Ivanas per derybas dėl santuokos pareikalavo Aleksandro raštiško pasižadėjimo, kad Elena liks rusų tikėjimo ir nebus verčiama pereiti į Romos tikėjimą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 545
su\ni s *\n547\n\n## Puslapis 546\n\nMaskvos didikais iš pradžių dėl taikos, o paskui — dėl\nsantuokos sąlygų, Dėl taikos jie šitaip susitarė: Alek-\nį kunigaikščių Vorotinskių valdas. Kai tarėsi dėl san\ntuokos, pats Ivanas kuo atkakliausiai pareikalavo iš\nAleksandro raštiško pasižadėjimo, kad jo sužadėtinė\nliksianti rusų tikėjimo ir kad jis niekada jos neversiąs\npereiti į Romos tikėjimą. Kadangi pasiuntiniai sutiko\nsu šia sąlyga, iškilmingai buvo atšvęstos sužadėtuvės,\nper kurias, beje, Trakų vaivadai nebuvo leista atsto\nvauti Aleksandrui, nes jau buvo vedęs antrą žmoną,\ntodėl Goštautas atliko šį vaidmenį.
Aleksandro pasiuntinius į Lietuvą palydėjo keturi didikai, turėję pagal Ivano nurodymus užbaigti derybas dėl Elenos vestuvių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 545
Si, girdi, rusė, vardu Elena, neatneš lietuviams daugiau laimės, nei atnešė graikė trojėnams. Susitarti dėl vestuvių ir sudaryti taiką patikėjo žymiausiems vyrams-' Petrui Baltajam, Trakų vaivadai, Stanislovui Goštautui, Žemaitijos se niūnui, Fiodorui Grigorovičiui, Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės raštininkui, kuriems davė vieną vienin telį nurodymą, kad tas žemes, kurios, kaip žinoma, nuo seno buvo Maskvos valdžioje, paliktų Ivanui, o Lietu vai išreikalautų valdas, kurios nuo Algirdo laikų jai priklausė. Išklausęs pasiuntinius, Ivanas trumpa kalba pareiškė, jog jis didžiai trokštąs susigiminiuoti ir susi draugauti su Aleksandru, o jo vienintelis pageidavi mas ir esąs tas, kad šios derybos sėkmingiau baigtųsi nei tarp jų tėvų, karaliaus Kazimiero bei kunigaikščio Vasilijaus, ir patvarkė, kad pasiuntiniai derėtus!
Kojelavičius perteikia nuogąstavimą, kad rusė Elena lietuviams neatneš daugiau laimės, negu graikė Elena atnešė trojėnams.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 545
Si, girdi, rusė, vardu Elena, neatneš lietuviams daugiau laimės, nei atnešė graikė trojėnams. Susitarti dėl vestuvių ir sudaryti taiką patikėjo žymiausiems vyrams-' Petrui Baltajam, Trakų vaivadai, Stanislovui Goštautui, Žemaitijos se niūnui, Fiodorui Grigorovičiui, Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės raštininkui, kuriems davė vieną vienin telį nurodymą, kad tas žemes, kurios, kaip žinoma, nuo seno buvo Maskvos valdžioje, paliktų Ivanui, o Lietu vai išreikalautų valdas, kurios nuo Algirdo laikų jai priklausė. Išklausęs pasiuntinius, Ivanas trumpa kalba pareiškė, jog jis didžiai trokštąs susigiminiuoti ir susi draugauti su Aleksandru, o jo vienintelis pageidavi mas ir esąs tas, kad šios derybos sėkmingiau baigtųsi nei tarp jų tėvų, karaliaus Kazimiero bei kunigaikščio Vasilijaus, ir patvarkė, kad pasiuntiniai derėtus!
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Dėl nepaprastai nepastovaus tais metais oro žmonės Lietuvoje jautė širdyje kažkokį keistą liūdesį. Viduržiemyje užplūdo tokia oro šiluma, kad reikėjo tik stebėtis: visur pradėjo sprogti medžiai, želti pievos, žydėti gėlės, o paukščiai — sukti lizdus ir perėti. Ta čiau po to užėjo toks atšiaurus kovas, kad per pen kiolika dienų šaltis bei šalnos viską nuvirino. Žmonės todėl ir ėmė visaip spėlioti, pranašaudami, kad Alek sandro vestuvės tik iš tolo, tik iš pradžių rodosi pa trauklios, o iš tiesų jos pasėsiančios gausybę karų, ga lop būsiančios visai pražūtingos. Si, girdi, rusė, vardu Elena, neatneš lietuviams daugiau laimės, nei atnešė graikė trojėnams.