Dabar Bajerburgas vadinamas - Raudań, arba tiksliau Raudonė, nuo žemaitiško žodžio „raudonas", mat jos sienos sumūrytos iš raudonų plytų. Pasak Prūsijos metrašti ninkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą. Rau donė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.
Į tą rūsį landa buvo tokia, kad tik po vieną žmogų tegalėjo įeiti, veikiausiai tai buvo pilies kalėjimas. Pasak Prūsijos metraštininkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d., sustojo ties Bajerburgu.
Dabar Veliuona priklauso dvarininkui Mykolui Zaleskiui. Už mylios nuo Veliuonos, irgi ties Nemunu, stovi Bajerburgo pilis, pastatydinta Ordinui pavedus ir padedant Bavarijos kunigaikščiui Henrikui apie 1337 metus, gavusi vardą, nuo jo paeinantį; pastarasis kunigaikštis draugėj su kryžiuočiais dalyvavo daugelyje žygių į Lietuvą. Dabar Bajerburgas vadinamas - Raudań, arba tiksliau Raudonė, nuo žemaitiško žodžio „raudonas", mat jos sienos sumūrytos iš raudonų plytų.
Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib. IX, p. 923, nurodo, kad buvo ugninės strėlės pervertas. Bet Olivos metraščiai (Annales Oliv., p. 48) rašo, kad tuo tarpu, kai Gediminas pats ar jo karys pilies aptvaro link stūmė karinę mašiną, į jį pataikė kario Marijano paleistas šūvis iš bombardos, kurios buvo neseniai išrastos Vokietijoje, Lietuvoje dar nežinomos. Žinome iš metraštininkų pasakojimų, kad anglai pirmieji panaudojo šaunamuosius ginklus 1346 metais rugpjūčio 26 dieną mūšyje prie Kreši, vadinamosiomis bombardomis pliekę prancūzų karius. Buvo tai tam tikra rūšis pabūklų arba patrankų, įtaisytų ant vežimų, kurios, svaidydamosios ugnies išmetamomis mažomis geležies kulkomis, baisaus trenksmo lydimomis, daugiau buvo tinkamos žirgams gąsdinti. Žr. G i ovanni V i 11 a n i, Storia Fiorent. Lib. XII, c. 65, p. 947, ir c. 66, p. 948. Anglų riteriai, ne kartą draugėj su kryžiuočiais ėję į kryžiaus žygius kautis su pagonimis lietuviais, galėjo kryžiuočius prieš kelerius metus su tuo bombardų išradimu supažindinti, galėjo ir Gediminas nuo jų žūti. - • — 103 ## Puslapis 120 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS vietos žmonių, atiteko sūnui vienos karo belaisvės, lietuvių paimtos Prūsijoje. Jos sūnus buvo vadinamas Kiršenšteinu, ir toji giminė, vėliau gavusi pilietybę, keletą šimtmečių valdė Raudonės pilį. Po to ji perėjo Olendzkių nuosavybėn, jie čia gyveno apie 30 metų. Pagaliau kunigaikštis Zubovas, kurio ainiai dabar yra Raudonės savininkai, pradėjo ją tvarkyti, norėdamas grąžinti senovinį gotikinį vaizdą, bet nebaigęs mirė. Dabar pilis stovi be stogo, be langų ir vis labiau nyksta.