51\nKaralius Aleksandras savo sprendi\nmu, datuotu Borisove 1500 m. (feria \nquinta in octava Visitationis Beatae \nVirginis Mariae - ketvirtadienį Švč.\nMergelės Marijos Apsilankymo ok\ntavoje), bernardinų prašymu, prie \nvienuolyno esantį savo malūną įsa\nko nugriauti, kadangi šis dėl drebė\njimo malimo metu išjudino jau ir \ntaip netvirtus bernardinų pastatų \npamatus, o sklvpą, kuriame malū\nnas stovėjo, atiduoda vienuolynui.
Maskva viena po kitos prisijungė kitas rusų kunigaikštijas ir netrukus ėmė gvieštis Lietuvos žemių kunigaikštystės, totorių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Šios pajėgos užėmė Borisovą, Minską, Zaslavlį, Krėvą, Lydą, Vilnių, Trakus ir priartėjo prie Kauno. Žygimantas su savo mažesne Lietuvos ka- riuomene nestojo į mūšį, bet vesdamas savo pajėgas ne keliais ir neprieinamomis vietomis, puldinėjo Švitrigailos tiekimo da- linius, padarydamas jiems daug nuostolių, 67 pi 6£ kr L 610 2 a T = 5 o 2 22 co “+ p 23 iv ## Puslapis 70 priversdamas priešą badauti.
Ga\nvęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską pen\nkis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir ka\nrališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patrau\nkė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių\nbajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų bū\nrius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės\npriekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo\nkariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįs\ndamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turė\njo per mažai karių. Jį atsitraukiantį atkakliai perse\nkiojo karalius.