Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys gyveno nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 18-20
Šis mūšis 5 tapo lemtingu lūžiu, tada kai į Lietuvą atėjo didelės permainos - ji iš žūtbutinį karą prieš visos Vakarų Europos remiamus “kryžiuočius kovojančios, krikščioniškosios Europos nepripažįstamos, bet imperinį mastą pasiekusios pagoniškos valstybės tapo svarbia krikščioniškosios Europos politine žaidėja, prisiėmusia krikščionybės gynėjos rytuose vaidmenį +X AN a! 2 ## Puslapis 19 [tuščias arba OCR neatpažino teksto] ## Puslapis 20 NUO PAGONIŠKOSIOS IKI VYTAUTO IMPERIJOS Baltų gentys Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys ir toliau gy- veno plačioje teritorijoje - nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos. Didžiojo tautų kraustymosi epo- choje joms tekdavo gintis nuo hunų ir kitų klajoklių puldinėjimų.
Vokiečių ekspansija buvo nublokšta iki Dauguvos, į XIII a.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 24
Kalavijuočių ordino ir kryžininkų įsiveržimas į Šiaulių žemę Mūšio padariniai Ordino sutriuškinimas buvo toks stiprus, kad iš vokiečių jungo išsivadavo Rytinė Žiemgala, paskui sukilo kuršiai, saremie- čiai estai. Vokiečių ekspansija buvo nu- blokšta iki Dauguvos, į XIII a. pradžios ribas.
Spalio 5 d. Lietuvos kariuomenė dar tęsė kovas su bolševikais Dauguvos fronte.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 194
Spalio 5 d. plk. Virgoličiaus rinktinė iš Kuršėnų per- sikėlė į Šiaulius. Lietuvos vyriausybė negalėjo už- kirsti jai kelio, nes tuo metu Lietuvos kariuomenė dar tęsė kovas su bolševikais Dauguvos fronte.
Lietuvos kariuomenės sparnas turėjo nustumti švedus nuo Dauguvos kranto ir nublokšti juos į šiaurėje esantį pelkėtą mišką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 106-107
Šio sparno jėga - reitarų sutelkta ugnis, husarų geležinis smūgis, Lietuvos totorių ir kazokų manevringumas persekiojant bėgantį priešą. Sparno užda- vinys - apeiti priešininko dešinįjį sparną, nustumti jį nuo Dauguvos kranto ir bendro- mis jėgomis su visa Lietuvos kariuomene nublokšti švedus į šiaurėje esantį pelkėtą mišką ir ten juos sunaikinti. ## Puslapis 107 Neišsivertė didysis etmonas ir be karinių gudrybių.
Treniotos ir žemaičių žygiai siekė už Dauguvos esančią Estiją, bet buvo siaubiamieji, o ne užkariaujamieji.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 73
Bet, neatvykus Naugardo ka- riuomenei, jis neįstengė paimti pilies ir, grįžęs namo, daugiau su ordinu nebekariavo. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo Kulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. Tai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai.
Ordino kariuomenė buvo užpulta prie Aizkrauklės ant Dauguvos kranto.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 210
Prie Aizkrauklės (Ascheraden, ant Dauguvos kranto), jie užpuolė ordino kariuomenę. Kruvinose kautynėse (III. 5 d.), iš kurių kry žiuočių nelaimei pasitraukė žiemgaliai^238 , žuvo pats magistras ir 71 ordino riteris^239.
Narbutas Gercikos pilį prie Dauguvos tapatino su dabartiniu Daugpiliu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 98
Šis karžygys, kurį Livonijos riteriai klasta arba pasaloje\nsugavo ir laikė surakintą Vendeno pilyje, nusidūrė savo paties\nkalaviju, kurio iš jo neatėmė pagerbdami jo luomą. Tą kalavi\nją riteriai grąžino kunigaikščio giminėms, tarpininkaujant ru\nsų kunigaikščiui Visvaldžiui (Vsevolodui), kurio sostinė buvo\nGercikos pilis prie Dauguvos, autoriaus nuomone, dabartinis\nDaugpilis. Tą kalaviją lietuviai paskyrė savajam karo dievui;\nkiek kartų jį turėję su savimi kovodami su livoniečiais, tiek\nkartų nugalėję, nes buvo įsitikinę, kad jų karo dievas padės\nkeršydamas už nužudymą Dangeručio, kuris, kaip jie manė,\nnelaisvėje buvo nužudytas tuo kalaviju.
Narbutas Krivių Krivaičio valdžią vaizdavo kaip kadaise apėmusią žemes nuo Vyslos iki Dauguvos ir nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 429
Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.
Narbutas teigė, kad potvynių ir šiaurės vėjų sukelti pokyčiai labiausiai paveikė Baltijos pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 144
Čia dar kartą pakartosime aukščiau minėtą pastabą (§ 25, 26) apie kai kuriuos vie tinius pokyčius, kuriuos sukėlė dideli potvyniai ar ilga laikiai smarkūs-šiaurės vėjai. Šie pokyčiai labiausiai pa veikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius ju desius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2. Kalbant apie mūsų žemės formavimąsi, ne 1 Vienas milžinas, suspaudęs savo rankoje Atos kalną, nusviedė jį iš Trakijos į Makedoniją (Noet Fr.
