Aukštaitija

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Vytautas ir Jogaila, išgirdę iš savo pasiuntinių tokį sprendimą, anot Dlugošo, graudžiai apsiverkė^1 ) ir tuojau pasiuntė kitus pasiuntinius — Zbignievą Olesnickį ir Mikalojų Cibulką — su protesto raštu, kuris buvo paskaitytas tame pat suvažiavime. Proteste Vytautas pareiškė, kad neįgaliojo Zigmanto būti arbitru ir spręsti jo reikalus^2 ). Po to parašė jam dar kitą raštą, kuriame labai gražiai išdėstė, kad Žemaitija ir Aukštaitija — tai dvi neatskiriamos Lietuvos dalys, tiktai žmonių vadinamos įvairiai dėl jų geografinės padėties; o taip pat ir Sūdavija su Jotvingija (Dzūkija) yra tokie lietuvių kraštai, dėl kurių ir ginčo negali kilti; tad jei sprendimas nebus atmainytas, kol gyvas bus, nepalaikys su Zigmantu taikos^3 ).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Baigiant šios antros srities aprašymą, negalima nepaminėti jos padalijimo į dvi dalis; apie tai ne sykį reikės dar kalbėti, be to, norint suvokti senovės lietuvių kraštų geografiją, reikia aptarti šį padalijimą. Lietuva, arba antroji sritis, laikoma viena visuma, dalijosi į dvi puses: aukštesnę, vadinamą Aukštaitija, lotynų autorių Austechia, ir žemesnę, arba Žemaitiją. Sis padalijimas turėjo sieną, kuri tęsėsi dešiniąja Neries ir Nemuno pakrante nuo Nevėžio žiočių aukštyn šia upe net iki vakarinės Upytės apskrities sienos ir toliau net iki Kuršo.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Padėtis susiklostė taip: didysis magistras siaubė Aukštaitiją, kunigaikštis Kęstutis, negalėdamas pasipriešinti jo karinėms pajėgoms, per girias prasigavęs įsiveržė į Prūsiją ir užkariavo Salduvos ir Osterodės apylinkes

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Baigiant šios antros srities aprašymą, negalima nepaminėti jos padalijimo į dvi dalis; apie tai ne sykį reikės dar kalbėti, be to, norint suvokti senovės lietuvių kraštų geografiją, reikia aptarti šį padalijimą. Lietuva, arba antroji sritis, laikoma viena visuma, dalijosi į dvi puses: aukštesnę, vadinamą Aukštaitija, lotynų autorių Austechia, ir žemesnę, arba Žemaitiją. Sis padalijimas turėjo sieną, kuri tęsėsi dešiniąja Neries ir Nemuno pakrante nuo Nevėžio žiočių aukštyn šia upe net iki vakarinės Upytės apskrities sienos ir toliau net iki Kuršo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Baigiant šios antros srities aprašymą, negalima nepaminėti jos padalijimo į dvi dalis; apie tai ne sykį reikės dar kalbėti, be to, norint suvokti senovės lietuvių kraštų geografiją, reikia aptarti šį padalijimą. Lietuva, arba antroji sritis, laikoma viena visuma, dalijosi į dvi puses: aukštesnę, vadinamą Aukštaitija, lotynų autorių Austechia, ir žemesnę, arba Žemaitiją. Sis padalijimas turėjo sieną, kuri tęsėsi dešiniąja Neries ir Nemuno pakrante nuo Nevėžio žiočių aukštyn šia upe net iki vakarinės Upytės apskrities sienos ir toliau net iki Kuršo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Baigiant šios antros srities aprašymą, negalima nepaminėti jos padalijimo į dvi dalis; apie tai ne sykį reikės dar kalbėti, be to, norint suvokti senovės lietuvių kraštų geografiją, reikia aptarti šį padalijimą. Lietuva, arba antroji sritis, laikoma viena visuma, dalijosi į dvi puses: aukštesnę, vadinamą Aukštaitija, lotynų autorių Austechia, ir žemesnę, arba Žemaitiją. Sis padalijimas turėjo sieną, kuri tęsėsi dešiniąja Neries ir Nemuno pakrante nuo Nevėžio žiočių aukštyn šia upe net iki vakarinės Upytės apskrities sienos ir toliau net iki Kuršo.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Šio žygio tikslas buvo Aukštaitija.