Lietuvos istorijos žinių lobynas
saltinis
32 teiginiai31 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 32 teiginiai ir visi 31 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–36 iš 36 rodomų įrašų
Strijkovskis pasakojo apie Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį, tačiau, Balińskio teigimu, suklydo dėl datos ir praleido kai kurias aplinkybes.
PDF 47
24 Kojalowicz, Pars I, p. 351. S t ryj ków s k i, p. 459. Miechowita Lib. IV, p. 290, - pasakoja apie šią Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį kaip ir vokiečių kronikininkai, bet apsirinka, nurodydami ją buvus me tais vėliau ir praleisdami kai kurias aplinkybes.
Strijkovskis plačiai aprašė Kęstučio gudrybes puolant Vilnių, įskaitant persirengusių karių pasiuntimą į miestą.
PDF 51
Strijkovskis, 1.465, o juo sekda mas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, plačiai aprašo, kokių gudrybių tą kart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vil- nių. Trejetą šimtų narsių ir ištikimų jam riterių iš Žemaitijos išsiuntė pirm, kad persirengę, tarsi nauji at vykėliai pirkliai, prasigavę į miestą issiskirstytų po įvairias smukles; po t° keletą šimtų vežimų, kailių ir šie- no prikrautų, su šešiais šimtais gin kluotų vyrų, tuose vežimuose pa- slėptų, įvairiais keliais į ten buvo įvežti. Šitą įvvkdes, pats vedinas tūkstančiu rinktinių raitelių ūmai at puolė iš Trakų į Vilnių ir, stojęs kar tu su paslėptais mieste kariais, ap supęs Žemutinę pilį, sučiupo patį Jogailą su motina ir seserimi Marija bei jos vyru.
Strijkovskis ir Kojelavičius supainiojo Andrių, Algirdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sūnumi.
PDF 51
Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nu vykęs pas magistrą sulaukė para mos, su pastaruoju 1381 metais iš laikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikė ti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sos tas, privertė Livonijos magistrą nu traukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Al girdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sū numi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvo tas.
Strijkovskio kronikoje Vilniaus įkūrimas priskiriamas Gediminui ir siejamas su medžiokle Šventaragio slėnyje.
PDF 65
I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi čius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy dami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi dangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi nas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia kurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi nės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal nu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver tingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie ną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gedimi nas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu vęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų.
Vilniaus įkūrimo pasakojime Lizdeika geležinio vilko sapną aiškina kaip būsimos pilies ir Lietuvos sostinės ženklą.
PDF 65
Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi dangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi nas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia kurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi nės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal nu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver tingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie ną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gedimi nas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu vęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Liz deika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lie tuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didy bę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis.
Karaliaučiaus leidimo Stryjkowskis susirėmimą ir mūšį prie Vižūnų laikė tuo pačiu įvykiu, nors Balińskis tai vadino tiesai prieštaraujančia klaida.
PDF 137
Stryjkowski,ed. Królewiec, 1.487 tą susirėmimą ir mūšį prie Vižūnų laiko vienu ir tuo pačiu, kas priešta rauja tiesai. Taip pat nurodo, kad prie Vilniaus kritę kunigaikščiai - Jaunučio sūnus Simonas, Glebas Sviatoslavovičius Smolenskiškis ir Glebas Konstantinovičius Čartoris- kis, kuo taip pat negalima būtų tvir tai tikėti, nes po penkerių metų, 1395 metais, vienas jų, būtent Smolensko kunigaikštis Glebas Sviatoslayovi- čius, vyriausiasis Sviatoslavo sūnų, 1 2 1
Strijkovskis Narimantą priskyrė prie apgulties metu nukautųjų ir perpasakojo Długoszo sukurtą jo mirties istoriją.
PDF 143
Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika\n34\nStrijkovskis prie nukautų tos \napsupties metu priskiria Nariman\ntą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasi\nmanytą pasakojimą: „Narimantas, \nPinsko kunigaikštis, Jogailos tikras \nbrolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis \nsu Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į \npagalbą nuo vienų prie kitų, buvo \nkažkokio vokiečio riterio, ne pras\nčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas \nstoti vienas prieš vieną, o kai abu iš \nmūšio lauko atjoję į pievą narsiai su\nkryžiavo ietis, ir pats Narimantas, \nnuo žirgo nublokštas, buvo sučiup\ntas ir atvestas pas Vytautą, pastara\nsis aną be gailesčio įsakė už kojų ant \nvinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp \nvokiečių patrankų ir šaudyklių, o \npatį mirtinai iš lanko paleista strėle \npervėrė, pamindamas deramas pus\nbroliui, riteriui kunigaikščiui, prie\ndermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. \nleid.
