Narbutas rašė, kad Biarmijos, arba Permės, raidyno pėdsakų buvo aptikta lietuvių žemėje ir kad senovės lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Narbutas Biarmiją iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą apibūdino kaip atskirą valstybę, palaikiusią santykius su Naugardo slavais. Narbutas rašė, kad išaugus rusų valstybės galiai Biarmija turėjo tapti jos provincija, bet biarmiečiai laikėsi senosios stabmeldystės.
Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana\nfragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu\nvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi,\nkad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė\njo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius\ndėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai\nmokėjo gana neblogai gintis.
Pirmieji rašmenys buvo lapidariniai, kitaip sakant, raižiniai ant akmenų ir vartojami kas dieniniams reikalams, kiti atsirado numizmatiniuose da lykuose ir turbūt paskatinti ryšių su Biarmija.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Pirmieji rašmenys buvo lapidari- \nniai, kitaip sakant, raižiniai ant akmenų ir vartojami kas\ndieniniams reikalams, kiti atsirado numizmatiniuose da\nlykuose ir turbūt paskatinti ryšių su Biarmija.