valdovas Henrikas, Varmės vyskupas, vėliau,\n1279 viešpaties metais, įkūrė Brunsbergo miestą bei pilį toje vietoje, kur ji ir dabar\ntebestovi415.
1303 m. didysis magistras Gotfridas Elbingo kapituloje atsisakė savo pareigų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 195
Apie brolio Gotfrido, didžiojo magistro, atvykimą, apie tai, kaip jis atsisa\n kė savo pareigų, o buvo išrinktas brolis Zigfridas iš Foichtvangeno\n\n 1302 viešpaties metais brolis Gotfridas, didysis magistras, su 50 brolių per Prūsiją\natvyko į Livoniją, palikęs ten brolius šiai žemei ginti, kitais metais sugrįžo į Prūsiją\nir Elbingo kapituloje atsisakė savo pareigų, nors, sugrįžęs į Vokietiją, lengvapėdiškai\nsugalvojo vėl jas eiti.
Dusburgietis apie Elbingo pilį prie to paties vardo upės žiočių rašė remdamasis ir kitų pasakojimais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 25
Sitai jis pažymi, kalbėdamas apie prūsų pilių vietas prie Torunės,\napie Elbingo pilį to pat vardo upės žiotyse ir jos sunaikinimą (III, 7, 16), apie pirmąsias\nkryžiuočių pilis Varmės žemėje, Rudino miesto užkariavimus ir kt.
Sventopelkas puolė Elbingo pilį ir miestą, manydamas, kad ten beveik neliko nei brolių, nei miestiečių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 93
Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, sužinojęs, kad Elbinge beveik nebeliko nei\nbrolių, nei miestiečių, sutelkė didelę kariuomenę ir patraukė prie šios pilies bei miesto,\nketindamas užimti. Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus,\npasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip\nryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo.\nTodėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė,\npasitraukė sugėdintas.
Antrosios atskalūnybės metais keli Pagudės kilmingieji su namais ir šeimyna atvyko į Elbingą ir prisidėjo prie brolių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 147
Apie Elbingo brolių bei miestiečių kovas antrosios atskalūnybės metais ir\n apie kai kuriuos tikinčiuosius pagudėnus, prisidėjusius prie brolių\n\n Kai antrosios atskalūnybės metais stiprėjo krikščionių persekiojimas, kurie ne kurie\nPagudės kilmingieji, tiesa, vos keli, nepamiršę geradarybių, patirtų iš magistro ir brolių,\npaliko tėvonijas449, atvyko su visais savo namais ir šeimyna į Elbingą ir ištikimai susidėjo\nsu broliais.\n\n\n\n\n 169 (164).
1273 m. pagudėnai paslėpė kariuomenę miške netoli Elbingo ir pasala atkirto miestiečiams kelią į miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 147
Apie Liefardo malūno paėmimą ir daugybės Elbingo miestiečių žūtį\n\n 1273 viešpaties metais, kai sembai, notangai, bartai ir varmiai pasidavė tikėjimui bei\nbroliams nukamuoti nesibaigiančių žygių bei išlaidų, pagudėnai, ir dabar nemanydami\nnusileisti, paslėpė savo sutelktą kariuomenę netoli Elbingo viename miške, iš kur\nkeli raiteliai nujojo prie Elbingo miesto ir pasirodė miestiečiams, kurie, nuolatos prie\nsavęs laikydami kovai parengtus ginklus, pasileido jų persekioti ir vieną kitą nukovė.
1237 m. Elbingo pilis buvo pastatyta toje vietoje, kur Elbingo upė įteka į Gėlo vandens marias.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
1303 m. Gotfridas Elbingo kapituloje atsisakė didžiojo magistro pareigų, o ten pat buvo išrinktas Zigfridas iš Foichtvangeno.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 195
Apie brolio Gotfrido, didžiojo magistro, atvykimą, apie tai, kaip jis atsisa\n kė savo pareigų, o buvo išrinktas brolis Zigfridas iš Foichtvangeno\n\n 1302 viešpaties metais brolis Gotfridas, didysis magistras, su 50 brolių per Prūsiją\natvyko į Livoniją, palikęs ten brolius šiai žemei ginti, kitais metais sugrįžo į Prūsiją\nir Elbingo kapituloje atsisakė savo pareigų, nors, sugrįžęs į Vokietiją, lengvapėdiškai\nsugalvojo vėl jas eiti.