Strijkovskis savo kronikoje Vilniaus įkūrimą priskyrė Gediminui, o juo sekė Kojelavičius.
PDF 64-65
400.\n48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją.
M. Strijkovskio kronika Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį datavo metais per vėlai ir praleido dalį aplinkybių.
PDF 47
24 Kojalowicz, Pars I, p. 351. S t ryj ków s k i, p. 459. Miechowita Lib. IV, p. 290, - pasakoja apie šią Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį kaip ir vokiečių kronikininkai, bet apsirinka, nurodydami ją buvus me tais vėliau ir praleisdami kai kurias aplinkybes.
M. Strijkovskio kronikoje Andrius Algirdaitis supainiotas su Vaidotu Kęstutaičiu, todėl atsirado išgalvotas Andrius Vaidotas.
PDF 51
Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nu vykęs pas magistrą sulaukė para mos, su pastaruoju 1381 metais iš laikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikė ti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sos tas, privertė Livonijos magistrą nu traukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Al girdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sū numi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvo tas.
M. Strijkovskio kronika mini, kad Vytautas paskleidė gandą apie atvykimą į Vilnių rengti Ringailės ir Mazovijos kunigaikščio Henriko vestuvių.
PDF 133
F o i g t a s, \nV, 534. Strijkovskis ir Koj e- \n1 a v i č i u s apie tą gudrybę pana\nšiai mena, pridurdami, kad Vytau\ntas paleidęs gandą, esą atvykęs į Vil\nnių rengti savo sesers Ringailės \nvestuvių su Mazovijos kunigaikščiu \nHenriku iškilmių, kas panašiau į tie\nsą negu tai, apie ką bylojäma aukš\nčiau nurodytame vokiečių aprašy\nme, esą turėjęs savo dukterį Sofiją\ništekinti už Mazovijos didžiojo ku\nnigaikščio.
Strijkovskio kronikoje Vilniaus įkūrimas pasakojamas kaip XIV amžiaus įvykis.
PDF 65-66
h i XI Knyga, sk. 4,1. 396. Hist. Lit. Pars. I. lib. VII, p. 262.' 49 ## Puslapis 66 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Nors yra toks mūsų kronikininko pasakojimas apie Vil niaus įkūrimą XIV amžiuje, likę pėdsakų, liudijančių tą mies tą buvus jau XII amžiuje.
1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ tapo parankine Lietuvos bajorijos knyga.
PDF 68
Nors egzis-\ntavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, \nvis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame \ngyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo \n1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lie-\ntuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajo-\nrijos knyga.
Strijkovskis prie Vilniaus apsupties aukų priskyrė Narimantą, remdamasis Długoszo pramanytu pasakojimu.
PDF 143
Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika\n34\nStrijkovskis prie nukautų tos \napsupties metu priskiria Nariman\ntą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasi\nmanytą pasakojimą: „Narimantas, \nPinsko kunigaikštis, Jogailos tikras \nbrolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis \nsu Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į \npagalbą nuo vienų prie kitų, buvo \nkažkokio vokiečio riterio, ne pras\nčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas \nstoti vienas prieš vieną, o kai abu iš \nmūšio lauko atjoję į pievą narsiai su\nkryžiavo ietis, ir pats Narimantas, \nnuo žirgo nublokštas, buvo sučiup\ntas ir atvestas pas Vytautą, pastara\nsis aną be gailesčio įsakė už kojų ant \nvinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp \nvokiečių patrankų ir šaudyklių, o \npatį mirtinai iš lanko paleista strėle \npervėrė, pamindamas deramas pus\nbroliui, riteriui kunigaikščiui, prie\ndermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. \nleid.
M. Strijkovskio kronika minima kaip XVI a. istorinės tradicijos šaltinis apie mūšį prie Irpenės upės netoli Belgorodo.
PDF 35
Jį mena xvi a. is-\ntorinė tradicija (Lietuvos metraščiai,\n\nM. Strijkovskio kronika), kt. vėlesni liudi-\njimai. Vienalaikių šaltinių duomenų nėra.
M. Strijkovskio kronikos VIII knygoje aiškinta Šventaragio vardo kilmė.
PDF 34
7 Šventaragio vardo kilmę aiškina Stryjkowski savo kronikoje kn. VIII, p. 345-348; Kojałowicz, Hist. Lithu. Pars. I. lib. V, p. 138 ir Grzybowski knygoje Skarb nie- oszacowany 00. Franciszkanów Litew skich. Wilno 1740 in 8vo, skyr. I.
