Lietuvos istorijos žinių lobynas
Šaltinis
9 teiginiai15 įrašų0 ryšių
Dusburgietis teigia, kad tomo Akviniečio mokinys Ptolomėjus („Tolomėjus“, Bartolomiejus) iš Lukos, popiežiaus bibliotekininkas (miręs 1327 m.), parašė „Analus“ — bažnyčios istoriją, baigiamą XIV a. Dusburgietis teigia, kad apie Inocentą III, popiežių, ir Otoną IV bei Fridrichą II, imperatorius Po to viešpatavo Inocentas III, popiežius, ir Otonas IV bei Fridrichas II, imperatoriai (Ptol. 21,1 ir 2; Mart. p. 385). Dusburgietis teigia, kad apie lai, kaip prie šventojo altoriaus vynas pavirto krauju, o duona — kūnu Tuo metu netoli Rozėjos Briksijoje vynas žmonių akyse pavirto krauju, o duona kūnu prie šventojo altoriaus (Ptol. 21,4; Mart. p. 395).
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Patikrinti teiginiai
Ptolomėjaus analuose pasakojama, kad netoli Rozėjos Briksijoje prie altoriaus vynas pavirto krauju, o duona kūnu.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie lai, kaip prie šventojo altoriaus vynas pavirto krauju, o duona — kūnu Tuo metu netoli Rozėjos Briksijoje vynas žmonių akyse pavirto krauju, o duona kūnu prie šventojo altoriaus (Ptol. 21,4; Mart. p. 395).
Brolių pamokslininkų ordinas minimas 1216 m., kai valdė popiežius Honorijus III.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Brolių pamokslininkų ordinas —1216 viešpaties metais, kai valdė popiežius Honorijus III (Ptol. 21, 20 ir 25; Mart. p. 399 ir kt.).
Tarp popiežiaus Bonifaco ir Prancūzijos karaliaus Pilypo prasidėjo nesantarvė dėl Prancūzijos karalystės pavaldumo apaštališkajam sostui.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie Bonifaco, popiežiaus, ir Pilypo, Prancūzijos karaliaus, nesantarvę Tais pačiais metais prasidėjo nesantarvė tarp Bonifaco, popiežiaus, ir Pilypo, Prancūzijos karaliaus. Mat popiežius pasakė, kad ir pasaulietiški, ir dvasiški Prancūzijos karalystės reikalai esą betarpiškai pavaldūs apaštališkajam sostui, ir pasiuntė popiežius priklausomybės reskriptą su bule Prancūzijos karaliui, tvirtindamas, jog tas, kas teigiąs priešingai, esąs eretikas. Šis reskriptas buvo perskaitytas ir sudegintas Paryžiuje, karaliaus rūmuose, daugybės dvasininkų bei pasauliečių akivaizdoje. Karalius paskelbė 15 kaltinimų popiežiui ir kreipėsi į busimąjį susirinkimą arba popiežių. Vis dėlto popiežius Romos susirinkime išsiteisino nuo šių kaltinimų (Ptol. p. 1221 ir kt.; Mart. p. 438).
Ptolomėjus iš Lukos, Tomo Akviniečio mokinys ir popiežiaus bibliotekininkas, parašė „Analus“ apie bažnyčios istoriją.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tomo Akviniečio mokinys Ptolomėjus („Tolomėjus“, Bartolomiejus) iš Lukos, popiežiaus bibliotekininkas (miręs 1327 m.), parašė „Analus“ — bažnyčios istoriją, baigiamą XIV a. pradžios įvykiais129.
1312 m. kovo 22 d. popiežius Klemensas V Vieno sinode pasmerkė tamplierių ordiną.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie tamplierių ordino panaikinimą 1312 viešpaties metais, kovo 22 dieną, imperatoriaus Henriko VII laikais, Klemensas V, popiežius, Vieno sinode pasmerkė — nors šitai nebuvo galutinis sprendimas, bet apaštališkojo sosto parengiamasis veiksmas — tamplierių ordiną, įsteigtą 1112 viešpaties metais, popiežiaus Paskalio II bei imperatoriaus Henriko V laikais (Mart. p. 445; Ptol. p. 1236).
1314 m. kovo 1 d. prie Karpantra, kur buvo Romos kurija, pasirodė trys saulės.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie tris saulės spindulius ir kolegijos suskilimą 1314 viešpaties metais, kovo 1 dieną, prie Karpantra, kur tada buvo Romos kurija, apie aštuntą valandą, pasirodė trys saulės, viena kaip paprastai — rytuose, dvi — pietuose; viena sukosi kaip įprasta, kita— priešingai, nei gamtos patvarkyta; jos ilgai stovėjo danguje, o kiekviena skleidė savo spindulius. Sitai ir buvo ženklas bei požymis, rodantis, kad mirsiąs popiežius, o po jo mirties suskilsianti kolegija. Vis dėlto šis skilimas užtruko dvejus metus ir keturis mėnesius, kol kardinolai sutarė dėl busimojo popiežiaus išrinkimo. Pasak Komestoriaus, panašūs ženklai šitaip rodęsi ir tuo metu, kai mirė Julijus Cezaris, o po jo mirties suskilo senatas (Ptol. n 1241).
1228 m. Italijoje radosi gibelinų ir gvelfų partijos: Gibelinas rėmė imperatorių, o Gveltas bažnyčią.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie gibelinus ir gvelfus 1228 viešpaties metais Italijoje radosi gibelinų ir gvelfų partijos; šitai yra vardai dviejų brolių, kurių keliai išsiskyrė. Gibelinas rėmė imperatorių, o Gveltas—bažnyčią (Ptol. 21,27).
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 9 | 15 |