Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
25 teiginiai26 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 25 teiginiai ir visi 26 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–26 iš 26 rodomų įrašų
1449 m. Kazimieras sutiko, kad Pskovas su Didžiuoju Naugardu liktų Maskvos įtakoje, o Tverė - Lietuvos įtakoje.
PDF 199
Maža to, Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis:\nMaskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Naugardu, o Lie-\ntuvos įtakoje — Tverė. Riazanei buvo palikta teisė pačiai\npasirinkti sau globą.
1428 m. Vytautas surengė paskutinį savo žygį į Didįjį Naugardą ir paėmė iš jo 10 000 rublių kontribuciją.
PDF 156
Pagaliau 1428 m. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Naugardą. Iš jo buvo paimta net 10.000 rublių kontribucijos.
Kazimierui pasidalijus įtakos sritimis su Maskva, Didysis Naugardas buvo paliktas Maskvos įtakoje.
PDF 199
Maža to, Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis:\nMaskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Naugardu, o Lie-\ntuvos įtakoje — Tverė. Riazanei buvo palikta teisė pačiai\npasirinkti sau globą.
1428 m. Naugardo ir Porchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui 10 000 rublių kontribuciją.
PDF 262
Yra žinoma, kad jis, kariaudamas su Pskovu, pa\nsitraukė nuo jo tik sutikus sumokėti 1000 rublių kontribucijos,\no už belaisvius — pridėjus dar 450 rublių. Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.000 rublių kontribucijos (1428).
Pskovas ir Didysis Naugardas buvo įkurti anksčiau už Vilnių ir greičiau virto tankiai gyvenamomis bei turtingesnėmis gyvenvietėmis.
PDF 26
Be to, Rusios miestai, būtent Pskovas ir Didysis Naugar- das, atsidūrė kitokiose aplinkybėse. Anksčiau už Vilnių įkurti, tinkami prekybai, jie greičiau virto tankiai gyvenamomis ir tur tingesnėmis gyvenvietėmis. Įsikūrusių toliau šiaurėje mongolų antpuoliai jų ne tik nepalietė taip, kaip visos Rusios, bet ir nelei do įsigalėti jokiems smulkiems kunigaikščiams, valdžiusiems sa vo teritorijas, išsekintiems tarpusavio vaidų ir totorių atakų.
PDF 26
Didžiulė politinė permaina, atėjusi per Jogailą su Lietuvos krikštu ir sąjunga su Lenkija, vėliau greitas Lietuvos vasalų virtimas turtingiausia aristokratija - visa tai Vilniaus mies tiečiams nesuteikė nei progos, nei palankaus meto įgyti daugiau laisvių. Be to, Rusios miestai, būtent Pskovas ir Didysis Naugar- das, atsidūrė kitokiose aplinkybėse. Anksčiau už Vilnių įkurti, tinkami prekybai, jie greičiau virto tankiai gyvenamomis ir tur tingesnėmis gyvenvietėmis.
Mindaugas Didžiajame Naugarde sudarė sąjungą su Aleksandru Nevskiu.
PDF 196
Padaręs sąjungą su Aleksandru Nevskiu (Didž. Naugarde)^183 , drauge su Treniota, Mindaugas išžygiavo Livonijon ir nesėkmingai puolė Cesio (Wendeno) pilį. Prie žygio nepasisekimo prisidėjo tai, kad iš Naugardo neatėjo laiku prieš kryžiuočius žadė toji kariuomenė.
1428 m. Naugardas ir Porchovas sumokėjo Vytautui 10 000 rublių kontribuciją.
PDF 262
Naugardo ir Por\nchovo miestai, nebenorėdami kariauti, sumokėjo Vytautui\n10.000 rublių kontribucijos (1428). Kontribucijos ir bausmės bu\nvo imamos ir nuo nepaklusnių bei atkritusių rusų kunigaikščių,\nkurių žemės vėl būdavo užkariaujamos.
Didžiojo Naugardo bojarinai Ivanas Jermoliničius ir Chariničius Vilniuje sudarė su Švitrigaila sutartį dėl saugumo ir prekybos laisvės.
PDF 228
Tik tada Švitrigaila\nenergingai ėmėsi taikos reikalų; į Vilnių iš Didžiojo Naugardo\npasiųsti bojarinai - Ivanas Jermoliničius ir Chariničius - pir\nmomis vasario dienomis sudarė su juo sutartį, kuria buvo ga\nrantuojama abipusis saugumas ir prekybos laisvė6. Anų laikų\nVilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo\npasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos\nir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno.
Lietuvių kunigaikščių kariniai būriai pasiekdavo turtingų Didžiojo Naugardo ir Pskovo respublikų plotus.
