51 Karalius Aleksandras savo sprendimu, datuotu Borisove 1500 m. (feria quinta in octava Visitationis Beatae Virginis Mariae - ketvirtadienį Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo oktavoje), bernardinų prašymu, prie vienuolyno esantį savo malūną įsako nugriauti, kadangi šis dėl drebėjimo malimo metu išjudino jau ir taip netvirtus bernardinų pastatų pamatus, o sklvpą, kuriame malūnas stovėjo, atiduoda vienuolynui.
Maskva viena po kitos prisijungė kitas rusų kunigaikštijas ir netrukus ėmė gvieštis Lietuvos žemių kunigaikštystės, totorių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Šios pajėgos užėmė Borisovą, Minską, Zaslavlį, Krėvą, Lydą, Vilnių, Trakus ir priartėjo prie Kauno. Žygimantas su savo mažesne Lietuvos kariuomene nestojo į mūšį, bet vesdamas savo pajėgas ne keliais ir neprieinamomis vietomis, puldinėjo Švitrigailos tiekimo dalinius, padarydamas jiems daug nuostolių, 67 pi 6£ kr L 610 2 a T = 5 o 2 22 co “+ p 23 iv ## Puslapis 70 priversdamas priešą badauti.
Gavęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską penkis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patraukė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių bajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų būrius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįsdamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turėjo per mažai karių. Jį atsitraukiantį atkakliai persekiojo karalius.