Lietuvos kronika – istorinis pasakojimas, kuriame išliko žinių apie Lietuvos valdovų veiksmus, užkariavimus ir politinius pokyčius. Joje išsaugotas trumpas Polocko užkariavimo aprašymas, siejamas su Lietuvos didikams priklausiusios trečiosios kunigaikštystės – Lietuvos-Polocko kunigaikštystės – sukūrimu. Kronika taip pat mini Skirmanto žygį į Rusios žemes pietinėje Lietuvos kunigaikštystės dalyje, kurį šaltinio aiškinime siūloma datuoti 1160 metais. Kitas pasakojimas susijęs su Narimanto įsiveržimu į jotvingių Polesę apie 1268 metus ir Traidenio paskyrimu šios srities valdovu; Traidenis vaizduojamas kaip priklausomas nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir mokėjęs duoklę. Vis dėlto Lietuvos kronikos chronologija laikotarpiu prieš Gedimino mirtį laikoma nepatikima, o kai kurios vėlesnės aplinkybės joje nepaminėtos.
Sis trumpas Polocko užkariavimo aprašymas, likęs Lietuvos Kronikoje, išsaugojo svarbų Lietuvos istorijos įvykį, būtent sukūrimą trečios kunigaikš tystės, priklausančios Lietuvos didikams, kuri buvo pa vadinta Lietuvos-Polocko kunigaikštyste.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Sis trumpas Polocko užkariavimo aprašymas, likęs Lietuvos Kronikoje, išsaugojo svarbų Lietuvos istorijos įvykį, būtent sukūrimą trečios kunigaikštystės, priklausančios Lietuvos didikams, kuri buvo pavadinta Lietuvos-Polocko kunigaikštyste.
Teodoras Narbutas Lietuvos kronikoje įžvelgė aiškių trūkumų: joje laikotarpio prieš Gedimino mirtį chronologija nepatikima, o dalis vėlesnių aplinkybių liko nepaminėta.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
P a s t a b o s . Jau anksčiau parodėme, kokia nepatikima senuosiuose metraščiuose yra laikotarpio prieš Gedimino mirtį chronologija; be to, daugelis aplinkybių, susiklosčiusių iškart po jo mirties, kronikininkams prasprūdo pro akis. Aiškių trūkumų Lietuvos kronikoje yra jau prieš Dlugošą, joje net apie to monarcho mirtį terasime trum pą užuominą, perrašinėtojo įbruktą be jokios datos ar atskiro aprašymo, kaip kad paprastai tokiais atvejais pastebėdavome kituose šaltiniuose1.
Tokia kaimynystė, ko gero, buvo ne iš maloniųjų. Siekdamas padaryti tam galą, Lietuvos didysis kunigaikštis Narimantas apie 1268 metus įsiveržė su kariuomene į jotvingių Polesę ir privertė gyventojus priimti jo paskirtą valdovą. Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pareiga.
Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pareiga. Sis kunigaikštis pastatė Raigardo pilį, vedė Mazovijos kunigaikštytę, kuri pagimdė jam garsų lietuvių istorijoje Romuntą. Be to, jis nuolat rengė plėšikiškus žygius į Lenkiją, Rusią ir Mazoviją, buvo griežtas ir žiaurus valdovas, tironiškai elgėsi su valdiniais ir užkariautais žmonėmis1.
Iš to, ką nuveikė Skirmantas, mūsų minėtoje kronikoje yra išsau gotas atminimas apie jo žygį, surengtą į Rusios žemes pietinėje Lietuvos kunigaikštystės dalyje, kurį buvo su manęs dar tėvui gyvam esant.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Iš to, ką nuveikė Skirmantas, mūsų minėtoje kronikoje yra išsaugotas atminimas apie jo žygį, surengtą į Rusios žemes pietinėje Lietuvos kunigaikštystės dalyje, kurį buvo sumanęs dar tėvui gyvam esant. Šio žygio data reikia pripažinti 1160 metus, juk didžiojo kunigaikščio Iziaslavo Mstislavovičiaus sūnus Mstislavas tada ką tik buvo gavęs valdyti Rusią, iš pietų pusės besiribojusią su Lietuva, ir Voluinės Vladimire įkūręs savo sostinę1.