PDF 129
Todėl suprantama, (^122) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ kodėl lietuvių kunigaikščiai nuvesdavo savo karinius būrius gana toli, kur buvo daugiau ko grobti. Jie pasiekdavo plotus turtingųjų Didžiojo Naugardo ir Pskovo respublikų. Rytuose jie atsitrenkdavo į tolimus Dniepro plotus.
Vytautas sutvarkė reikalus su Didžiuoju Naugardu ir Maskva, kaip anksčiau buvo padaręs Smolenske.
PDF 177
Sutvarkė reikalus su Smo lensku, kuriame irgi paliko savo vietininkus. Tą padarė ir su Didž. Naugardu ir Maskva. Teko dabar jam ir naujų Rusijos žemių.
Didžiojo Naugardo bojarinai Ivanas Jermoliničius ir Chariničius Vilniuje sudarė su Švitrigaila saugumo ir prekybos laisvės sutartį.
PDF 228
Tik tada Švitrigaila\nenergingai ėmėsi taikos reikalų; į Vilnių iš Didžiojo Naugardo\npasiųsti bojarinai - Ivanas Jermoliničius ir Chariničius - pir\nmomis vasario dienomis sudarė su juo sutartį, kuria buvo ga\nrantuojama abipusis saugumas ir prekybos laisvė6. Anų laikų\nVilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo\npasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos\nir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno.
1432 m. gegužės 15 d. Skirsnemunėje Švitrigaila ir Ordinas patvirtino sutartį, o Švitrigaila sustiprino ryšius su Naugardu.
PDF 68
Gegužės 15 d.\n\nSkirsnemunėje Švitrigaila ir Ordinas\npatvirtino prieš metus pasirašytą sutartį,\ntaip pat Švitrigaila sustiprino ryšius su\nNaugardu, Pskovu, Mozūrija, Odojevo ir\nTverės kunigaikščiais. Tuo tarpu Jogailos\nLenkijos santykiai su Ordinu aštrėjo.
Algirdo įtaka šiaurėje siekė Didžiojo Naugardo miesto respubliką.
PDF 107
Algirdo įtaka šiaurėje siekė net Pskovo ir D.Nau-\ngardo miestų respublikas.
Algirdas ir Maskvos kunigaikštis siekė išplėsti savo įtaką Didžiajame Naugarde, Pskove, Smolenske ir Tverėje.
PDF 270
Kiekvienas iš veiklių varžovų, norėdamas nurungti konkurentą, stengėsi išplėsti savo įtaką Pskove, Didž. Naugarde, Smolenske ir Tvėrėje. Ir Algirdas, ir Maskvos kunigaikštis tuo pačiu laiku dėjo stiprių pastangų atnaujinti arba išlaikyti savo valstybės ribose arkivyskupo-metropolito sostą graikų tikėjimo gyventojams.
1407 m. Vytautas susitaikė su Didžiuoju Naugardu ir grąžino ten sau ištikimą Lengvenį Algirdaitį.
PDF 329
Dar tebevykstant Maskvos žygiams, Vytautas 1407 m. susi\ntaikė su Didžiuoju Naugardu, kur, pačios respublikos prašymu,\nVytautas grąžino sau ištikimą Lengvenį Algirdaitį^60. Nors Salyno\nir Raciąžo aktais Pskovas buvo buvęs garantuotas ordino įtakai,\nVytautas su Pskovu 1409 m.
Vytautas turėjo patrankų per 1426 m. žygį į Pskovą ir 1428 m. žygį į Naugardą.
PDF 272
Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet. Mykolas Brenšteinas^1 ), remdamasis įvairiomis kroniko mis, mano, kad Vytauto amžiaus gale lietuvių artilerija buvo jau nemenka ir kad to amato lietuviai išmokę iš kryžiuočiu; iš jų retais atsitikimais gaudavę ir patranką.
PDF 272
Tačiau šie, palyginti, dar nauji karo technikos pabūklai buvo tokie ne tobuli, kad Žalgirio mūšyje jie neturėjo jokios lemiančios reikš mės. Vytautas turėjo patrankų ir savo žygiuose į Pskovą (1426) bei Naugardą (1428). Žymiausia jų buvo Halka, kurią veždavo 20 porų arklių prieš piet ir tiek pat po piet.
Didysis Naugardas netrukus išslydo iš Vytauto įtakos.
PDF 326
Didysis Naugardas netrukus išslydo iš Vytauto\nįtakos. Per «amžinąją taiką» (1398) su vokiečių ordinu, Kęstutai\ntis buvo aną žymiąją respubliką prisiskyręs savo politikos sferon,\nbet po Vorsloos turėjo laikinai atsisakyti savo politinių siekimų,\nduodamas formalų pažadą^45.
Vytautas 1428 m. pajungė Didįjį Naugardą tikrindamas rytinius Lietuvos valstybės pakraščius.
PDF 50
Grįžimas \nnamo buvo ne karo žygis, o tik rytinių valstybės pakraščių patikrinimas – \npajungiami Pskovas (1426 m.) ir Didysis Naugardas (1428 m.).
