1918 metų Vasario 16 Aktas 135; Versalio sistemoje 138; 1920 m. liepos 12 d. taika su Sovietų Rusija 141; Paskutinė federacijos. Tačiau sovietai, vadovaujami Adolfo Jofės (Adolf Joffe), traktavo Lietuvą kaip naują politinį vienetą ir sutiko pripažinti Lietuvą remdamiesi nacijų apsisprendimo teise – taigi silpnesniu pripažinimo dokumentu. Lietuviai atsigriebė 1 sutarties straipsnyje – juo Rusija visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvą ir pripažino jos nepriklausomybę ir suverenumą.
Lietuviai atsigriebė 1 sutarties straipsnyje – juo Rusija visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvą ir pripažino jos nepriklausomybę ir suverenumą. Teritoriniai klausimai taip pat buvo sprendžiami palankiai. Lietuviai pretendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo lietuviškomis.
Lietuviai atsigriebė 1 sutarties straipsnyje – juo Rusija visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvą ir pripažino jos nepriklausomybę ir suverenumą. Teritoriniai klausimai taip pat buvo sprendžiami palankiai. Lietuviai pretendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo lietuviškomis.
Tad Vilnių Lietuvai perdavė ne lenkai, o bolševikai. Žinoma, Taikos sutartis, pasirašyta Maskvoje, būtų nieko verta, jei Lenkija nebūtų sumušusi Rusijos bolševikų, nes šie intensyviai ruošė sukilimą Lietuvoje 1920 m. rugpjūtį.
4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 143 Maskvos sutartis turėjo ir alternatyvą. Kai lenkų daliniai, spaudžiami bolševikų, ėmė trauktis, konferencijoje Spa 1920 m. liepos 5–16 d. didžiosios valstybės nurodė Lenkijai grąžinti Vilnių Lietuvai ir Varšuva sutiko. Atsirado unikali galimybė atgauti sostinę Antantės padedamiems ir dar pritariant Lenkijai. Tačiau lenkų kariškiai neskubėjo perduoti Vilniaus lietuviams ir pirmi į jį įžengė Raudonosios armijos kavalerijos korpusai, o Lietuvos kariuomenė – tik liepos 15-ąją jau padėjus parašus po sutartimi Maskvoje... Tad Vilnių Lietuvai perdavė ne lenkai, o bolševikai.
Toliau kaudamiesi dėl didesnės teritorijos Rytuose, motyvuodami jos dydį katalikų tikėjimo paplitimu, etnografiniais ir istoriniais duomenimis, pasitelkę savo delegacijos narių žydų (S. Rozenbaumo) ir baltarusių (D. Semaško) argumentus, lietuviai patenkino dar vieną A. Jofės prašymą – įrašyti, kad Lietuva ir Sovietų Rusija „niekuomet nebuvo karo padėtyje“ (tai skambėjo paradoksaliai, nes sutartis vadinosi „Taikos sutartimi“). Lietuva gavo 3 mln. aukso rublių kompensaciją ir pažadus, kad galės išsikirsti miško, atsiimti išvežtus į Maskvą archyvus. Lietuva rizikavo pasirašydama sutartį, nes manė, jog, baltiesiems nugalėjus bolševikus, būtų atiduota Rusijai arba Lenkijai. Apskritai 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo didelis Lietuvos diplomatijos laimėjimas mezgant ne tik savo šalies santykius su Rusija, bet ir su Lenkija. Negalėjo šios sutarties ignoruoti ir Vakarų valstybės.
Tačiau sutartis turėjo silpną vietą – prie jos 2 straipsnio sovietai įbruko slaptą papildymą, kad Rusijos dalinių įėjimas į Lietuvos teritoriją karo su Lenkija metu nebus traktuojamas kaip sutarties pažeidimas ar „nedraugiškas aktas“ prieš Lietuvą. Tai leido raudoniesiems 1920 m. liepos 14 d. okupuoti Vilnių ir permesti per miestą kariuomenę į lenkų frontą – Lenkijos ir Sovietų Rusijos kare Lietuva jau nebeatrodė neutrali, kaip skelbėsi, o lenkams ji tapo bendro fronto prieš bolševikus išdavikė – tokią teko sumokėti kainą už Vilniaus pripažinimą.
Liko ir teisinių kolizijų – Lenkijos ir Sovietų Rusijos siena pagal 1921 m. Rygos sutartį ėjo į rytus nuo Lietuvos–Sovietų Rusijos sienos, nubrėžtos pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos.
Liko ir teisinių kolizijų – Lenkijos ir Sovietų Rusijos siena pagal 1921 m. Rygos sutartį ėjo į rytus nuo Lietuvos–Sovietų Rusijos sienos, nubrėžtos pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Pagal abiejų tų sutarčių punktus dėl Vilniaus turėjo susitarti Lietuva ir Lenkija.