Netoli Dnepro atsitraukiantį Glinskį pasitiko šešiasdešimt tūkstančių maskvėnų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 601
Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės\npriekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo\nkariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįs\ndamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turė\njo per mažai karių. Jį atsitraukiantį atkakliai perse\nkiojo karalius. Netoli Dnepro Glinskį pasitiko šešios\ndešimtys tūkstančių maskvėnų.
Narbutas Dnepro pakrantėse tarp Mogiliovo ir Rogačiovo mini daugybę milžinkapių ir juos sieja su skitais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 372
Kad Pavyslio, Padneprio senieji gyventojai\nir kiti pildavo milžinkapius, dar ir Šiandien kiekvieną įtikina jų\nvaizdas. Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo,\nesama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų\nbuvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abe\njo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusių\njų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius.
Narbutas rašė, kad pelazgai ilgainiui plačiai pasklido Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse nuo Po ir Arno žiočių iki Dnepro ir Dono.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 40
Būtent dėl šių priežasčių įvairios\npelazgų kartos perėjo į helenų tautą, ir iš pelazgų kal\nbos susiformavo graikų kalba.\n17\nPelazgai laikui bėgant* tapo didžiule tauta.1, laibai pla\nčiai pasklidusia Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse,\npradedant nuo Po ir Arno upių žiočių net iki Dnepro ir\nDono.
Narbutas teigė, kad 1540 m. pr. Kr. skitams priklausė Dnepro žiotys ir Tauridė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 50
Anksčiau jau minėjome, kad skitai yra kone seniausia Europos tauta, kurios atėjimas iš Azi jos per Dono žemupį parodo Europos tautų kūdikystę. Jau 1540 metais prieš Kristaus gimimą jie buvo labai gausūs ir galingi, tuomet jiems priklausė Dnepro žiotys ir Tauridė1. Paskui jie paplito po visas Europos šalis kimbrų, keltų ir kitokiais pavadinimais.
Narbutas chionitus laikė Padneprės emporiumų graikų kolonistais, gyvenusiais dešiniajame Dnepro krante ties Kijevu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remia\nsi Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pa\nvadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės\nemporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir\ngyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas;\nkitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių\npadavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur\nprie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat\nbuvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus,\nkurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o\npo to keliavo toliau per alanų kraštą.
Narbutas pasakoja, kad Herodotui Padneprės graikų kolonistai sakę, jog gintaras juos pasiekdavęs iš šiaurės vakarų jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 150
Priartinus mūsų tyrimus prie geografijos, pirmiausia reikia kreiptis ¡patarimo į istorijos tėvą. Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie kiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt dėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei vietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo.
Narbutas aiškino, kad gelonų-budinų nepasiekė nuo Dnestro plūdusios skitams priešiškos tautos, nes jos neprasiskverbė į kairįjį Dnepro krantą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 201
Taigi protėvius tau tos, kurios istoriją nagrinėjame, toliau tyrinėti pradėsime nuo jų išėjimo iš Skitijos, buvusios prie Dono. 206 Kalbėdami apie didžiosios, arba karalių valdomos, Ski tijos nykimą, minėjome tai lėmusias priežastis, kurios tar si neturėjo įtakos gelonų-budinų tautai, nes nuo Dnestro plūdusios skitams priešiškos tautos neprasiskverbė j kai riosios Dnepro pakrantės gilumą. Taip pat ir sarmatų slin kimas nuo Dono žemupio Dnepro link nągalėjo trikdyti ramybės tos tautos, kuri nuo seno gyveno su jais kaimy nystėje; svarbiausi sarmatų žygiai buvo nukreipti tiesiai į Uždneprės šalį.
Narbutas kairiąją Dnepro pakrantę apibūdino kaip platų pavasario potvynių užliejamą slėnį su vasarą išdžiūstančiais ežerais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abie jose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta ga na daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapi nynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylin kėse esama gausiausių pilkapių rinkinių. Kairioji Dnepro pakrantė sudaro lygumą, arba platų pavasario potvynių užliejamą slėnį; šiame slėnyje tęsiasi juosta šiandien sąnašų perskirtos įdubo-s, kur pavasario potvynių vande nys sudaro vasarą išdžiūstančius ežerus. Tų įdubų juos tos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa grindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dės lios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantė je, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1.