Lietuvos metraštis vaizduoja, kad naugardiečiai pagerbė Sofiją ir Joną Algimantaitį ir nulydėjo juos į Maskvą pas Vasilijų Dimitrijevičių.
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Didysis kunigaikštis Vytautas atidavė savo dukterį ku nigaikštytę Sofiją ir išleido ją iš Marienburgo, o su ja pasiuntė kunigaikštį Joną Algimantaitį, ir jie iš Gdansko miesto išplaukė laivais2 3 , per jūrą pasiekda mi Pernu2 1 ir Pskovo miestą. Pskoviečiai sutiko juos labai svetingai ir palydėjo pagarbiai ligi Didžiojo Nau- gardo. Naugardiečiai taip pat pareiškė jiems didelę pagarbą ir pagerbdami nulydėjo juos į Maskvą, pas didjjį kunigaikštį Vasilijų Dimitrijevičių.
Narbutas rašo, kad iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą Biarmija palaikė ryšius su Naugardo slavais, bet sudarė atskirą valstybę.
PDF 436
Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana\nfragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu\nvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi,\nkad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė\njo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius\ndėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai\nmokėjo gana neblogai gintis.
Naugardą Jonas III po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m., antrasis — 1479 m.) prijungė prie Maskvos.
PDF 199
Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi- duoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Psko- vas jai buvo palankus; o D. Naugardą Jonas III po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m., antrasis — 1479 m.) prijungė prie Maskvos. Tuo būdu žuvo galingoji D. Naugardo respublika.
Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ga nėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išli kusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Psko vas bei Naugardas.
PDF 39
Gedimi no viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukšti- ninko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ga nėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išli kusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Psko vas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka).
Nes paskesniai karšdamas Gostomyslas, rėdytojas Didžiojo Naugardo, ta ręs savo ūkiams, idant gudai sau tuos variagus už kviestų ant savo ūkės rėdos, vienok rašytojai nesa ko lyčiaus to užkvietimo, nuo kokių priešakių, arba neprietelių, gudai gindamies ar.
PDF 51
Nes paskesniai karšda- mas Gostomyslas, rėdytojas Didžiojo Naugardo, ta ręs savo ūkiams, idant gudai sau tuos variagus už kviestų ant savo ūkės rėdos, vienok rašytojai nesa ko lyčiaus to užkvietimo, nuo kokių priešakių, arba neprietelių, gudai gindamies ar kokiame tenai ūkės ermydery viena šalis negalėdama antros nuveikti, juos patelkė, to nė vienas nežino. Tas tėra 'žinoma, jog, nustipus Gostomyslui, gudai užteikė variagus, arba rusus, į savo žemę, kurių trys broliai, vardu Riurikas, Sineus ir Truvoras, metuose 862 atkeliavę su talka ir savo tarnais į Gudus, pradėjo viešpatau ti, Riurikas, tai yra Rusnio rykys, arba viešpats, Naugarde, Sineus Baltajame paežery, o Truvoras Iz- borske. Vienok vienai daliai tų gudų, regis, paskui įkyrėjo valdžia tų prašaleičių, kuri, vildamos ant jų apmaudą nugiežti, patrako, bet variagai, arba rusai, turėdami stiprią talką, nuveikė patrakusius gudus ir jų patį karvedį Vadimą užmušė1.
Riurikas pakviečiamas į Didžiojo Naugardo kunigaikštystę.
PDF 428
Riurikas pakviečiamas į Didžiojo Nau- \ngardo kunigaikštystę. Rusios monarchijos \npradžia.
Didžiajame Naugarde įsitvirtina krikščio nybė.
PDF 429
Didžiajame Naugarde įsitvirtina krikščio\nnybė.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ne be pagrindo tyrėjai sugalvojo susekti seniausią tautų istoriją iš jų gimtosios kalbos, nes rezultatas dažniausiai apvainikuodavo jų pastangas visiškai naujais, iki šiol visiškai nežinomais ir visiškai tikrais atradimais. Nesigilinsime į tų at radimų smulkmenas, kaip teko su jais padirbėti; neturime nė tikslo mėgdžioti etimologinius išvedžiojimus, kaip tik gana pa plitusius, kadangi visam laikui pasirinkome savo pačių atrastą kelią, kuriame neturi būti vietos etimologinėms išmonėms, pri temptoms daiktų ir žodžių panašybėmis, išskyrus tik tas, ku rios negali būti nuginčytos iš pirmo žvilgsnio ir dėl jų akivaiz daus sutapimo ir kurių palyginimui pakanka paprasto pasvars tymo. Mechovita sako: „... linguagium Lithuanicum est quadri partitum: primum linguagium est Iaczuingomm, ut horum qui circa castrum Drochicin inhabitarunt, et pauci supemint.