Narbutas rašė, kad Biarmijos, arba Permės, raidyno pėdsakų buvo aptikta lietuvių žemėje ir kad senovės lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Narbutas Biarmiją iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą apibūdino kaip atskirą valstybę, palaikiusią santykius su Naugardo slavais. Narbutas rašė, kad išaugus rusų valstybės galiai Biarmija turėjo tapti jos provincija, bet biarmiečiai laikėsi senosios stabmeldystės.
Apie juos senovės Graikijos geografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometinius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad ir paties Herodoto išvardytų. Iš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža ką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugardo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė atskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana fragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis buvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi, kad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailėjo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius dėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai mokėjo gana neblogai gintis.
Pirmieji rašmenys buvo lapidariniai, kitaip sakant, raižiniai ant akmenų ir vartojami kas dieniniams reikalams, kiti atsirado numizmatiniuose da lykuose ir turbūt paskatinti ryšių su Biarmija.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Pirmieji rašmenys buvo lapidariniai, kitaip sakant, raižiniai ant akmenų ir vartojami kasdieniniams reikalams, kiti atsirado numizmatiniuose dalykuose ir turbūt paskatinti ryšių su Biarmija.
Iš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža ką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugardo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė atskirą valstybę.