Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys gyveno nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 18-20
Šis mūšis 5 tapo lemtingu lūžiu, tada kai į Lietuvą atėjo didelės permainos - ji iš žūtbutinį karą prieš visos Vakarų Europos remiamus “kryžiuočius kovojančios, krikščioniškosios Europos nepripažįstamos, bet imperinį mastą pasiekusios pagoniškos valstybės tapo svarbia krikščioniškosios Europos politine žaidėja, prisiėmusia krikščionybės gynėjos rytuose vaidmenį +X AN a! 2 ## Puslapis 19 [tuščias arba OCR neatpažino teksto] ## Puslapis 20 NUO PAGONIŠKOSIOS IKI VYTAUTO IMPERIJOS Baltų gentys Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys ir toliau gyveno plačioje teritorijoje - nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos. Didžiojo tautų kraustymosi epochoje joms tekdavo gintis nuo hunų ir kitų klajoklių puldinėjimų.
Vokiečių ekspansija buvo nublokšta iki Dauguvos, į XIII a.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 24
Kalavijuočių ordino ir kryžininkų įsiveržimas į Šiaulių žemę Mūšio padariniai Ordino sutriuškinimas buvo toks stiprus, kad iš vokiečių jungo išsivadavo Rytinė Žiemgala, paskui sukilo kuršiai, saremiečiai estai. Vokiečių ekspansija buvo nublokšta iki Dauguvos, į XIII a. pradžios ribas.
Spalio 5 d. Lietuvos kariuomenė dar tęsė kovas su bolševikais Dauguvos fronte.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 194
Spalio 5 d. plk. Virgoličiaus rinktinė iš Kuršėnų persikėlė į Šiaulius. Lietuvos vyriausybė negalėjo užkirsti jai kelio, nes tuo metu Lietuvos kariuomenė dar tęsė kovas su bolševikais Dauguvos fronte.
Lietuvos kariuomenės sparnas turėjo nustumti švedus nuo Dauguvos kranto ir nublokšti juos į šiaurėje esantį pelkėtą mišką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 106-107
Šio sparno jėga - reitarų sutelkta ugnis, husarų geležinis smūgis, Lietuvos totorių ir kazokų manevringumas persekiojant bėgantį priešą. Sparno uždavinys - apeiti priešininko dešinįjį sparną, nustumti jį nuo Dauguvos kranto ir bendromis jėgomis su visa Lietuvos kariuomene nublokšti švedus į šiaurėje esantį pelkėtą mišką ir ten juos sunaikinti. ## Puslapis 107 Neišsivertė didysis etmonas ir be karinių gudrybių.
Treniotos ir žemaičių žygiai siekė už Dauguvos esančią Estiją, bet buvo siaubiamieji, o ne užkariaujamieji.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 73
Bet, neatvykus Naugardo kariuomenei, jis neįstengė paimti pilies ir, grįžęs namo, daugiau su ordinu nebekariavo. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo Kulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. Tai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai.
Ordino kariuomenė buvo užpulta prie Aizkrauklės ant Dauguvos kranto.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 210
Prie Aizkrauklės (Ascheraden, ant Dauguvos kranto), jie užpuolė ordino kariuomenę. Kruvinose kautynėse (III. 5 d.), iš kurių kryžiuočių nelaimei pasitraukė žiemgaliai^238 , žuvo pats magistras ir 71 ordino riteris^239.
Narbutas Gercikos pilį prie Dauguvos tapatino su dabartiniu Daugpiliu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 98
Šis karžygys, kurį Livonijos riteriai klasta arba pasaloje sugavo ir laikė surakintą Vendeno pilyje, nusidūrė savo paties kalaviju, kurio iš jo neatėmė pagerbdami jo luomą. Tą kalaviją riteriai grąžino kunigaikščio giminėms, tarpininkaujant rusų kunigaikščiui Visvaldžiui (Vsevolodui), kurio sostinė buvo Gercikos pilis prie Dauguvos, autoriaus nuomone, dabartinis Daugpilis. Tą kalaviją lietuviai paskyrė savajam karo dievui; kiek kartų jį turėję su savimi kovodami su livoniečiais, tiek kartų nugalėję, nes buvo įsitikinę, kad jų karo dievas padės keršydamas už nužudymą Dangeručio, kuris, kaip jie manė, nelaisvėje buvo nužudytas tuo kalaviju.
Narbutas Krivių Krivaičio valdžią vaizdavo kaip kadaise apėmusią žemes nuo Vyslos iki Dauguvos ir nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 429
Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.
Narbutas teigė, kad potvynių ir šiaurės vėjų sukelti pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 144
Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vietinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilgalaikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius judesius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.
Narbutas atmetė mokslininkų nuomonę, kad gintaro kelio upė galėjusi būti Prieglius arba Vakarų Dauguva, ir rinkosi Nemuną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 145
Skitai gintarą turėdavo gauti keliu, ėjusiu palei Baltijos jūrą upe, kuri į ją įteka. Mokslininkai klydo manydami, jog tai galėjo būti Prieglius arba Vakarų Dauguva. Čia tinkamiausias būtų Nemunas, nes labiausiai susijęs su Pripete.
Narbutas rašė, kad skandinavų Reithgothland vadintas kraštas tęsėsi nuo Nemuno žemupio dešiniosios pakrantės iki Dauguvos žemupio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 248
Tam tikrą šios žemės dalį skandinavai vadino Reithgothland. Sis pavadinimas kildinamas1 iš senovės germanų žodžio Rieth, Ried, Reiih, ir reiškia žemą kraštą, miškingą žemumą. Sis kraštas tęsėsi nuo Nemuno žemupio dešiniosios pakrantės ligi Dauguvos žemupio.
