1432 m. Vilnius gavo Magdeburgo teisių atnaujinimą ir patvirtinimą dviem privilegijomis lotynų ir rusų kalbomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 233-234
Vėliau, po keturių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo 17 Apie tai didžiajam magistrui praneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, laiške, datuotame 1432 metų rugpjūčio 19 d. Ind. Cod. Hist. Dipl. Livon., I, Nr. 1330. 18 Kryžiuočių knechtas Hansas Baigas 1432 metų rugsėjo 8 dieną iš Trakų rašo didžiajam magistrui, kad: „Žygimantas, naujas Lietuvos didysis kunigaikštis, visiems, turintiems iš tėvų paveldėto turto, suteikia garantijų pagal Magdeburgo teises, kaip ir tiems, kuriems seniau jo brolis Vytautas paskyrė dovanojimus, ir taip pelno miestiečių palankumą. Visi kalba: „O, koks mums maloningas yra mūsų valdovas, Švitrigaila to nedarė. Už mūsų Žygimantą esame pasirengę numirti/' Kotzebue Switrig., p . 8 6 . 217 ## Puslapis 234 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS teisių atnaujinimą ir patvirtinimą dviem privilegijomis lotynų ir rusų kalbomis - katalikų ir stačiatikių tikėjimo gyventojams. Jas magistratas priėmė viešai iš didžiojo kunigaikščio rankų19.
Žygimantas privilegijose Vilniui amžiams suteikė vokišką Magdeburgo teisę, nuo seno naudotą Krokuvoje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 234
Jas magistratas priėmė viešai iš didžiojo kunigaikščio rankų19. Privilegijose Žygimantas pareiškė, kad atskirdamas visas lenkų, lietuvių ir rusų teises bei papročius, amžiams suteikia miestui vokišką Magdeburgo teisę, Krokuvos naudojamą nuo seno. Iš vaivadų ir visų karališkųjų valdininkų buvo atimta galia kištis į miesto reikalus, ir tik pačiam miesto vadovui, vadinamam vaitu, duota teisė spręsti ir bausti už miestiečių padarytus kriminalinius nusikaltimus.
Žygimantas garantavo Vilniui pajamas iš vyno, midaus ir alaus smuklių, palikdamas mokestį kunigaikščio iždui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 234
Dar Žygimantas patvirtino miesto svarstykles, kur kiekvienas parduodantysis privalėjo sverti vašką ir kitus dalykus, taip pat gelumbės kirpyklą, keturias gelumbės ir keturias kitų prekių krautuves, iš kurių miestas galėjo gauti šiek tiek pajamų. Pagaliau garantavo Vilniui pelną nuo vadinamosios šinkorystės, arba vyno, midaus ir alaus smuklių, tačiau už šią privilegiją pasilikdamas tam tikrą mokestį kunigaikščio iždui, kadangi pagal seną paprotį miestas privalėjo kasmet jį surinkti. Šiuos pirmuosius Žygimanto potvarkius Vytauto soste nutraukė ketinantis grįžti Švitrigaila.
Žygimanto privilegijos nustatė, kad Vilniaus vaitą į teismą galėjo kviesti tik pats kunigaikštis raštu su valdovo antspaudu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 234
Iš vaivadų ir visų karališkųjų valdininkų buvo atimta galia kištis į miesto reikalus, ir tik pačiam miesto vadovui, vadinamam vaitu, duota teisė spręsti ir bausti už miestiečių padarytus kriminalinius nusikaltimus. Taigi vaitui buvo suteikta tokia galia, kad niekas negalėjo jo į teismą pakviesti, tiktai pats kunigaikštis ir tik raštu, patvirtintu valdovo antspaudu, o ten atsidūręs [vaitas] privalėjo ne kitaip, tik pagal miesto teisę atsakyti ir aiškintis dėl pateiktų priekaištų. Dar Žygimantas patvirtino miesto svarstykles, kur kiekvienas parduodantysis privalėjo sverti vašką ir kitus dalykus, taip pat gelumbės kirpyklą, keturias gelumbės ir keturias kitų prekių krautuves, iš kurių miestas galėjo gauti šiek tiek pajamų.