Narbutas Biarmiją iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą apibūdino kaip atskirą valstybę, palaikiusią santykius su Naugardo slavais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 436
Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana\nfragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu\nvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi,\nkad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė\njo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius\ndėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai\nmokėjo gana neblogai gintis.
Pirmieji rašmenys buvo lapidariniai, kitaip sakant, raižiniai ant akmenų ir vartojami kas dieniniams reikalams, kiti atsirado numizmatiniuose da lykuose ir turbūt paskatinti ryšių su Biarmija.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 419
Pirmieji rašmenys buvo lapidari- \nniai, kitaip sakant, raižiniai ant akmenų ir vartojami kas\ndieniniams reikalams, kiti atsirado numizmatiniuose da\nlykuose ir turbūt paskatinti ryšių su Biarmija.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
V priedas A pie Biarmijos raidyną Rašydami šį veikalą, ne kartą kalbėjome apie Biarmijos (Permės) raidyną, kurio pėdsakų pasitaikė aptikti lietuvių že mėje, ir iš tiesų tokių, kurie nepalieka abejonės, kad senovės 18 Alt- und Neues Preussen. - S. 149. 434 ## Puslapis 434 lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Gali būti, kad kam nors pasitaikys rasti pinigą arba metalo gabaliuką su užrašu to rai dyno raidėmis; man net pasakojo, kad Lietuvoje kai kur yra akmenų su iškaltomis nežinomo pavidalo raidėmis, o tos galė tų pasirodyti esančios biarmiškos. Vieną iš tokių užrašų, per pieštą Žemaitijoje nuo akmens, turėjau rankose; jame buvo deramai išbrėžtos kelios biarmiškos raidės, tačiau, matyt, ne mokšiškai kopijuojant, kiti ženklai buvo sugadinti, neįmano ma buvo padaryti kokią nors išvadą, nebent įrodymą, kad gali pasitaikyti atradimų, liudijančių, jog pas mus Biarmijos raidy nas buvo plačiau pažįstamas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
435 ## Puslapis 435 Išaugus rusų valstybės galiai, Biarmija savaime turėjo tap ti jos provincija, tačiau ši tauta atkakliai laikėsi savo senosios stabmeldystės; smulkesnės žinios apie ją yra dingusios. Atver timas j krikščionybę, prasidėjęs tenai apie X amžiaus pabaigą, vyko gana nesėkmingai: biarmiečiai tai priimdavo krikščiony bę, tai vėl atmesdavo, o dėl to neapsieidavo ir be kankinių: vienam vyskupui, apsakančiam šventąją evangeliją, jie gyvam nulupo odą. Pagaliau atsirado tikrasis Biarmijos apaštalas - šventasis Steponas, Permės vyskupas, išmintingas, pamaldus, kupinas žmoniškumo ir žmogaus širdies supratimo. Davęs žmonėms pažinti savo dorybes ir užsitarnavęs jų meile, nie kuo neįžeisdamas čiabuvių tautos, nors pats buvo rusas, jis taip sėkmingai pakreipė dalykų eigą, kad visa senovinė Biar mija priėmė Kristaus tikėjimo šviesą be pasipriešinimo ir no riai.