Todėl ir žmonės tarpais kopė ledu sakytum į \nkalną, tarpais leidosi žemyn nelyginant į klonį, tačiau, viešpaties globojami, nė vienas \nnenuskendo.\n286 (279). Apie Lubavos žemės nusiaubimą ir 15 lietuvių žūtį 1303 metais\nTais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į \npriekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas \nten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė \ndaug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių.
Mat arklys matė pavojų, kurio raitelis nakties\ntamsoje negalėjo išvysti. Galop Henrikas tarė savo arkliui, stipriai jį paspausdamas\npentinais: „Vardan viešpaties— į priekį“. Tada jo bendras, tai yra velnias, atsistojo prieš\njį ir pasakė: „Tavo laimė, kad paminėjai savo dievo vardą, jeigu to nebūtum padaręs,\njau būtum negyvas nutrenktas į šią pragarmę“.