Narbutas atmetė mokslininkų nuomonę, kad gintaro kelio upė galėjusi būti Prieglius arba Vakarų Dauguva, ir rinkosi Nemuną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 145
Skitai gintarą turėdavo gauti keliu, ėjusiu palei Baltijos jūrą upe, kuri į ją įteka. Mokslininkai klydo ma nydami, jog tai galėjo būti Prieglius arba Vakarų Dauguva. Čia tin kamiausias būtų Nemunas, nes labiausiai susijęs su Pripete.
Narbutas rašė, kad skandinavų Reithgothland vadintas kraštas tęsėsi nuo Nemuno žemupio dešiniosios pakrantės iki Dauguvos žemupio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 248
Tam tikrą\nšios žemės dalį skandinavai vadino Reithgothland. Sis\npavadinimas kildinamas1 iš senovės germanų žodžio\nRieth, Ried, Reiih, ir reiškia žemą kraštą, miškingą že\nmumą. Sis kraštas tęsėsi nuo Nemuno žemupio dešiniosios\npakrantės ligi Dauguvos žemupio.
1433 m. Vitebske, Dauguvos upėje, kunigaikštis Mykolas Jonaitis Alšėniškis Švitrigailos įsakymu buvo nuskandintas, regis, apkaltinus jį išdavyste.
Lituanistika-67929-Mirties-bausmes-vykdymas-valdovo-isdavikams — Mirties bausmės vykdymas valdovo išdavikams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1447-1529 m.
PDF 12
1433 m. Ldk Švitrigaila suėmė ir įsakė nuskandinti Vitebske (Dauguvos upėje) kunigaikštį Mykolą Jonaitį Alšėniškį, re gis, kaltindamas jį išdavyste.
Kunigaikštis įsakė visai kariau nai grįžti, kas juolab buvo paspartinta gavus žinią iš Turaidoje stovėjusių pajūrio sargyboje pulkų, esą paste bėti laivai, pasukę Dauguvos žiočių link.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 336
Kunigaikštis įsakė visai kariau\nnai grįžti, kas juolab buvo paspartinta gavus žinią iš \nTuraidoje stovėjusių pajūrio sargyboje pulkų, esą paste\nbėti laivai, pasukę Dauguvos žiočių link.
1200 metais lietuviai patraukė Dauguvos žemupio link ir užpuolė Žemgalą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 271
Bet, atėjus žiemai, \npatraukę Dauguvos žemupio link, užpuolė Žemgalą, ta\nčiau išgirdę žinią, kad Pskovo kunigaikštis įsibrovė į Lie\ntuvą, skubiai apleido žemgalius ir grįžo į savo kraštą.
1206 m. lietuviai naktį ledu perėjo Dauguvą, o krikščionys prie jos laukė prie Lielvardės.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 337
Netrukus buvo su\ntelkta kariauna prie Dauguvos, po to patraukė prie Liel- \nvardės, kur laukė ateinančių lietuvių. Šie, į vakarą pasie\nkę Dauguvą, naktį ledu perėjo upę.
Ikškilės ir Holmo tvirtovės stovėjo atokiau nuo Dauguvos žiočių.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 268
Juk \ndvi — Ikškilės ir Holmo ■— tvirtovės, stovėjusios šiek tiek \natokiau nuo Dauguvos žiočių, taip pat aukštuma prie \nRigės magino daug patogesne padėtimi, taigi pastatydino \nlen pilį, greta miestą.
1204 metais Lietuvos karių tuntai įvairiose vietose persikėlė per Dauguvą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 277
Nesuskaičiuojami tos tautos karių \ntuntai, įvairiose vietose persikėlę per Dauguvą, apgulę \nRygą, degėsiais pavertė apylinkes, iki paskutiniųjų nu\nsiaubė žydinčias valsčių žemes ir su gausiu laimikiu grį\nžo atgal1.
Daumantas pabėgo anapus Dauguvos į Pskovą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 249
Vyras įpykęs išžygiavo su ka\nriauna ir apgulė Utenos pilį. Daumantas, matydamas ne\nišvengiamą pavojų, liepė pilies gynėjams stipriai prie\nšintis, o pats naktį, nusileidęs nuo mūro sienos, pabėgo \nanapus Dauguvos į Pskovą
Grįždami lietuviai su grobiu persikėlė per Dauguvą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 256
Šie tuo tarpu, jau grįždami su grobiu namo, \npersikėlė per Dauguvą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
1663)*. 456 ## Puslapis 456 VIII priedas Daug buvo ištyrinėta šaltinių, norint išsiaiškinti Dauguvos upės pavadinimo kilmę. Mums iš Ukmergės apskrities pavyko gauti dainelę, kuri rodo, kad šis pavadinimas atsirado nuo „ De wine Upes“: dainininkas sako, jog pasikinkys į roges žirgelius ir važiuos grobio: Založym do san koniki, Osiadlamy wrone žrebie, Pojedziem wojowac, Wojnę toczyč w Ryški kraj, O žeby tylko wody zamarzly.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
457 ## Puslapis 457 Iš Lietuvos važiuojant į Livoniją, reikia pervažiuoti nemažai upių. Dainininkas suskaičiuoja net astuonias, o „dewine“, tai yra „Dwine upe“, devintoji upė, tai, be abejo, Dvina (Dauguva). Bet kodėl taip vadinama ir antroji Dvina, šiaurinė, įtekanti į Bal tąją jūrą?