1237 m. magistras su broliais ir maldininkais Pagudėje pastatė pilį, kurią nuo Elbingo upės vardo pavadino Elbingu.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Laivai padėjo pastatyti Elbingo ir Baigos pilis bei saugoti Gėlo vandens marias.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
Prūsijos žemės tikintiesiems. Šie laivai padėjo pastatyti dvi pilis: Elbingo ir Baigos ir apsaugoti Gėlo vandens marias241 nuo netikėlių, kurie nuo to laiko nebedrįso čia nė vienas pasirodyti. Tiedu laivai po daugelio metų buvo paskandinti Drūsinės ežere.
1237 m. Ordino broliai Pagudėje pastatė pilį prie Elbingo upės ir pavadino ją Elbingu.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Žiemą daugiau kaip 60 tūkstančių karių atžygiavo į Elbingą, bet ginčas malūne vos nesuardė žygio.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 105
Žiemą ši kariuomenė atžygiavo į Elbingą,\ntačiau velnias, žmonių giminės priešas, sumanė išardyti šį žygį vardan tikėjimo, dievo\napvaizdos teikiamo žmonių išganymui, jis mat sukurstė viename malūne susiginčyti\ndu vyrus, vieną — iš Saksonijos, o kitą — iš Austrijos, katras pirmas turįs malti, ir\nštai ne tik kariai bei paprasti žmonės, bet ir karalius, ir kiti kunigaikščiai jau buvo\nbepakelią ginklus kovai, tačiau Olomouco vyskupas, dievotas ir taikus vyras, pasirūpino,\nkad nebūtų dingsties ginčui, ir atstatė pirmykštę sandorą. Susitaikius Čekijos karalius\nnuvedė savo kariuomenę iki Baigos pilies, kur broliai pasistengė surasti vieną seną vyrą,\nvardu Gedūnas, Visigaudo iš Medenavos321 tėvą, kilusį iš tos jų šakos, kuri vadinama\nKandeimu, gerai žinojusį visą Sembos karių galią.
Magistras Poponas pasiuntė Konradą Bremerį su būriu ginklanešių nugabenti į Elbingą tris maisto prikrautus laivus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 94
Apie laivų kautynes\n\n Brolis Poponas, magistras, rūpindamasis tikinčiaisiais, išleido į kelią su būriu ginklanešių\nbrolį Konradą, vadinamą Bremeriu, liepdamas nuplukdyti į Elbingą tris maisto prikrautus\nlaivus; priartėjęs prie Santyro, jis ten išvydo Sventopelką, kuris jo tykojo su daugybe\nžmonių ir 20 laivų.
Dusburgietis Elbingo brolių išsigelbėjimą aiškina stebuklu, kai prūsų kariuomenė vietoje mažo kryžiuočių būrio išvydo didžiulę kariuomenę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė,\nstebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).\nPats Kristus padėjęs apsuptiems Baigoje broliams, paragindamas vieną prūsą išduoti\nsaviškius (III, 26).
Pomeranijos kunigaikštis Sventopelkas sutelkė kariuomenę ir patraukė prie Elbingo pilies bei miesto, ketindamas juos užimti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 93
Apie Elbingo pilies ir miesto puolimą\n\n Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, sužinojęs, kad Elbinge beveik nebeliko nei\nbrolių, nei miestiečių, sutelkė didelę kariuomenę ir patraukė prie šios pilies bei miesto,\nketindamas užimti. Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus,\npasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip\nryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo.
Elbingo pilis iš pradžių buvo laikini žemių ir medžio įtvirtinimai Elbingo deltos saloje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
242 Elbingo (dab. Elbliongas) pilis Elbingo deltos saloje (1298 m dokumente rašoma: werder [...] der da heizet der alde elbinc — CDW, 1, Nr. 77, p. 133) iš pradžių buvo laikino pobūdžio žemių-medžio įtvirtinimai. Vėliau Elbingo deš. krante, priešais salą, imta statyti miestą ir mūrinę pilį. Statybos darbai, spėjama, prasidėjo 1240—1242 m., dėl kovų su prūsais buvo nutraukti, o 1248—1260 m. buvo pastatyta pagrindine pilies dalis čia nuo 1251 m. iki 1309 m. buvo Ordino vykdomosios valdžios Prūsijoje centras — krašto magistro rezidencija.
1237 m. magistras su broliais ir maldininkais atvyko į Pagudę ir pastatė Elbingo pilį prie Elbingo upės žiočių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Elbingo broliai pasiuntė 60 krikščionių vyrų į pagalbą atsitraukiantiems pilies ir miesto gynėjams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 136
Todėl, sudeginę pilį bei\nmiestą, pasitraukė su savo šeimynomis, tiek beišsinešdami mantos ir namų apyvokos\nreikmenų, kiek ant pečių galėjo pakelti. Jiems atsitraukiant, atskubėjo priešpriešiais 60\nkrikščionių vyrų, kuriuos siuntė į pagalbą Elbingo broliai. Išgirdę, kad pilis ir miestas\nsudeginti, visi drauge patraukė į Elbingą.
Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 197
1466 m. Torne buvo pasirašyta taika, kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę.
Dar kartų apie tą patį Elbingo broliai, kurie laukė atplaukiant tų laivų, didžiai nerimaudami ir visa ko stokodami, pasiuntė atgal laivus ir savo žygūnus, gavę tikslesnių žinių apie padėtį Kulmo žemėje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 94
Dar kartų apie tą patį Elbingo broliai, kurie laukė atplaukiant tų laivų, didžiai nerimaudami ir visa ko stokodami, pasiuntė atgal laivus ir savo žygūnus, gavę tikslesnių žinių apie padėtį Kulmo žemėje. Kai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių ir 10 laivų. Kunigaikščio kariaunos vadas susigrūmė su broliu Fridrichu iš Veidos289, kitiems vadovavusiu, ir ietimi perdūrė jam žandą, tačiau brolis Fridrichas besigindamas jį nukovė.
Ten buvusi san krova visų žemaičių prekių, kurios vietoj šiandien vietovė, vadinama Elbingu, arba Elblongu, trakšo.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 48
Ten, sa ko jis, Vysla, arba Ysla, yra didelė upis, vienoj pu sėj jos gyvena (Weonoland) gudai, antroj pusėj vy čiai, teka ji į Aestų, tai yra Žemaičių, jūrą. Juo į saulėtekį yra antra upis, Ilfing vadinama, taip pat tekanti į Žemaičių jūrą, ant jos skardžio yra preky bos vietovė, vadinama Trusas, į kurią atkeliavęs 7 naktimis irkluodamas dieną ir naktį. Ten buvusi san krova visų žemaičių prekių, kurios vietoj šiandien vietovė, vadinama Elbingu, arba Elblongu, trakšo.
Kryžėjai, ga vę tokią pagalbą, norėjo į Grevos pilį vėl įsilaužti, kuri jiems didžiai pavoja buvo, būdama rankoj ne tikėlių, kaipogi Elbingo pilis buvo nuo visų pusių atdara antpuoliams lietuvių, kurių kryžėjai nebgalėjo jau sudrausti nei Pamezonijoj, nei.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 336
Rėdytojas kryžėjų, jutęs tą notį savo karėjų, skubinos jų gelbėti, vienok pavėlavo ateiti ir neb- kušino pilės, regėdamas tenai stiprią įgulę esant, Sviatopelkas taip pat nairės lauke su juomi grum tis; taip besivangstant abejiems, atėjo kunigaikštis Anhalto su būriu meldžionų kryžėjams pagalbon, kuriuos skelbėjai kryžiaus karės buvo sutelkę Teu tonų oj lietuvių ir žemaičių kariauti. Kryžėjai, ga vę tokią pagalbą, norėjo į Grevos pilį vėl įsilaužti, kuri jiems didžiai pavoja buvo, būdama rankoj ne tikėlių, kaipogi Elbingo pilis buvo nuo visų pusių atdara antpuoliams lietuvių, kurių kryžėjai nebga- lėjo jau sudrausti nei Pamezonijoj, nei Pagezonijoj. Tą matydamas, Vida, kryžėjų rėdytojas, užsikėto naują pilį įkurti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šis regėjimas taip juos nugąsdino, taip palaužė jiems drąsą, kad niekam nė į galvą neatėjo gintis. 142 (137). Apie vienos pilaitės užkariavimą Susibūrę pagudėnai vėl įsigeidė pradėti karą; patraukę prie Kristburgo, jie smarkiai užpuolė vieną pilaitę, esančią netoliese, kurioje gyveno tikintieji pamedėnai, galop į ją įsibrovė ir, pagavę bei išžudę visus žmones, išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į Kristburgo pilį, iš pagrindų sugriovė šią pilaitę417.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tada sutraukė dvigubai tiek kariuomenės, o jis, ją matydamas, atsakė tais pačiais žodžiais; trečią kartą atžygiavo trigubai daugiau kariuomenės, o jam dar nepakako, galop atėjo visa likusi kariuomenė, taip tirštai padengdama ledą, kaip skėriai padengia žemę; kai karalius paklausė, ar šitiek kariuomenės pakanka, kad galėtum šį tą nuveikti Sembos žemėje, jis atsakė: „Pakanka, eik kur tinkamas ir pasieksi, ko nori“. Paskui karalius įteikė jam savo vėliavas, kad jas iškabintų prie savo bei savo tėvų žemių ir kiemų322, nes nesirasią tokio, kas, pastebėjęs karaliaus vėliavą, išdrįstų jį skriausti. Jis vis dėlto