M. Strijkovskio kronika plačiai aprašė Kęstučio gudrybes puolant Vilnių.
PDF 51
31\nStrijkovskis, 1.465, o juo sekda\nmas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, \nplačiai aprašo, kokių gudrybių tą\nkart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vil- \nnių.
Narbutas aiškina, kad Strijkovskio minima Pilwitos arba Pilwite reiškia turto deivę.
PDF 126
Pilvytė yra originalus lietuviškas pavaclin imas. Pilwis iš tik rųjų reiškia storulį, perkeltine prasme - turčių. Iš čia Pilwitos, kaip vadina Strijkovskis, arba Pilwite, reiškia turto deivę.
Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, vaizduoja, kad žmonės Birutę dar gyvą ėmė garbinti kaip deivę.
PDF 155
Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis pursčius, jo siejamus su romėnų mitologijos Purs, vadino pigmėjais.
PDF 180
Kitaip juos vadindavo piktukais nuo Piktas', netoli\nVilniaus yra Piktukonių (Piktukance) kaimas. Kitose vietose\nvadinosi pursčiai (Puršcie). Netoli Lydos yra taip vadinamas\npalivarkas. Romėnų mitologijoje panašūs dievaičiai buvo va\ndinami Purs; Strijkovskis juos vadina taip pat pigmėjais17.
Narbutas kritiškai perteikia Strijkovskio teiginį, kad Pušaitis ir barstukai pasirodydavę prieštaringiems žmonėms.
PDF 180
Anuo metu Strijkovskis, įtikėjęs savo tiesa, teigė, jog jie pasirodydavę prieštaringiems žmonėms. Kaip įrodymą jis pa teikia Upsalos arkivyskupo Olafo, Agripos ir kitų lengvatikių, kaip ir jis pats, rašytojų liudijimus, nes sako: „Kurše, Livonijo je, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? - R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.
Narbutas nurodo, kad Strijkovskis Vilniaus Perkūno šventykloje prie Katedros mini atskirą koplyčią, kurioje laikyti gyvi šliužai.
PDF 202
Gyvatė (Giwojte)\nNuodingas šliužas. Šios rūšies būtybės buvo traktuojamos\nkaip namų dievaičiai, jas gyvas labai rūpestingai prižiūrėdavo.\nStrijkovskis aiškiai sako, kad Vilniuje, prie didžiosios Perkū\nno šventyklos, tokie šliužai buvo laikomi atskiroje koplyčioje,\nkurią ir dabar galima pamatyti Katedroje, po didžiuoju alto\nriumi.
Narbutas remiasi Strijkovskiu teigdamas, kad medinis milžino išvaizdos Kukovaičio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos.
PDF 261
Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų staty\nmas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovai-\nčio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio,\nmilžino išvaizdos.
Narbutas aiškina, kad Strijkovskis apie lietuvių aukštąsias pareigas rašė plačiau, nes esą turėjo daugiau istorijos šaltinių.
PDF 431
Jau ir šiaip žinome, ir anksčiau sakėme, kad\nkažką panašaus turėjo ir stabmeldžiai lietuviai. Pono Rėzos8\n8\nBeje, daugiau už kitus Prūsijos ir Livonijos kronikininkus apie\ntai rašo Strijkovskis, kadangi jis turėjo rankose istorijos šaltinius, ku\nriuose buvo žinomos tos ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios aukštos pa\nreigos ir todėl jie galėjo suteikti daugiau smulkesnių žinių.\n430\n\n## Puslapis 430\n\ntyrimai patvirtina, kad ir lietuvių įsakymų leidžiamoji vyres\nnybė siųsdavo lazdas, kurios viršuje sukreivintos tokiu būdu\n, koks iki šiol tebegyvuoja Prūsų Lietuvos kaimuose.
Teodoro Narbuto vertinimu, iš spausdintų Lietuvos istorijos šaltinių vertingiausia buvo M. Strijkovskio kronika, nors jai stigo kritikos ir datų atsargumo.
PDF 30
Baigtos istorijos negalime rasti1; kronikos ir istorijos žinių rinkiniai, pasirodę vos nuo trupomis, tik tikslina padavimų ir raštų minimas žinias, kad būta ir plačiau išdėstytų dalykų. Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs ap siriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų sa vo rėmėjų vardus. Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiau sios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, da lyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi. Tačiau jis nesuskubo įgyvendin ti visų savo ketinimų.