Narbutas rašė, kad senoji kairioji Dnepro šaka driekėsi nuo Beržūnos iki Desnos žiočių, o prie Kijevo buvo įlankų ir gilių ežerėlių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Tų įdubų juos\ntos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa\ngrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, \ntekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba \nkairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dės\nlios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantė\nje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai \nežerėliai1. Pagaliau Pripetė ten, kur ji dabar įteka į Pa- \ndneprės slėnį, plaukė maždaug varsto atstumu savo slė\nniu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė jo de\nšiniąją, senų geografų vadinamą Borysthenis occidentale \nlatus vagą, kuri įsiliejo priešais Desnos žiotis į kairiąją \nšaką ar kiek žemiau ir sudarė pagrindinę Dnepro vagą, \nžemiau Kijevo virstančią didele upe — tikruoju senovės \nBoristeniu.
Narbutas rašė, kad daugiausia Baltarusijos pilkapių buvo Dnepro vidurupyje nuo Sklovo apylinkių iki Pripetės žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 381
Paprastai jos būva netoli gyvenviečių\narba joms tinkamose vietose.\nNors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau\ndaugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau\nSklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti\npalei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, de\nšiniojoje driekiasi už Borisovo apskrities net iki tikrosios\nLietuvos. Daugiausia pilkapių aptinkama Drutės ir Ber-\nžūnos upių žemupio uždarame plote, o kairiojoje Dnepro\npakrantėje nuo Mogiliovo Sašos upės link ir netoli jos žio\nčių.
Tačiau ži noma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė damas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru ševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe joja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti ten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip ir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži noma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Iš čia, tęsdami kelionę į vakarus, atėjo į kairįjį krantą Pripetės, senovėje laikytos vakarine Dnepro šaka1, Pentikapo upe, kurios vandens baseinas jungėsi su Nemuno sistema (.21).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 209
Iš čia, tęsdami kelionę į vakarus, atėjo į kairįjį krantą Pripetės, senovėje laikytos vakarine Dnepro šaka1, Pentikapo upe, kurios vandens baseinas jungėsi su Nemuno sistema (§21). Toliau, savo kelionėje nenutoldami nuo kairiojo' Pripetės kranto, pateko prie Maročės ir Punios žiočių. Šiose vietose keliaujanti tauta sustojo ir, kaip įtikėtina, kažkiek laiko gyveno ar paliko savo koloniją, kuri ten įsikūrė.
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abie jose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta ga na daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapi nynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylin kėse esama gausiausių pilkapių rinkinių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abie jose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta ga na daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapi nynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylin kėse esama gausiausių pilkapių rinkinių. Kairioji Dnepro pakrantė sudaro lygumą, arba platų pavasario potvynių užliejamą slėnį; šiame slėnyje tęsiasi juosta šiandien sąnašų perskirtos įdubo-s, kur pavasario potvynių vande nys sudaro vasarą išdžiūstančius ežerus. Tų įdubų juos tos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa grindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dės lios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantė je, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1.
Tų įdubų juos tos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa grindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Tų įdubų juos\ntos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa\ngrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, \ntekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba \nkairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dės\nlios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantė\nje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai \nežerėliai1. Pagaliau Pripetė ten, kur ji dabar įteka į Pa- \ndneprės slėnį, plaukė maždaug varsto atstumu savo slė\nniu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė jo de\nšiniąją, senų geografų vadinamą Borysthenis occidentale \nlatus vagą, kuri įsiliejo priešais Desnos žiotis į kairiąją \nšaką ar kiek žemiau ir sudarė pagrindinę Dnepro vagą, \nžemiau Kijevo virstančią didele upe — tikruoju senovės \nBoristeniu.
Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, de šiniojoje driekiasi už Borisovo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 381
Tokių kalvų kartais randama išsibarsčiusių laukuose, netgi sausose pievose po dvi, kelias, o kai kur jų esti la bai daug netvarkingai išmėtytų įvairiomis kryptimis ir įvairaus dydžio: daugiausia vidutinių, mažiau mažų, o didelių nedaug, daugiausia stūkso atskirai, nuošaliau nuo kitų ar poromis. Paprastai jos būva netoli gyvenviečių arba joms tinkamose vietose. Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, de šiniojoje driekiasi už Borisovo apskrities net iki tikrosios Lietuvos.