per daug delsė, nežinodamas, kokie staigūs karo žygyje būna teutonai, todėl, sugrįžęs pas savuosius, rado savo bei saviškių kiemus sudegintus, o visą savo ir saviškių šeimyną, be to, savo brolį, vardu Ringėlas, ir visus savo gimines išžudytus. Tada karalius įsibrovė į Sembą su savo kariuomene netoli valsčiaus, kuris vadinamas Medenava, ir, išdeginęs visa, ką ugnis įstengė sunaikinti, daugybę žmonių paėmęs į nelaisvę ir išžudęs, ten pat ir pernakvojo. Kitą dieną patraukė į Rudavos valsčių ir ten pat, smogęs galingą smūgį, užėmė pilį323; toje vietoje buvo išžudyta tiek daug sembų, 321 D.— Medenow, Jer.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tuo metu šis kunigaikštis nuvyko į vieną kaimą pasivaišinti, o norėdamas iškrėsti pokštą, pasikvietė kelis karius ir pasakė: „Pasiųskime vieną tarną į lauką, kai būsime baigę pirmą patiekalą, tegu jis skubiai atbėga ir praneša, jog čia traukia broliai su kariuomene, o mes pažiūrėkime, kaip elgsis šitas bailusis karys“. Kadangi jiems visiems šitai labai patiko, išsiuntė žygūną, turėjusį padaryti, kas sumanyta. Tuo tarpu broliai, kuriems visa tai buvo pranešta, patraukė prie šio kaimo ir sutiko žygūną, kuris, išvydęs atžygiuojant brolius su ginklanešiais, apstulbo,
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių ir 10 laivų. Kunigaikščio kariaunos vadas susigrūmė su broliu Fridrichu iš Veidos289, kitiems vadovavusiu, ir ietimi perdūrė jam žandą, tačiau brolis Fridrichas besigindamas jį nukovė. Elbingo miestiečių laive, kuris, smarkiai plaukdamas, užšoko ant seklumos ir čia paliko, buvo nukauti du broliai, tačiau brolis Fridrichas, atėjęs į pagalbą, visus kitus išvadavo ir perkėlė į savo laivą, praradęs kovoje du brolius ir 3 vyrus, o priešas neteko 20 užmuštaisiais, tačiau likusieji paspruko. 52 (51). Apie vieną kilmingą vyrą, priimtą į Teutonų namų ordiną 288 Dusburgietis čia praleidžia savo šaltinio (Henriko iš Hohenlohės pranešimo, SRP, 5, p. 165) duomenis apie Liubeko pirklius, padėjusius aprūpinti maistu atkirstas Ordino pilis — Elbingą ir Baigą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie Liefardo malūno paėmimą ir daugybės Elbingo miestiečių žūtį 1273 viešpaties metais, kai sembai, notangai, bartai ir varmiai pasidavė tikėjimui bei broliams nukamuoti nesibaigiančių žygių bei išlaidų, pagudėnai, ir dabar nemanydami nusileisti, paslėpė savo sutelktą kariuomenę netoli Elbingo viename miške, iš kur keli raiteliai nujojo prie Elbingo miesto ir pasirodė miestiečiams, kurie, nuolatos prie savęs laikydami kovai parengtus ginklus, pasileido jų persekioti ir vieną kitą nukovė. Tačiau kai miestiečiai vydamiesi per daug nutolo nuo miesto, pagudėnai, išgriuvę iš pasalos, atkirto jiems kelią į miestą. Persekiojami miestiečiai, nestengdami priešintis tokiai galybei atvirame lauke, susimetė į Liefardo malūną, kuris buvo įtvirtintas sakytum pilis. Atskubėję pagudėnai smarkiai užpuolė malūną. Kadangi miestiečiai, dar nepailsę, naršiai gynėsi, kadangi vienoje ir kitoje pusėje krito daug vyrų, jie liovėsi kovoję ir kurį laiką nieko nedarė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Paimtieji į nelaisvę prūsai, kuriuos broliai surištus vedėsi su savimi, tikino matę mūšio metu gražių gražiausią mergelę, ore vedančią paskui save brolių būrį. Šis regėjimas taip juos nugąsdino, taip palaužė jiems drąsą, kad niekam nė į galvą neatėjo gintis. 142 (137). Apie vienos pilaitės užkariavimą Susibūrę pagudėnai vėl įsigeidė pradėti karą; patraukę prie Kristburgo, jie smarkiai užpuolė vieną pilaitę, esančią netoliese, kurioje gyveno tikintieji pamedėnai, galop į ją įsibrovė ir, pagavę bei išžudę visus žmones, išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į Kristburgo pilį, iš pagrindų sugriovė šią pilaitę417.