1433 m. Vitebske, Dauguvos upėje, kunigaikštis Mykolas Jonaitis Alšėniškis Švitrigailos įsakymu buvo nuskandintas, regis, apkaltinus jį išdavyste.
Lituanistika-67929-Mirties-bausmes-vykdymas-valdovo-isdavikams — Mirties bausmės vykdymas valdovo išdavikams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1447-1529 m.
PDF 12
1433 m. Ldk Švitrigaila suėmė ir įsakė nuskandinti Vitebske (Dauguvos upėje) kunigaikštį Mykolą Jonaitį Alšėniškį, regis, kaltindamas jį išdavyste.
Kunigaikštis įsakė visai kariau nai grįžti, kas juolab buvo paspartinta gavus žinią iš Turaidoje stovėjusių pajūrio sargyboje pulkų, esą paste bėti laivai, pasukę Dauguvos žiočių link.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 336
Kunigaikštis įsakė visai kariaunai grįžti, kas juolab buvo paspartinta gavus žinią iš Turaidoje stovėjusių pajūrio sargyboje pulkų, esą pastebėti laivai, pasukę Dauguvos žiočių link.
1200 metais lietuviai patraukė Dauguvos žemupio link ir užpuolė Žemgalą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 271
Bet, atėjus žiemai, patraukę Dauguvos žemupio link, užpuolė Žemgalą, tačiau išgirdę žinią, kad Pskovo kunigaikštis įsibrovė į Lietuvą, skubiai apleido žemgalius ir grįžo į savo kraštą.
1206 m. lietuviai naktį ledu perėjo Dauguvą, o krikščionys prie jos laukė prie Lielvardės.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 337
Netrukus buvo sutelkta kariauna prie Dauguvos, po to patraukė prie Lielvardės, kur laukė ateinančių lietuvių. Šie, į vakarą pasiekę Dauguvą, naktį ledu perėjo upę.
Ikškilės ir Holmo tvirtovės stovėjo atokiau nuo Dauguvos žiočių.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 268
Juk dvi — Ikškilės ir Holmo ■— tvirtovės, stovėjusios šiek tiek atokiau nuo Dauguvos žiočių, taip pat aukštuma prie Rigės magino daug patogesne padėtimi, taigi pastatydino len pilį, greta miestą.
1204 metais Lietuvos karių tuntai įvairiose vietose persikėlė per Dauguvą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 277
Nesuskaičiuojami tos tautos karių tuntai, įvairiose vietose persikėlę per Dauguvą, apgulę Rygą, degėsiais pavertė apylinkes, iki paskutiniųjų nusiaubė žydinčias valsčių žemes ir su gausiu laimikiu grįžo atgal1.
Daumantas pabėgo anapus Dauguvos į Pskovą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 249
Vyras įpykęs išžygiavo su kariauna ir apgulė Utenos pilį. Daumantas, matydamas neišvengiamą pavojų, liepė pilies gynėjams stipriai priešintis, o pats naktį, nusileidęs nuo mūro sienos, pabėgo anapus Dauguvos į Pskovą
Grįždami lietuviai su grobiu persikėlė per Dauguvą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 256
Šie tuo tarpu, jau grįždami su grobiu namo, persikėlė per Dauguvą.
Išsiuntė jį į Vitebską ir ten liepė jį Dauguvoje, prie Vitebsko, nu skandinti.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 116
Išsiuntė jį į Vitebską ir ten liepė jį Dauguvoje, prie Vitebsko, nuskandinti.
Šie pokyčiai labiausiai pa veikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių;.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 144
Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vietinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilgalaikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius judesius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.
O šiaurės rytų kryptimi gyveno vibionų, arba vitbionų, gentis, jų sostinė buvo senovės pi lis prie Dauguvos Witsby, kur dabar yra Vitebskas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 101
O šiaurės rytų kryptimi gyveno vibionų, arba vitbionų, gentis, jų sostinė buvo senovės pilis prie Dauguvos Witsby, kur dabar yra Vitebskas
Kuršiai Dauguvai suteikė mitinį Rox arba Ross pavadinimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 286
Iš tikrųjų dar prieš žemgalius (jie yra kuršių atšaka, susimaišiusi su lietuviais ir latviais) jie gyveno prie Dauguvos visoje Žemgaloje ir buvo vadinami koraksais, Korraxy. Dauguvai jie suteikė mitinį pavadinimą Rox, t. y. Ross.
Į jo palyginimus su Radauna, Vysla, Priegliumi, Ne munu, Dauguva galima taip pat atsakyti tais pačiais Diodoro žodžiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 331
Į jo palyginimus su Radauna, Vysla, Priegliumi, Nemunu, Dauguva galima taip pat atsakyti tais pačiais Diodoro žodžiais.
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 429
Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.
Nareta -upe lis, tekantis netoli Vitebsko ir įtekantis į Dauguvą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 231
Nareta -upelis, tekantis netoli Vitebsko ir įtekantis į Dauguvą
Tą kalavi ją riteriai grąžino kunigaikščio giminėms, tarpininkaujant ru sų kunigaikščiui Visvaldžiui (Vsevolodui), kurio sostinė buvo Gercikos pilis prie Dauguvos, autoriaus nuomone, dabartinis Daugpilis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 97
Tą kalaviją riteriai grąžino kunigaikščio giminėms, tarpininkaujant rusų kunigaikščiui Visvaldžiui (Vsevolodui), kurio sostinė buvo Gercikos pilis prie Dauguvos, autoriaus nuomone, dabartinis Daugpilis.