Narbutas teigia, kad VI amžiaus pradžioje Baltijos jūros pakrančių prekės pasiekdavo Dneprą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 29
Netgi VI amžiaus pradžioje metai slinko \nramiai, tad Pabaltijo tautos galėjo naudotis savo ryšiais \nsu italais ir kitomis pietinėmis tautomis. Netgi abejonių \nnegalėtų būti, kad Baltijos jūros pakrančių prekės tada \npasiekdavo ir Dneprą, juk nebuvo tuo metu jokių didesnių \nkliūčių prekybai prie Juodosios jūros.
Pasak Teodoro Narbuto, viena orda užvaldė Dnepro žemupį ir pradėjo skverbtis į Krymą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
Viena tokia orda užvaldė Dnepro žemupį ir ėmė brau tis į Krymą.
Algirdas patraukė į Dnepro žemupį, o iš Podolės išvyti totoriai atsitraukė į kairįjį Dnepro krantą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
kunigaikštį Kęstutį paliko saugoti sienas nuo kryžiuočių, pats patraukė į Dnepro žemupį. Toto riai, išvyti iš Podolės, iš tiesų atsitraukė į kairįjį tos upės krantą,
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Toliau skverbtis nedrįso sužinojęs, jog atžygiuoja ka raliaus kariuomenė. Pasiun- P erein a į M a sk v o s tęs į Maskvos kunigaikštys- k u n ig a ik š ty s tę tę brolį Vosylių su visais globotiniais, jų žmonomis bei vaikais ir visomis brangenybėmis, pats, kurį metą už trukęs, nes rūpinosi pilių sustiprinimu, greitai pasivijo savuosius. Štai ką jis padarė žiemos pabaigoje. Pri imtas Maskvos kunigaikštystėje nepaprastai džiugiai ir prastuomenės, ir aukštuomenės, ir paties Maskvos didžiojo kunigaikščio, dūmoje įkalbėjo maskvėnus pa siųsti, pavasariui prašvitus, visas jėgas prieš Smolenską,
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Statinio viduje paprastai stovi maži mo liniai indeliai (ašarinės arba buteliukai gėrimui), o su jais bū na pavienių dažnai apvalių, išmoningai nušlifuotų papuošalų arba jūros bangų nutrintų akmenukų, kuriems dievobaimingi žmonės priskiria kažkokią šventumo ypatybe5. 3 De veteribus Tumulis vulgo Kurhani nuncupatis. Apie tai man pasakojo velionis Mykolas Šulcas, Vilniaus universiteto profeso rius*. 4 Žr. Klimaševskio 1831 metų NoworocznikLitewski (p. 206)**. 5 Slaptajame kryžiuočių archyve Karaliaučiuje, krašto retenybių rinkinyje, yra nemažai tokių akmenų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Neginčijamas dalykas yra ir tai, kad pelazgai buvo tos kartos žmonės, kuriuos laikėme atklydusiais nuo Tibeto prie Viduržemio jūros pakrančių (§ 15). Tikra ir tai, kad jonėnai ir trojėnai kilę iš pelazgų. Šios tautos plėtėsi nuo 1700 iki 1200 metų prieš Kristaus gimimą. Per tuos pen kis amžius pelazgai įsigalėjo artimesnėje Hesperijoje, arba Italijoje, ir apie 1500 metus prieš Kristaus gimimą davė pradžią dorėnams ir achajams.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė damas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru ševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe joja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti ten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip ir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži noma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai. Galėjo būti, kad slavai, vėliau tapę šios tvirtovės šeimininkais, ėmė ją vadinti Kue arba Kuje, iš kur kilo Kij, Kijev pe- rewoz, o iš čia pasakojimas apie tris brolius — K i j ų, Ščeką ir Choryvą — susiliejo išvien su žiniomis apie se novės Kijevą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
367 ## Puslapis 378 paupio žemių pokyčius. Šiandien įprasta Dnepro van dens masė yra perpus mažesnė negu prieš daugelį am žių; šiai upei būdinga tai, kad ji pamažu neišsilieja į plotį kaip įtekančios į Baltijos jūrą upės, kurių normalus paviršius žemėja padidėjus pločiui. Ji teka beveik tokio paties pločio vaga kaip ir senovėje, tik jos šoninės vagos apneštos dumblu ir prarado kažkada aukščiau Kijevo bu vusias šakas.