Pirmasis Lietuvos Statutas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

1528 metų sausio 20 dieną karalius pasirašė Žemaičių žemei atskirą įstatymą, garantuojantį jos teises ir privilegijas. 1528 metų lapkričio 17 dieną Lietuvos seime, kur, pagal anų laikų paprotį, posėdžiavo tiktai senatoriai, prelatai ir kunigaikščiai, buvo paskelbtas pirmasis Lietuvos Statutas, kuriame stengtasi suderinti gana skirtingus atskirų provincijų įstatymus ir papročius. Tačiau šis Statutas tarnavo išimtinai tik šlėktų luomui, nes miestui kuo iškilmingiausiai buvo garantuojamos Magdeburgo teisės.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kai dar 1564 metais Bełsko seime Žygimantas Augustas tvirtino Lietuvai Antrąjį Statutą, atsimindamas naudą, kurią miestai teikė kraštui, ir rūpindamasis Vilniaus gerove, atsižvelgdamas į gautus Vilniaus miesto burmistrų prašymus, atskiru liepos 7 d. sprendimu, jis visus miestiečius atribojo nuo Statuto galios, šitaip suteikdamas jiems daugiau bylinėjimosi teismuose laisvės pagal Magdeburgo teisę, kaip savo metu darė ir Žygimantas Senasis, paskelbdamas Pirmąjį Statutą. Miestų pastangos apsisaugoti nuo bajorų įtakos buvo juo didesnės, juo stipriau oligarchija bandė įsitvirtinti Lenkijos žemėje valdant paskutiniajam Jogailaičiui.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau nėra likę ženklų, kad Lietuvos sostinė tuo metu būtų turėjusi kokios naudos ar iš prekybos, ar iš praplėstų gyventojų teisių; numanu, be abejo, kad po Žemaičių perleidimo kryžiuočiams visus buvo apėmusi apatija, ir miestiečių gyvenimas, pirma buvęs judresnis, ėmė 68 Ta privilegija, vėliau paskelbta Pirmojo Lietuvos Statuto pradžioje, taip pat veikale C z a c k i O Litewskich i Polskich prawach, T. I, p. 93; o jos tyrinėjimai žr. C z a c k i Rozprawa o żydach, p. 107, Vilniuje, Zavadzkio sp., 1807.

Šaltinis: Lituanistika-63755-Mirties-bausme-LDK-bajoriskos-teises-aktuose — Mirties bausmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškos teisės aktuose (XV–XVI a.)

1529 m. priėmus Pirmąjį Lietuvos Statutą, valstybės teisė buvo kodifikuota ir turėjo būti naudojama vienoda visoje valstybės teritorijoje.

Šaltinis: Lituanistika-28359-Pabegusiu-is-dvaru-valstieciu-uzribiskumas — Pabėgusių iš dvarų valstiečių „užribiškumo" problema XVI—XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje

Jau Pirmajame Statute buvo įtvirtinta nuostata, kad jeigu buvęs šeimininkas apie pabėgimo atvejį nebuvo pagarsinęs ir tylėjo dešimt metų, vėlesnės pretenzijos nepriimamos: „ar kieno žmogus pas ką perbėgtų <...>, o dešimt metų apie tai tylėtų, tas dėl tų '•' iTngl|Lp"'— dalykų turi taip pat amžinai tylėti" 4

Šaltinis: Lituanistika-28359-Pabegusiu-is-dvaru-valstieciu-uzribiskumas — Pabėgusių iš dvarų valstiečių „užribiškumo" problema XVI—XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje

Bausmės už pabėgimą ir už pabėgusiųjų slėpimą numatytos jau 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute. Šie nuostatai įtvirtinti 11 skyriuje „Apie keliuočių ir žmogynų bei bernų galvapinigius", reguliavusiame santykius tarp ponų ir jų valdinių visumą 4.

Šaltinis: Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje

Taip pat ir čia jau ne kartą cituotame 1529 m. Lietuvos Statuto straipsnyje valdovas įsikiša į didikų ir jų tarnybinių bajorų santykius - savo tarnui dvarą užrašyti norintis didikas privalo dokumentą patvirtinti valdovo kanceliarijoje 53.