Teodoro Narbuto vertinimu, Kojalavičius lotyniškoje Lietuvos istorijoje Strijkovskio veikalą sudėjo į istorinius rėmus ir ne visada taikliai taisė jo spragas.
PDF 31
Latvių, arba\nLivonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus at\nranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas\nKojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis\napsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius\nrėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas.\n6\nNuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mė\nginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.
Teodoras Narbutas rašo, kad Strijkovskis savo kronikoje rėmėsi istoriniais šaltiniais, kuriais patvirtino aptariamą pasakojimą.
PDF 45
Tam nereikia įrodymų,\nnes tai liudija minėtų kraštų istorijos. Mūsų kronikinin\nkas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šal\ntiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, rem\ndamasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais,\nypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų isto\nriją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, vi\nsiškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur\nvėliau įsikūrė prūsai.
Teodoras Narbutas rašo, kad Strijkovskis Karaliaučiuje turėjo po ranka prūsų kronikininko Jokimo Rozencveigo veikalus apie kimbrų epochos potvynį.
PDF 46
Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais ro mėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidin gai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas. Tos audros, anot kronikose užrašytų padavimų, beveik be paliovos truko 12 metų, nusiaubė Baltijos jūros vakarines pakran tes ir neatpažįstamai pakeitė jų vaizdą: pradingo netoli 1 Plutarchus; Sirabo.
Teodoro Narbuto aiškinimu, Strijkovskis taisė Rozencveigo datos prieštaravimą, kimbrų pasitraukimą nuo Baltijos pakrančių siedamas su 190 m. pr. Kr. karu Ilirijoje.
PDF 46
Tačiau esama sunku mų nustatant datą, kada tai galėjo įvykti: kalbėdamas apie dalykus, susijusius su įvykiais, galėjusiais įvykti daugiau negu šimtmetis prieš naują erą, jis mini 1190 metus ir kalba apie tą potvynį, kuris, anot jo pasakoji mų, turėjęs būti iki prūsų įsikūrimo prie Baltijos jūros3. Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais ro mėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidin gai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas.
Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Al girdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sū numi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvo tas.
PDF 51
Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nu vykęs pas magistrą sulaukė para mos, su pastaruoju 1381 metais iš laikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikė ti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sos tas, privertė Livonijos magistrą nu traukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Al girdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sū numi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvo tas.
Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks lina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Praurimės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi lučių.
PDF 155
Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- tas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy mėti ten visuomet stovi medinis kryžius. Jis yra ant gana aukš to kalno, matomas toli iš jūros. Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks lina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Prauri- mės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi lučių. Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams.
Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo.
PDF 46
Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais ro mėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidin gai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas. Tos audros, anot kronikose užrašytų padavimų, beveik be paliovos truko 12 metų, nusiaubė Baltijos jūros vakarines pakran tes ir neatpažįstamai pakeitė jų vaizdą: pradingo netoli 1 Plutarchus; Sirabo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Taip pat pasakoja, kad barstukai iš kitų ūkininkų, kuriuos pažįsta kaip nedėkingus, klojimų naktimis vagia javus ir neša tiems, kurie jiems geresni. Apie jų gražumą pasakoja: ūgio ne aukštesnio, kaip viena uolektis“. Šių dievaičių atminimas neišnyko iki šiol; jei žinoma ne pati reikalo esmė, tai bent iš pasakojimų aišku, kas jie tokie. Lietuvos totoriai žino tas mitines būtybes, jų egzistavimu šiaip ar taip tiki; vadina jas fereikomis (Fierejki) ir džinais (Dženie); jų religinė raštija tikina, kad tos būtybės esančios blogesnės už šėtonus, be galo kenksmingos, atsiunčiančios žmonėms 70 18 Šiame žodyne vietoj B klaidingai parašyta P.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikš čionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo. Bet kai jis ateidavo į tą vietą, ilgą laiką sode girdėdavo kažkokį triukšmą ir lyg žalčių šnypštimą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, tačiau neturime tikrai lietuviškų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors Plikasis kalnas. Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, ap siriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kal nas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio - šventykla.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Sis vyriausiųjų žynių sąrašo pasmerkimas yra paimtas iš Hartknocho14, bet jis pareiškė tai nepateikdamas argumentų, vien kaip savo paties abejonę. Dabar peržvelkime mūsų amžiaus kritiko argumentus. 1. Seniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau, naujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš tikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai ra šantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug užsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais nekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - gali ma ir su tuo sutikti. Bet jis buvo darbštus rašytojų praleistų arba nesuprantamų įvykių tyrėjas, turintis rankose gausų šal 11 Sirvydo žodynas.