Henriko Latvio kronika minima kaip viena iš pirmųjų Pabaltijyje vokiečių kronikų, surašyta 1225-27 m. Santrumpų sąraše taip pat nurodomas 1955 m. L. Arbusowo ir Alb. Bauerio parengtas leidimas, o vardyne kronika pažymėta kaip plačiai naudotas šaltinis šiame veikale.
1 9 Žinia, kad, mirus Ginvilos palikuoniui Glebu!, nebeliko Po\nlocko kunigaikščių, nepagrįsta. Pagal rusų metraščius ir Henriko \nLatvio Kronikų Polocko kunigaikščių eilė nenutrūksta ligi Polocko \npatekimo Lietuvos valdžion XIII a. viduryje.
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per tris dešimt kankinių, šio persekiojimo aukų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per tris\ndešimt kankinių, šio persekiojimo aukų. \nSvetimtaučiai \npirkliai, likę vietoje, savo ¡saugumo dėlei turėjo mokėti \nišpirką vyresnybei. Po to krikščionys buvo laikomi apsup\ntyje Ikškilės tvirtovėje, o tuo tarpu visur kaimuose visa, \nkas ¡buvo krikščioniška, buvo sunaikinta
Teodoras Narbutas, remdamasis Henriko Latvio kronika, rašė, kad Rygoje buvo žinoma apie Lietuvos karines pajėgas, valdovų santarvę, vieningą valdžią pavojaus metu, pasienio institucijas ir patyrusius mūšiuose karius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Be to, dar, kaip kad \nmatėme iš Henriko Latvio kronikos, Rygoje buvo žinoma \nLietuvą'turint karines pajėgas ne iš paskutiniųjų, santar\nvėje gyvenant aukštuosius didikus, tai yra valdovus; ne\ngana to, pavojui atėjus, valdžia būdavo vieninga, turėjo \ngerai organizuotas institucijas pasienio žemėse ir, kas \nsvarbiausia, ryžtingus bei patyrusius mūšiuose karius.